Balandžio 19 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje įvyko renginys „Rašmuo prie rašmens“, kurio metu Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra pristatė naujausias savo buvusių ir esamų darbuotojų knygas (prof. Elenos Bukelienės kritikos rinkinį „Tarp rašytojo ir skaitytojo“, prof. Vito Areškos prisiminimų knygą „Kumelė vardu Emilija“, doc. Audingos Peluritytės studiją „Senieji mitai, naujieji pasakojimai“, dr. Mindaugo Kvietkausko monografiją „Vilniaus literatūrų kontrapunktai“ ir dr. Brigitos Speičytės parengtą Antano Baranausko „Giesmių giesmės“ vertimą) ir mokslinių tyrimų projekto „Littera“ metu parengtus leidinius.

Renginį moderavusi Lietuvių literatūros katedros vedėja doc. D. Pociūtė pabrėžė, kad humanitarinių mokslų, taigi ir lituanistikos, padėtis dabartiniame pasaulyje nėra vienprasmiška – humanitariniai mokslai turi nuolat įrodinėti savo teisę būti, ir ši tendencija pastaraisiais metais vis labiau ryškėja. Kita vertus, kuriasi nauji skyriai, centrai, atliekama vis daugiau įdomių tyrimų ir tai, pasak doc. D. Pociūtės, teikia naujų perspektyvų. Tačiau bendroji tendencija vis dėlto yra gana pavojinga, ir humanitariniai mokslai turėtų iš naujo apmąstyti savo vaidmenį ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai bendroje Europos kultūros bei mokslo politikos erdvėje. Naujų leidinių, paremtų naujausiais lituanistikos tyrimais, iš dalies atspindinčių ir Lietuvių literatūros katedros isotrijos pjūvį, pristatymas, doc. D. Pociūtės žodžiais, taip pat gali būti vertinamas kaip puiki proga pamąstyti apie bendrąsias humanitarinių mokslų problemas ir pasidžiaugti šios srities laimėjimais.

Pirmiausia pristatytas bendras lituanistų projektas „Littera“ (vadovė prof. E. Jakaitienė), bendram darbui sutelkęs gana skirtingų sričių humanitarus: kalbininkus, literatūrologus, istorikus, kultūrologus. Šio projekto tikslas buvo panagrinėti lietuvių tautinio identiteto raidą nuo LDK laikų iki XX a. pr. ir paieškoti būdų, kuriais tas tautinis identitetas reiškėsi literatūroje, kalboje, rašytiniuose šaltiniuose, etnologijoje. Prie šio projekto dirbo maždaug trisdešimties žmonių grupė, tačiau daugiausia nuveikė dr. M. Kvietkauskas ir dr. D. Sinkevičiūtė. Projekto metu buvo rengiami seminarai, skaitomi pranešimai, skelbtos publikacijos mokslinėje spaudoje. Dr. M. Kvietkauskas pabrėžė, kad dirbant su „Littera“ pradėti tapatybės tyrimai labai giliai įėjo į skirtingų žmonių mokslinį mąstymą ir veikia tolesnių jų darbų kryptis.

Prof. Elenos Bukelienės knygą pristačiusi doc. A. Peluritytė-Tikuišienė kalbėjo iš amsneninės perspektyvos ir prisiminė profesorę kaip šviesų, baltą, šiltą žmogų, palikusį ne vieno humanitaro širdyje ryškų pėdsaką. „Profesorė buvo žmogus, galvojantis ne apie save, o apie tai, kuo ji yra ir ką gali duoti kitiems. Tokių žmonių dėka lietuvių literatūra, lietuvių kultūra išliko, išlieka ir išliks“, – teigė docentė. Eseistė ir lietuvių literatūros studijų magistrantė G. Kazlauskaitė daugiau dėmesio skyrė pačiai prof. E. Bukelienės knygai – aptarė mokslininkės poziciją, vertybes, tyrinėjimo motyvaciją ir kita. Baigdama kalbą, ji pabrėžė, kad ši knyga yra ir liks aktuali ne tik literatūrologams, bet ir apskritai kultūros žmonėms.

