Netylant debatams apie aukštojo mokslo reformą, Lietuvos aukštojo mokslo konkurencingumą, prestižą ir universitetų autonomiją nutarėme pakalbinti aktyvų pilietinių diskusijų dalyvį, Europos universitetų istorijos žinovą, Vilniaus Gedimino technikos ir Vilniaus universiteto profesorių Almantą Samalavičių.
Karnegio aukštojo mokslo komisijos tyrėjai rado 66 Europos institucijas, kurios nenutrūkstamai gyvuoja nuo reformacijos laikų iki šiol: katalikų bažnyčia, protestantų bažnyčia, Islandijos ir Meno salų parlamentai ir 62 universitetai. Taigi galbūt galima sakyti, kad tik universitetų struktūra ir socialinis vaidmuo metams bėgant išliko ir sutvirtėjo, nes bažnyčios monopolija gerokai sumenko, o politinė valdžia išgyveno esminius pakitimus?
Bažnyčios monopolija sumenko tik Vakaruose. To negalima pasakyti apie Rytų pasaulį (islamą, budizmą ar kt.), kur tikėjimo formos labai aiškiai išreikštos visuomenės struktūroje ir užima svarbią žmonių gyvenimo dalį. Bažnyčios kaip institucijos vaidmeniui sumenkus Vakaruose universitetų (o žvelgiant plačiau ir visos aukštojo mokslo sistemos) vaidmuo neabejotinai padidėjo. Kad ir kokios permanentinės krizės persekiotų Vakarų aukštojo mokslo sistemas, universitetai vis dėlto išlieka esminėmis visuomenės institucijomis. Ir būtent todėl ginčai dėl universitetų tradicinio vaidmens bei atsinaujinimo perspektyvų šiandien tampa globaliais reiškiniais.
Kaip manote, kokia Lietuvos aukštojo mokslo ateitis?
Šiuo metu Lietuvos aukštojo mokslo ateitis gana miglota. Aukštojo mokslo (ir ypač universitetų) likimas priklausys nuo to, kuriuo keliu pasuksime. Jei aukštasis mokslas bus suvokiamas vien ribotomis ekonominėmis ar finansinėmis kategorijomis, pavyzdžiui, kaip prekė ar investicija (tokios paviršutiniškos retorikos pastaruoju metu netrūksta), o valdančiosios politinės partijos rems tik tas jėgas, kurių tikslas – galutinai suprekinti aukštojo mokslo sistemą ir iš jos pasipelnyti (jau girdime ir vis garsiau reiškiamus siūlymus privatizuoti kai kuriuos valstybinius universitetus esą dėl to, kad jie nesiorientuoja į vadinamuosius ,,krepšelius“ – tokią idėją pastaruoju metu pamėgino įpiršti liūdnai pagarsėjusį universitetų ,,optimizacijos“ projektą rengusi grupė), universitetai neišvengiamai transformuosis į paslaugas teikiančias, komerciniais principais veikiančias industrines įmones, o aukštojo mokyklo kokybė, kurios taip dažnai pasigendama, tik dar labiau smuks. Būtent tokia yra aukštojo mokslo reformos vizija, kurią įkyriai visuomenei bruka ministro Gintaro Steponavičiaus ,,reformatorių“ komanda. Iš esmės ji yra glaudžiai susijusi su globalia neoliberalizmo ideologija, kuri pastaruoju metu yra beviltiškai susikompromitavusi beveik visur pasaulyje. Netgi sakyčiau, kad tai tik vietinė globalios neoliberalizmo aukštojo mokslo strategijos versija, tiesa, labai paviršutiniška ir perdėm banali. Jei tokia neperspektyvi politika bus toliau tęsiama, socialiniai praradimai bus neišvengiami, o jų mastas sunkiai įsivaizduojamas, tad susigrąžinti universitetams savo įprastines funkcijas bus labai nelengva, nes šiuolaikinė socialinė organizacija jau yra tokia sudėtinga, kad bet kokie pokyčiai ar bandymai atkurti status quo bus labai skausmingi. Jei vis dėlto aukštąjį išsilavinimą suvoksime kaip viešąjį gėrį ir kursime tokią sampratą atitinkančias aukštojo mokslo raidos strategijas, dar turime vilčių išvengti neoliberalizmo aklagatvio ir galbūt pavyks išsaugoti tradicinį universitetų vaidmenį suderinus jį su sudėtingais dabarties iššūkiais, kad ir žinijos kūrimu masinio aukštojo mokslo sąlygomis (o šios dvi tendencijos savaime konfliktiškos). Tad ir be neoliberalizmo užmačių universitetai susiduria su gausybe problemų ir prieštarų, bet jas išsamiau aptarti čia neturiu galimybių.
