Koks mokslas yra kalbotyra? Apie ką jis ir kokia jo vieta tarp kitų mokslo sričių? Ar visos kalbos yra iš esmės panašios, o gal – skirtingos? Jeigu jos panašios, tai kaip paaiškinti jų panašumus – ar įgimta universaliąja gramatika, ar adaptaciniais, kognityviniais ir istoriniais procesais?

Apie prielaidas, pakraipas ir madas lingvistikoje buvo galima išgirsti visiems norintiems užsukus į Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto išskirtinio profesoriaus Axelio Holvoeto inauguracinę paskaitą.

Tai plačiai žinomas lingvistikos profesorius, baltistikos, slavistikos ekspertas, turintis didelę tarptautinio akademinio darbo patirtį, sėkmingai taikantis šiuolaikinius bendruosius lingvistikos mokslo principus baltų kalbų tyrinėjimams. Jau daugiau kaip dvidešimt metų dirbdamas Lietuvoje, savo patirtį ir žinojimą apie lingvistiką sėkmingai perduoda studentams. Vienas jo projektų – tarptautinė lingvistikos mokykla Salų dvare (Rokiškio r.), kur per 15 vasarų yra apsilankę daugybė tarptautinio lygio mokslininkų, savo indėliu turtinančių lingvistikos mokslą bei raidą.

Viena ar 3 mln. lietuvių kalbų?

Pasak prof. A. Holvoeto, patiems lingvistams reikėjo laiko suvokti savo vietą kitų mokslų kontekste. XIX a. lingvistika save laikė istoriniu mokslu. XX a. pradžioje ji traktuota kaip visuomenės mokslas. Šiuo metu kalbotyra priskiriama kognityviniams mokslams, t. y. tokiems, kurie domisi mūsų pažinimu ir mąstymu.

Tarp lingvistų iki šiol netyla diskusijos dėl kalbos, kaip kalbotyros objekto, universalumo ar unikalumo. Ar mes kalbame viena lietuvių kalba ar 3 mln. lietuvių kalbų, nes kiekvienas lietuvis turi savo lietuvių kalbą, kurią nuo vaikystės konstruoja?

Prof. A. Holvoetas susirinkusiems paskaitos klausytojams atidžiai ir atsargiai narplioja šią pynę, pradėdamas nuo to, jog kalbos pagrindas – biologinis, o mums kalbėti leidžia mūsų smegenų gebėjimas operuoti simboliais, apdoroti kalbines struktūras, saugoti atmintyje kalbinę informaciją ir panašiai. Tad bendras biologinis pagrindas lemia kalbų panašumus. Žmonių aplinka, jų visuomeninės struktūros yra labai panašios, nors turi ir ryškių kultūrinių skirtumų. Įvairūs veiksniai lemia, kad kalbotyra turi kelis aspektus: ji šliejasi ir prie kognityvinių, ir prie gyvybės, ir prie humanitarinių mokslų.

Išeities tašku mokslininkas siūlo mintį, kad tėvų kalba nėra vaikui tiesiogiai prieinama. Vaiko padėtis tokia pat kaip lingvisto, nes jis turi susikurti savo kalbos struktūros teoriją remdamasis empiriniais duomenimis, t. y. tėvų ir likusios aplinkos kalba, posakiais.

Bet ar žmogaus protas gimstant yra tabula rasa, ar jis turi įgimtų žinių? Čia profesorius linkęs remtis žymaus amerikiečių lingvisto, filosofo Noamo Chomsky atsakymu, kad žmogus turi įgimtų žinių ir net įgimtų kalbinių žinių, ir jos visiems žmonėms yra bendros. Anot N. Chomsky, žmogus gali išmokti kalbėti, nes turi įgimtų kalbinių sugebėjimų. Jeigu ir yra principų, kurie perduodami genetiškai, tai tie principai iš esmės turi būti labai paprasti. Tai sintaksės principai. Skirtingų kalbų sintaksė skiriasi, bet bendri principai yra panašūs.

Prof. A. Holvoetas sutinka, kad ilgainiui šie teiginiai apie įgimtumą, universalią sintaksę sulaukė ir nemažai kritikos. Vis dėlto jis laikosi šio požiūrio ir linkęs pritarti tai lingvistų krypčiai, kurie sako, jog semantinis turinys yra bendras visoms kalboms.