Autobiografinę knygą „Kumelė vardu Emilija“ pristatė ilgametis Lietuvių literatūros katedros profesorius ir vedėjas Vitas Areška, kurį doc. D. Pociūtė įvardijo kaip jau mitologizuotą humanitarinių mokslų erdvės figūrą. Profesorius pabrėžė, kad atsiminimų žanras nėra labai patogus, nes, pirma, turi būti visiškai nuoširdus, kad būtum kuo labiau atviras pats sau, ir, antra, gana sunku rasti tinkamą stilių – kad pasakojimas nebūtų pernelyg akademiškas, kad būtų prieinamas ir paskaitomas kiekvienam. „Epocha, kurioje gyvenau, verta ironijos, humoro, grotesko, bet ne tragedijos, ir aš stengiausi pažvelgti į ją būtent taip. Nors buvo ir tokių, kurie sakėsi skaitydami mano knygą apsiverkę“, – pasakojo profesorius. Nuoširdumo, atvirumo sau, ypatingo mokslininko likimo apsketus išskyrė ir šią knygą pristačiusi prof. V. Daujotytė-Pakerienė. Pasak jos, čia ypatingai išryškėjo ir literatūros žmogaus, kilusio iš Aukštaitijos, paradigma, susiejanti įvairių kartų kūrėjus nuo J. Biliūno iki S. Parulskio, ir džiaugsmingas požiūris į gyvenimą, tvirtas, gyvas santykis su savo žeme, savo kalba ir kultūra.

Doc. A. Peluritytės straipsnių rinkinį „Senieji mitai, naujieji pasakojimai“, kurio objektas – K. Platelio, G. Cieškaitės, D. Kajoko, N. Miliauskaitės poezija, taigi naujausia lietuvių poezija bei jos kūrėjai, pristatė dr. E. Baliutytė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Už ypatintą gebėjimą recenzuoti tekstus, pateikti taiklias, poetiškas interpretacijas, patikimus vertinimus ir už autorinius, beletristinius siužetus, gebėjimą rašyti atsitraukus nuo teksto, nuo objekto, už kuriamą metafizinį, filosofinį savo pačios diskursą doc. A. Peluritytę literatūrologė E. Baliutytė pavadino „oro pilių architekte“. Taip pat ji atkreipė dėmesį į rinkinio pabaigoje išspausdintą pabaigos žodį, kuriame doc. A. Peluritytė teigia atsisveikinanti su geros mergaitės įvaizdžiu ir pereinanti prie kokybiškai kito požiūrio į lietuvių literatūrą, kitų tekstų ir kūrėjų.

Apie dr. M. Kvietkausko pirmą mokslinę knygą „Vilniaus literatūrų kontrapunktai“, išleistą disertacijos pagrindu, kalbėjo doc. R. Tūtlytė. Ji sakė besidžiaugianti ir autoriaus nuveiktu didžiuliu darbu, atliktais išsamiais daugiakultūrės tarpukario Vilniaus erdvės tyrimais, ir pačia knyga kaip daiktu – gražiai išleistu, lengvai skaitomu. „Knyga labai konstruktyvi, išardomos nusistovėjusios schemos ir sukuriamos naujos, susikuriamas savitas metodas, kurio mums labai trūko, ir apžvelgiami tekstai, iš kurių ne vieno lietuvių literatūros istorijoje iki šiol apskritai nežinota. Tai parankinis veikals, kurio vieta – ne dulkėtose lentynose, o ant darbo stalo“, – pabrėžė doc. R. Tūtlytė.

Vakaro pabaigoje vieno nuostabiausių pasaulinės literatūros kūrinių „Giesmių giesmės“, daugiau kaip prieš šimtą metų išverstos Antano Baranausko, ištraukų perskaitė dr. Brigita Speičytė, prieš tai trumpai papsakojusi paties vertimo istoriją ir pasidžiaugusi tuo, kad atsirado galimybių išleisti šį puikų lietuvių kalbos ir vertimo istorijos pavyzdį, tekstą, itin įdomų stilistiniu bei meniniu požiūriu. Knygų aptarimas ir diskusijos apie naujausius lituanistikos veikalus, tyrimus ir tendencijas nenutrūko ir pasibaigus oficialiai vakaro daliai – dėstytojai ir jų studentai, mokslininkai ir menininkai ilgai šnekučiavosi prie vyno taurės, dalijosi įspūdžiais ir džiaugėsi susitikimu, linkėdami vieni kitiems daugiau tokių gyvų renginių.