Ar jus tenkina Konstitucinio Teismo priimtas sprendimas, ar tokio ir tikėjotės?
Atvirai pasakius, mane liūdina, kad Lietuvoje susiklostė permanentinio absurdo situacija ir jau jokios netgi pačios elementariausios problemos, regis, nebegalime išspręsti nesišaukdami Konstitucijos aiškintojų. Ne mažiau mane stebina tai, kaip tą situaciją vertina kai kurie Seimo nariai ir pats švietimo ir mokslo ministras, kuris nė nemirktelėję toliau dėsto, kad KT sprendimas jam yra kone paskata toliau tęsti vadinamąją reformą. Čia jau ištisa ir, regis, nebesustabdoma absurdo karuselė.
Kaip vertinate dabartinę situaciją po KT sprendimo, kokios gali būti išeitys?
Panašu, kad būsime toliau klampinami į juridinių procedūrų painiavą, kuri pokomunistinėje Lietuvoje jokia naujiena. Spėju, kad dabartinė ministerijos vadovybė elgsis taip, kaip elgėsi iki šiol, tad sveiko proto balsui vietos bus palikta nedaug. Tačiau turėdamas galvoje, kad ne už kalnų nauji Seimo rinkimai, manau, kad vadinamoji ,,reforma“ galiausiai subliūkš kaip muilo burbulas, juoba kad ji neturi nieko bendra su tomis reformos vizijomis, kurios šviesesnių akademinių protų buvo puoselėjamos iki tol, kol ministerijoje įsitaisė dabartinio ministro komanda.
Ar yra racionalus būdas išspręsti problemas ir žengti į priekį (progresuoti), ko tam reikia?
Būdų yra, tačiau klausimas, ar yra noro ir valios. Manau, kad, norint judėti į priekį, iš pradžių reikėtų labai aiškiai išdėstyti universitetų ateities vizijas ir visoms suinteresuotoms socialinėms grupėms išsiaiškinti ir susitarti, kokios gi aukštojo mokslo sistemos mes iš tiesų norime: ar tokios, kuri toliau vys jaunus žmones iš Lietuvos ir skatins protų nutekėjimą, ar tokios, kuri universitetus transformuos į tikrus žinių kūrimo ir sklaidos, vertybinių orientacijų, pilietiškumo, įsipareigojimo tiesai ir kitų viešųjų gėrybių ugdymo centrus. Noriu pasakyti, kad universitetų ateities modeliavimas neįmanomas be aiškios ir bekompromisiškos visuomeninės sutarties ir ilgalaikės tikslų siekimo strategijos. Jei to neįvyks, aukštojo mokslo ateitis bus modeliuojama kurio nors eilinio ministro kabinete pagal jo ar jo šalininkų supratimą. Ne paslaptis, kad jokios rimtos diskusijos apie Lietuvos universitetų funkcijas, jų ateities kūrimo strategijas, išskyrus vieną kitą išimtį, iki šiol nebuvo. O kaip galima kurti kokią nors ateitį nuolatinėse miglose? Klampojant miglose ir atsiranda tokios beviltiškos sampratos ir vizijos, kuriose dabar murkdomės. Kita vertus, galima pastebėti ir tai, kad tie, kurie rengia perspektyvines aukštojo mokslo strategijas, patys neretai menkai susigaudo, kokios globalios problemos kyla, todėl dažniausiai nusigriebia vieno ar kito jiems labiau pažįstamo pavyzdžio, tačiau visiškai neįvertina aukštojo mokslo kritikos. Iš pradžių reikia išsiaiškinti, kodėl reformos klimpsta beveik visose Europos šalyse, kodėl didėja nepasitenkinimo banga, kokie lūkesčiai yra realūs, o kokie iliuziniai.