Čia VU profesorius pasitelkia kitą žymų amerikietį lingvistą Josephą Greenbergą, kuris, stebėdamas kalbas, renka faktus ir lygina semantinį turinį. Pavyzdžiui, pastebima, kad kalbos turi daiktavardžius, kuriais galima kalbėti apie diskurso dalyvius, bet lyginama, ar jos žymi ir daiktavardžio skaičių, o jeigu taip, tai kaip. Prof. A. Holvoetas atkreipia dėmesį, kad labai sunku formuluoti absoliučias universalijas, bet galima sakyti, kad jei kalba turi kategoriją X, tai turės ir Y požymių: pvz., jei kalba turi triskaitą, tai turės ir dviskaitą, o jei turi dviskaitą, turės ir daugiskaitą. Tai tam tikras hierarchizavimas, kuris leidžia žinant, kad tam tikra kalba turi kategoriją X, prognozuoti, kokia bus jos struktūra. Čia jau galima kalbėti ne apie įgimtas sintaksines struktūras, o apie įgimtus mąstymo įgūdžius, konceptualius ryšius.

Universalioji gramatika kaip universalus meniu

Prieš atsakydamas į klausimą, ką galima laikyti universaliąja gramatika ir ar tokia egzistuoja, VU išskirtinis profesorius A. Holvoetas pasiūlė atkreipti dėmesį į leksikos raidą, pvz.:

turėti – pirminė reikšmė ‘laikyti’ (plg. latvių turēt rokā ‘laikyti rankoje’);

‘laikyti’ > ‘būti savininku’: turiu namą (metafora);

‘būti savininku’ > ‘privalėti’: turiu anksti atsikelti (dar viena metafora);

‘privalėti’ > ‘tikimybė’: Jis turėjo sunkiai dirbti (kad išlaikytų šeimą): Jis turėjo sunkiai dirbti (nes yra visas suprakaitavęs) (tai subjektifikacijos procesas).

Tyrinėjantieji kalbas aptinka panašius raidos scenarijus ir kitur. Daugelis kategorijų kartojasi skirtingose kalbose. Tad daroma prielaida, kad kalbos turi panašias kategorijas, nes jose vyksta panašūs semantinės raidos procesai. Raidos procesai yra panašūs, nes mąstymo procesai panašūs.

Iš pažiūros periferinės, retos, ypatingos konstrukcijos dažnai turi netikėtų atitikmenų tolimose kalbose. Profesorius atkreipia dėmesį, kad kalbos raidai daug įtakos turi globalizacijos procesai, vienų kalbų kontaktai su kitomis. Jo teigimu, tuomet, kai žmonės kalba keliomis kalbomis, lengviau vartoti jose panašias kalbines kategorijas.

Taip gimsta tai, ką galime vadinti universaliąja gramatika – savotiškas universalumų, konstruktų meniu, iš kurio galima rinktis. „Niekas nėra privaloma, bet galima rinktis – populiarių kategorijų meniu, kur vienos gauna daugiau like‘ų, kitos – mažiau, bet visos jos mėgsta kartotis dėl mūsų mąstymo panašumų“, – įsitikinęs prof. A. Holvoetas.

Jis žino, kad idėja apie universaliąją gramatiką ne visiems patinka. Bet pats, perfrazuodamas garsiąją Marko Twaino frazę, linkęs tikėti, jog gandai apie universaliosios gramatikos mirtį smarkiai perdėti: „Man priimtina tikėti universalios kalbos idėja. Man ji savotiškai jauki – ypač mūsų laikais. Gera suvokti, kad visi žmonės turi daugiau panašumų, nei skirtumų.“

Kalbos mados ir ateitis

Žvelgdamas į ateitį ir kalbotyros perspektyvas, profesorius neišvengiamai prisimena jos dvejopą prigimtį. Jo teigimu, kalbotyra šliejasi prie gamtos, gyvybės, kognityvinių mokslų, bet, antra vertus, nenuneigiami ir kultūriniai veiksniai. Kartu kalbotyra – jau tik pusiau humanitarinis mokslas, o šiais laikais visų pirma kognityvinis.

Prof. A. Holvoetas siūlo tikėtis, kad jau visai greitai neurobiologija atskleis mechanizmus, kurie įgalina kalbėjimą realiu laiku ir kalbinių žinių saugojimą atmintyje.

Kalbotyra, kaip humanitarinis mokslas, tam tikru mastu priklauso nuo vyraujančių tendencijų, madų, kurias sunku numatyti. Profesoriaus įsitikinimu, būtent kognityvinė šiuolaikinės kalbotyros orientacija iš esmės ją pakeitė. Empiriniai tipologiniai tyrimai, apimantys vis daugiau kalbos atmainų (pvz., tik dabar pradedamos tyrinėti gestų kalbos), atneša vis daugiau įžvalgų apie kalbos prigimtį.

„Kaupiame naujas, koreguojame pasenusias žinias – tai nuolatinis kelias į priekį, kelias vis geriau suprasti kalbos, kuri yra mūsų pamatinis žmogiškumo elementas, esmę“, – užbaigdamas savo inauguracinę paskaitą visiems susirinkusiems priminė VU išskirtinis profesorius Axelis Holvoetas.

 Visos paskaitos įrašas ir dar daugiau įžvalgų – youtube.com