Apie priklausomybę nuo interneto prabilta dar praėjusio amžiaus pabaigoje. Neįveikiamas troškimas naudotis internetu panašus į kitas priklausomybes – nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų. Skiriasi tik priklausymo objektas. Apie tai, kas yra priklausomybė nuo interneto, kodėl ji atsiranda ir kaip ją atpažinti, pasakoja Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė Laima Bulotaitė.

Dėl termino „priklausomybė nuo interneto“ intensyviai diskutuojama. Esame įpratę kalbėti apie priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų, nes šiais atvejais labai aišku, kas yra priklausomybė: kad būtų nustatoma diagnozė – „priklausomybė“, ji turi būti ir psichologinė, ir fizinė. Kalbant apie internetą, psichologinė priklausomybė yra, o fizinės – ne. Todėl šis terminas šnekamojoje kalboje vartojamas, o mokslininkai vis dar diskutuoja, ar tai galima vadinti priklausomybe. Tačiau diskusijos dėl termino nemenkina problemos. Nuo tada, kai atsirado ir pradėjo plisti kompiuteriai, kuo daugiau įvairių galimybių internete, tuo daugiau žmonių prie jo pripranta. Pastaruoju metu daugiausia diskutuojama apie priklausomybę nuo socialinių tinklų.

Bet kokių priklausomybių – nuo alkoholio, narkotikų ir interneto – žmogus pats tikrai negali atpažinti. Tai yra vienas iš priklausomybės požymių, kad žmogus nekontroliuoja savo elgesio, nors jam pačiam atrodo priešingai. Ir nors pats asmuo vargu ar supras, kad jis – priklausomas, aplinkiniai tai neabejotinai pastebės. Pagrindinis požymis, leidžiantis kalbėti apie priklausomybę, yra etapas, kai žmogui didesnį pasitenkinimą teikia prie kompiuterio praleistas laikas nei realus bendravimas. To priežastis – bendraudamas internete žmogus gali pasirodyti šaunesnis, nei iš tikrųjų yra. Didesnę riziką tapti priklausomiems nuo interneto turi tie, kurie turi psichologinių problemų.

Priklausomybės nuo interneto pavojus yra tai, kad kai žmogus klimpsta, jis atsisako realių santykių, nutraukia ryšius su draugais. Internetinis bendravimas panašus į vaikus smėlio dėžėje: po dviejų minučių bendro žaidimo jie jau sako, kad vienas kitam yra draugai. Lygiai taip pat socialiniuose tinkluose asmuo „draugais“ vadina tuos, kurių realiai gal net nepažįsta ir niekada nesusitiks. Žmonės, kurie mieliau renkasi bendravimą internetu nei susitikimą su draugais, dažnai tai bando pateisinti laiko stoka ar net tingėjimu eiti iš namų. Tačiau neretai tai susiję su nerimu ar net baime realiai susitikti su žmonėmis, nes gali jiems nepatikti, būti atstumtas, sukritikuotas ir pan.

Aiškinantis, ar žmogus yra priklausomas, klausiama ne tik kiek laiko jis praleidžiama prie kompiuterio, bet ir ar prie kompiuterio laiko praleidžiama daugiau, nei buvo planuota. Į bet kokią malonumą teikiančią veiklą – šiuo atveju naudojimąsi internetu – žmogus labai lengvai įsitraukia, todėl reikėtų pagalvoti apie priemones, kurios primintų, kiek laiko planavome būti prie kompiuterio, ir neleisti to laiko nejučiomis pratęsti.

„Išgijimas“ nuo šios priklausomybės – pripažinimas pačiam sau, kad esi per daug nuo jo priklausomas, klausimas pačiam sau, ar bendravimas internetu nepakeičia realaus bendravimo.

Ir nors nepasakyčiau, kad priklausomybės nuo interneto tendencija vis labiau ryškėja, tačiau tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje yra tuo susirūpinusių, o specialistai rekomenduoja apie tai kalbėti jau ir mokyklose.

Net tie, kurie kažkada tikėjo, kad kompiuteriai suartins žmones, dabar sako, kad jie žmones atitolino: viena vertus, galiu pasikalbėti su draugu, kuris yra Australijoje, bet kita vertus, man ir susitikti su juo nebereikia.