Ar autonomija – tai tik laisvė nuo politinės valdžios?
Universitetų autonomija, be abejo, yra gerokai platesnė sąvoka. Ji turėtų būti aiškiai apibrėžta, o ministerijos ir aukštųjų mokyklų kompetencijos sritys labai aiškiai ir nedviprasmiškai įvardytos. Tai būtina tam, kad nepakliūtume į eilinės ,,reformos“ inscenizacijos pinkles, kai kontroversijų gausa, motyvų ir paskatų painiava nebeleidžia nei atskirti, nei suprasti, kur yra tikra politinė valia, o kur tik grupelės suinteresuotų asmenų užmačios pasipelnyti visuomenės sąskaita.
Ar universiteto kaip mokslo šventovės, kurioje žmonės gali atsidėti mokslinei kūrybai, idėja neatgyveno?
Išsaugoti šį vaizdinį šiuolaikiniame pasaulyje labai nelengva, kadangi aukštajam mokslui daromas vis didesnis ekonominis spaudimas, kurio nepaisyti irgi negalima. Kita vertus, dažnai reikalaujant iš aukštojo mokslo greitos ,,grąžos“ pamirštama, kad jei norime pačios visuomenės vizijų, rimtų socialinių problemų sprendimo būdų, privalome puoselėti ir tas vietas, kuriose jie gali atsirasti. Jei universitetą primityviai interpretuosime kaip elementarų žinių ir įgūdžių gamybos konvejerį, tai nėra ko tikėtis, kad jis kurtų dar ir kokias nors rimtas ir perspektyvias vizijas. Jei mums rūpi tik artimiausios ateities problemos, tolimesnėms perspektyvoms vietos nelabai lieka.
Ar netaps universitetai tik specialistų rengimo centrais ir paslaugų teikėjais?
Tokio pavojaus netrūksta. Iki šiol nesame susitarę dėl to, kas gi sudaro universitetinio lavinimo šerdį, ką reiškia tikras aukštojo mokslo humanizavimas. Kol kas dažniau žongliruojama bendrybėmis ir kiekybiniais parametrais: tiek ir tiek kreditų bendrojo lavinimo dalykams ar humanitarikai ir lavinimas jau neva tampa ,,universitetinis“. Kai kurie rimtesni sociologai pastaruoju metu kuria ne universitetų, bet pliuriversitetų viziją. Deja, apie tai Lietuvoje žinoma nedaug. O ir noro žinoti daugiau, regis, taip pat stokojama.
Aukštojo mokslo kaip paslaugos samprata tėra tuščia neoliberalizmo konstrukcija, kuri yra labai pavojinga ne tik aukštojo mokslo, bet pačios visuomenės ateičiai. Ji kuria pagrindą nihilizmui, reliatyvizmui ir palieka labai mažai vietos pilietinėms vertybėms. Ji ir padeda atsirasti tokiai visuomenei, kuri savo veiklą grindžia vien ekonominėmis ir finansinėmis kategorijomis ir linkusi suprekinti visas be išimties žmogaus gyvenimo sritis.
Komentarų: 18
2012-01-13 06:36
RapolasNa, tai gerai, straipsnis – dar vienas daugmaž atitinkantis tikrovę AM būsenos konstatavimas su esminių aplinkybių parodymu. Bet, kaip kartas nuo karto būna, kyla tas pats egzistencinis klausimas – Ką daryti? Galima pridėti ir vieną – Kaip daryti? Va tokių pastebėjimų ir pasvarstymų kaip tik pasigendu… .
2012-01-14 14:09
ArtūrasPuikus straipsnis, grąžinantis tikėjimą, kad humanitarinė universitetų samprata Lietuvoje dar tarpsta. Belieka pridurti, kad tolesnis aukštojo mokslo prekinimas atves į situaciją, kuomet paaiškės, kad „universitetinio išsilavinimo paslaugą“, kaip ir visa kita, pigiau būtų įsigyti kažkur Azijoje. Galiausiai, pasirodys, kad būvimas savimi yra stačiai per brangus ir nebereikalingas.
Kita vertus, būtų įdomu padiskutuoti ir apie technologinį problemos aspektą. Europos bėdos yra susiję su paplitusiu tikėjimu, kad galima „tvariai plėtotis“ (suprask, gerai gyventi) nieko nekuriant ir negaminant, maigant paslaptingus išmaniuosius įtaisus ir plūduriuojant veidaknygių virtualybėje. Šios iliuzijos susiformavo suvešėjus globalizacijai, kurios ištakos yra grynai technologinės (proveržis kompiuterijos ir elektroninės komunikacijos srityje). Todėl universitetų kaip viešojo gėrio šaltinių vaidmuo turėtų būti neatsiejamas nuo technologinių vizijų peržiūrėjimo. Tam, kad būtų atsvertas godumas ir socialinis neatsakingumas, technologija turėtų tolti nuo primityvaus suprekinimo (pirk, parduok, didink vartojimą) ir artėti link viešųjų vertybių.
2012-01-14 19:25
juknaIdomus interviu. Visoje sioje “reformoje” labiausiai pasigendu pagrindinio dalyko: VIZIJOS. Is konkreciu SMM veiksmu tik supratau, kad ta “vizija” – tai paversti moksla ir svietima konkurencingu. T.y. nesanciu pelna, didesni pelna. Su tikra liberalizmo ideja tai neturi nieko bendro. As pats dusioje esu liberalas (zmogus pirma, paskui valstybe). Bet ka tas apsisaukelis “liberalas” (p. Steponavicius) su Lietuvos jaunimo ateitim daro – yra tiesiog nusikaltimas.
@ #2: Nelabai suprantu, kodel pastaruoju metu tiek demesio skiriama kazkokioms technologijoms. Kuo kompiuteris geresnis uz piestuka? Abu jie juk vienodai buki. Zmogus, jo idejos yra tikras turtas. Ir nenuvertinkit Europos. Stai japonai gana greit iskilo su savo technologijom. Bet jiems jau senai truksta ideju. O idejos atsiranda tik fundamentaliai, greito pelno nesiekiant besigilinant i problemas. Konservatyviai – kaip Europoje.
2012-01-14 20:29
ČeslovasNa, man atrodo, kad tai vienas iš straipsnių, kuris linkęs kaltinti žmones (kalbu apie Steponavičių), kurie pajudino ilgai tvyrojūsį liūną. Siūlyčiau kiekvienam savęs paklausti, o ką gi siūlo autorius? Gal aš kažko nepastebėjau? Tačiau man susidarė įspūdis, kad pilstymas iš tuščio į kiaurą yra pagrindinė šio straipsnio idėja. Kas gerai šiais “globalizacijos” laikais, yra tai, kad per minutę kitą gali susidaryti vaizdą apie bet kurio “profesoriaus”, “eksperto” ir pan. profesinį lygį. Užtenka pasižiūrėti ISI, kitas duomenų bazes ir matai, kas yra kas.
2012-01-14 21:35
jukna@ #4: Ka autorius pajudino – ir as nevisai supratau. As tik nenoreciau sutikti, kad p. Steponavicius cia daro ka gero LT jaunimui. Ta “pelke” reikejo ne judinti – ja reikejo nusausinti. Vienos didziausiu (nuo sovietmecio likusiu) problemu — pareigu bei postu vietoj mokslo aukstinimo universitetuose — ta “reforma” net nepaliete. Bet ko gi noreti is “reformos is auksciau”.
2012-01-15 21:37
GintarasVisiškai pritariu Ceslovui – alternatyvų jokių, o baime ir pasislykstejimas pradetomis reformomis pas autoriu begalinis, bet ką jis siūlo?
Iki reformų juokinome Europa universitetu skaičiumi 1000-Iui gyventoju, patentų skaičiumi buvome ES-27 dugne, nei vieno spinn-offo (legalaus), verslo investicijos į MTTP priespaskutineje vietoje ES.
Autorius kelia viena tikrai idomu ir svarbu klausimą-kodel reformos klimpsta beveik visose ES valstybėse?
Vienas is atsakymo variantu(na ne vienintelis tikrai) – tai didžiulis akademinis pasipriešinimas reformoms. NEt Danijoje ir Suomijoje- salyse kurios lyderiauja ES pagal mokslo rezultatus- inovacijas, Aukštųjų technologijų pramonės dalį BVP- pasipriešinimas buvo gana aršus, taciau politine valia nulėmė reformas.
2012-01-15 22:47
ArtūrasApie garsiąsias Danijos universitetų reformas. Danijoje univeristetų reformų būtinybė iškilo XXI a. pradžioje. Šimtmečius kaupta gamybos kultūra, know-how, IP ir t.t. dėl proveržio kompiuterijoje ir elektroninėje komunikacijoje ėmė judėti į Rytus kartu su darbo vietom. Priešinga kryptim judėjo pigių prekių srautas. Džiaugtasi buvo neilgai. Netrukus Rytuose ėmė rastis savos inovacijos, o Danijos inovacinis procesas, kuris iki tol buvo ekonomikos varomoji jėga, ėmė buksuoti. Greitai buvo susivokta, kad priežastis – globalizacija ir imta ieškoti kaltų. Pasirodė, kad kalčiausias yra ne godus ir socialiai neatsakingas verslas, o universitetai, sukuriantys per mažai inovacijų. Skubiai buvo atlikta valdymo reforma, sukurtos išorinės tarybos (laimei, su pačių universitetų pasirinktais nariais), realizuotos (tiesa, „savanoriškai“ – tarybų iniciatyva) universitetų jungtuvės. Rezultatas: mokslinės produkcijos praktiškai nepagausėjo, inovacijų nepadaugėjo, naudos jokios, išskyrus, kad didysis reformatorius už valią ir ryžtą atsidūrė NATO generalinio sekretoriaus kėdėje. Taigi, kažkas ne taip Danijos karalystėje.
2012-01-16 19:44
juknaNoriu prideti viena centa prie Arturo (#7) komentaro. Is realios patirties. Pries 6 menesius rasiau viena “peer review of an application for funding from The Danish Council for Independent Research | Natural Sciences”. Virs 1 mln euro vertes grantas (4-iems metams). Ir ka gi – viskas biurokratiska, projekto detales nepageidaujamos, tik bendri klausimai. As dar bandziau projektu autorius kiek pateisinti – jiems net nebuvo palikta vietos projekto DETALEMS isdesyti (siaip projektas atrode visai neblogas, projekto autoriaus ansktesni darbai geri). Kiek zinau, zmogus gavo ta granta. Bet tai tikrai ne tas kelias. Inovacijos taip neatsiras. Ir indu, kinieciu mes taip neaplenksim.
“Taigi, kažkas ne taip Danijos karalystėje.” Ar prideciau – ne ka geriau ir musu Lietuvoje.
P.S. Man sis Danijos grantu sistemos veikimo pavyzdys krito i akis, nes stai Vokietijoje vien 3 metu (su 1/3 mazesniu biudzetu) grantui gauti reikia pateikti iki 20 psl. *gana detalu* projekto aprasyma, su pradinem sprendimo idejom, su idirbiu ir pan. Pavyzdys rodo, kad yra kaip yra: stambinkim, “reformuokim” – inovaciju vien is to neatsiras. Kad sistema fukciuonuotu, reikia akademini valdyma palikti akademinei bendruomenei, ne valdininkams. Tai sakau ir turedamas omenyje LMT “grantu” sistema.
2012-01-19 20:07
jukna… atleiskit, is kazkur atsirado komentaro kopija, istrinti deja negaliu …
2012-01-30 08:10
S.JuknaiNezinau, ka turite omenyje, minedamas LMT “grantu”sistema, bet LMT grantus ir kitas “gerybes”skirsto ne valdininkai, o butent akademikai, t.y. akademines visuomenes atstovai – LMT nariai ir dar keliskart tiek ekspertu, turinciu patirties ir grantu paraisku, ir ju ataskaitu ekspertavime. Valdininkai LMT teatlieka administracines funkcijas, o “zaidimo taisyklliu” sudarymas, “zaidimo” pagal jas prieziura ir sprendimai – ne ju rankose…
2012-01-30 08:18
ČeslovuiSutinku su jumis del pozityviu ideju trukomo siame straipsnyje, taciau visiskai nesutinku su jusu implikacija,, kad manote jok aukstojo mokslo reformos kritikos ir tobulinimo pasiulymu verte prklauso nuo ISI WOS publikaciju saraso ilgumo ar citat-indexu. Nes nesuvokiu, kaip, pvz. buvimas puikiu, tarptautinio lygio chemiku, automatiskai padaro tave edukologijos ar aukstojo mokslo sistemu ir valdymo zinovu. Gal teiksites paaiskinti? Is anksto dekoju.
2012-01-30 17:30
jukna@ #10: Nezinau, gal susidariau klaidinga ispudi. Bet as maciau keleta lietuvisku paraisku grantui formuliaru. Ir jos man labai jau primine tas daniskas. Gal tai man ir neuzkliutu, bet tai (paciam projektui lieka tik maza dalis visos paraiskos) labai jau kertasi su mano patirtim gaunant Vokietijos grantus (zr. #8). Vertintamas ta pastaraji danu granta as irgi buvau “external expert”. Bet vertinti teko is esmes “koks laukiamas impact”, “kaip bus sudaroma darbo grupe”, ir tt. Mane labiausiai dominanciam dalykui — paciam projektui, jo pagrindinem idejom — vietos kaip ir nebelieka (vos 2-3 puslapiai). Tad as ir abejoju, ar ne biurokratai sudarineja tas formas. Juk ju vienintelis tikslas: greit ir nekomplikuotai isdalinti grantus. As jau cia nebesneku, kad Lietuva greiciausiai negali pasigirti tikrai nepriklausomu ekspertu (tarkim, is uzsienio) gausa …
2012-01-30 21:14
Stasiui JuknaiJus su tomis savo “abejonemis” esate panasus i ta zmogu, kuris abejoja Saules sistemos modeliu, itarinedamas, kad ji mums bruka “teoretikai-astronomai”, nepamegine praktiskai patikrinti savas teorijas.T.y. bent karta islisti is savo dulketu kabinetu i kiema ir pazvelge i dangu “empiriskai” isitikinti, kad Saule sukasi apie Zeme, o ne atvirksciai :lol:
“Nezinau, bet abejoju”” – tai jau visai greta “o kas galetu paneigti” tipo “argumentu” :-) . Sveikinu toki mokslini VU mokslininku mastyma! :lol: :lol:
2012-01-31 16:56
jukna@ #13: Aciu uz tokius “svarius”, “empyriskus” argumentus. Iskyrus izeidinejimus mano adresu, as, deja, taip ir nepamaciau juose nors kruopelytes turinio. Del “empyriskumo”: as pats apie 16 metu rasiau (Lietuvoje) moksliniu darbu planus ateinantiems 3-5 metu, rasiau ir ataskaitas. (Beje, darau tai iki siol, nes visuose mano darbuose rasau MII kaip vienintele arba kaip antra afiliacija.) Buvo (yra) tiesiog rojus: kuo trumpiau parasai – tuo geriau. Kuo nesuprantamiau – tuo geriau. Tik susidures su Vokietijos DFG sistema supratau, kas gi yra tikra moksline konkurencija. Neteigiu, kad tas “rojus” Lietuvoje tebesitesia. Tiesiog matau formuliarus. Matau ir (visai suprantamus) sunkumus susirasti tikrai nepriklausomus recenzentus. Stai budamas Lietuvoje as asmeniskai pazinojau [b]visus[/b] bent kiek artimoje srityje dirbusius kolegas Lietuvoje. Tad butu aiskus “[i]conflict of interests[/i]”, ir negaleciau ju grantu recenzuoti. Jei is tikro LMT sugeba pritraukti daug “isoriniu” recenzentu – tai tiesiog puiku, ir as is karto atsiimu savo abejones.
2012-02-02 06:37
#14Kelis kartus buvau samdomas LMT kaip ekspertas, kuriam teko vertinti ir grantu paraiskas, ir projektu ataskaitas. kaskkart, pries atlikdamas ekzpertize, pasirasydavau interesu konflikto nebuvimo deklaracija (ar kaip ji ten vadinasi). T.y., kad neturiu interesu konflikto vertindamas konkrecia paraiska/ataskaita. Gi in teresu konfliktas – tai ne tik ta pati darboviete (pvz. tas pats fakutetas), bet ir galimi giminystes rysiai ar, sakykim, kazkada kuris nors pareiskeju buvo tavo doktorantas, ar esi su juo dirbes vienoje projekto vykdymo komandoje, ir t..t.
Nors pasitaikydavo, kad pazinodavau kai kuriuos pareiskejus (butu keista, jeigu ekspertas nepazinotu savo srities bei krypties mokslininku ir/ar ju darbu – koks tada is jo [b]ekspertas[/b]?), t.y. budavome kazkur kazkada susitike, susipazine, ar bent budavau klauses ju pranesimu, pasisakymu disertaciju gynime, etc, etc., taciau pats pazinties (tai – ne draugyste ar biciulyste) faktas NETUREDAVO ITAKOS mano vertinimams. Tiesa sakant, man nebutu problemu [b]nesaliskai [/b] ivertinti netgi mano fakulteto bendradarbiu, nes sugebu atsieti asmeninius dalykus nuo dalykiniu, bet – ko negalima, to negalima (pagal LMT reglamentus).
Musu ekspertu grupese yra pasitaike ekspertu is uzsienio (ten dirbanciu lietuviu kilmes mokslininku). Neskaciavau ju ivertinimu SD, bet kiek prisimenu, ju vertinimai nebuvo bent kiek pastebimiau nukrype nuo “ciabuviu” ekspertu. (Be to, kiekviena paraiska [i]nepriklausomai[/i], net nezinodami vienas apie kita, vertina min 2 ekspertai, o [i]galutinis vertinimas [/i] visada aptariamas ekspertu grupeje, ieskant motyvuoto [i]konsensuso[/i], o ne skaicuojant vidurki).
Manau, tokia tvarka visai nebloga. O kadangi Jus apie jja abejones reiskiate, kaip matau, visai jos nezinodamas, tai jau Jus man atleiskite uz tiesuma (toks jau, deja , esu… :sad: ), bet as esu linkes labaiu pritarti ironiskam #13 komentarui, negu jusiskiam.
2012-02-02 18:08
jukna@ #15: “Musu ekspertu grupese [b]yra pasitaike[/b] ekspertu is uzsienio (ten dirbanciu lietuviu kilmes mokslininku)”. Chmm? Beje, as gi nesakau, kad grantu skyrimo sistema yra bloga! As tik sakau, kad joje kiek truksta konkretumo ir nepriklausomos ekpertizes (mano toks ispudis). Nesakau, kad yra kokie “blogi norai ar korupcija”. Tokia yra realybe: esam maza, ir gana uzdara mokslo bendrove. Ta pacia problema turi ir kitos panasios salys. (Stai is Gruzijos nesenai buvau gaves prasyma isirasyti i ju recenzentu duomenu baze.) As tik noriu pasakyti: mums bent reiketu suprasti, kad problema yra. Ir stengtis aktyviai ieskoti ekspertu uzsienyje (nebutinai lietuviu kilmes).
P.S. Vienas dalykas mane tikrai nustebino: LMT svetaineje skelbiami [b]negave[/b] granto! Manau, tai jau “smugis zemiau dirzo”.
2012-02-03 12:48
2#16Ispudziu bei nuomoniu jus galite tureti kiek norite ir kokiu norite. Ispudziai – ne argumentai ir ne faktai (t.y. faktu yra pats ispudzio turejimas, o ne to ispudzio atspindimas reiskinys ar objektas).
Ir taipgi jus galite tureti savo nuomone, ka reiskia “nepriklausoma ekspertize”, siejant tos nepriklausomybes kriteriju su geopolitiniais pozymiais (is uzsienio, is uz x myiu nutolusiu mokslo centru ar pan :-) ). Manasi eksperto nepriklausomumo suvokimas yra visai kitas, as ji jau isdesciau aname laiske. Tar kitko, kiek susiduriau su panasiomis ekspertizemis UK, jie imperatyviai nereikalauja, kad bent vienas ar keli ekspertai butu “is uzsienio”, ne britai.
O jeigu jus manote, kad Lietuvoje neimanomos nepriklausomos (aka besaliskos) ekspertizes, tai …cia, kaip sakoma, kiekvienas galvoja pagal savo sugedimo laipsni (matyt, manydamas, kad[b] jis nesugebetu [/b] butu besalisku ekspertu savame kraste, taigi – ir “visi kiti tokie” :-) )
2012-02-03 17:53
jukna@ #17: As juk neteigiu, kad Lietuvoje neimanoma besaliska ekspertize. As tik sakau, kad mums reikia buti ypac atsargiems. Su UK, JAV ar Vokietija neturetume lygintis: ten konkrecios srities ekspertu nepalyginamai daugiau, daug lengviau surasti daugmaz besaliskus. As zinoma lenkiu galva, jeigu Jus sugebate taip grieztai atsieti asmeninius interesus (pazintis, draugyste) nuo dalykiniu. Tai tikrai puiki savybe. As irgi stengiuosi ta daryti. Bet dazniausiai atsisakau recenzuoti (mano akyse silpna) granta, jei su tuo zmogumi mane sieja daugiau negu tik dalykiniai (emailo lygio) rysiai. Dar karta: neteigiu, kad Lietuvoje gratai skirstomi blogai. Teigiu tik, kad reiketu buti atsargiems: mes neturime potencaliu recenzentu “kritines mases”. Stai jei as pateikciau paraiska, beveik garantuotai zinociau, [b]kas[/b] ji vertins: tiesiog mano srityje (ar jai artimoje) Lietuvoje dirba vos keletas zmoniu. Tad butu grazu, jei LMT pasektu Gruzijos pavyzdziu ir pradetu aktyviai ieskoti ekspertu is kitu saliu. Tarkim, Skandinavijos saliu mokslininkai manau paaukotu savo laika, ypac Svedijos (jie iki siol jauciasi kiek atsakingi uz musu pokarine tragedja, girdejau is kolegu Stokholme).