VU Istorijos fakulteto doc. dr. Arūnas Vyšniauskas, balandžio 1 – 7 dienomis pagal ERASMUS programą su dėstymo vizitu lankęsis Karolio universitete Prahoje, pažįstamo istoriko iš Vilniaus paprašytas, paskutinę savo viešnagės dieną Čekijos sostinėje nufotografavo namą, kurio viename iš butų 1883–1884 m. gyveno Jonas Basanavičius.

Būtent ten J. Basanavičius susižavėjo viena jam labai gražia mergina priešais esančiame pastate. Apie ją išsiklausinėjo, susipažino, o visas reikalas baigėsi vedybomis su čekų vokietaite. Detaliau apie tai galima pasiskaityti Vaido Šeferio parengtoje, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2009 m. išleistoje knygoje „Mano Tėvynė – prie jo širdies“: Gabrielos Eleonoros Mol-Basanavičienės dienoraštis ir laiškai. Pats Jonas Basanavičius savo autobiografijoje rašė: „Persikeldamas iš Karolio aikštės į Vynasodų Palackio gatvę aš nė manyti nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime – karštą meilę“.

Minėtas namas stovi prie dviejų gatvių susikirtimo Prahos VINOHRADY rajone, adresu  Anglická 15 / Balbínova 1 (529). Tai nemažas 4 aukštų kampinis pastatas. V. Šeferio knygos 297-ajame puslapyje yra įdėta namo nuotrauka. Abi dabartines gatves ir jų susikirtimo kampe stovintį pastatą Prahoje taip pat galima apžiūrėti ir panoramiškai, pasinaudojant Google Street View nemokama paslauga internete.

Kuriame būtent bute nuo 1883 m. balandžio 5 d. iki 1884 m. vasario 1 d. nuomojosi kambarį J. Basanavičius, iki šiol nėra išaiškinta. Be to, praėjus šimtui trisdešimt metų, vidinis butų suskirstymas galėjo ir pasikeisti. Pasikeitė ir vienos iš gatvių pavadinimas. Dabartinė Anglická tada vadinosi Palackého. Kadangi namas kampinis, tai jis turi abiejų gatvių adresus. Kitas gatvės pavadinimas išliko nepakitęs, tik pasikeitė jo numeracija. Išliko tas pats ir sklypo numeris miesto kadastro plane, nurodomas skliausteliuose (529). Jono Basanavičiaus autobiografijoje jo adresas Kralovskė Vinohraduose nurodomas taip: „Palackého třida 15 Balbinova N. 22 (529) pas Marę Mikuškovic“.

Atrodo, kad ponia M. Mikuškovic pati buvo nuomininkė, o vieną kambarį išnuomojo Jonui Basanavičiui. 1895 m. paskelbtoje Julijaus Janečeko knygoje apie Kralovskė Vinohrady, vardijant pastatų adresus su numeriais yra nurodyta, kad namas, kadastre pažymėtas 529 numeriu, buvo pastatytas 1875 m., o jo savininkas yra vienas asmuo – Totzer Alois (knygos puslapio atvaizdas). Jei M. Mikuškovic nebuvo savininkė, o tik nuomininkė, tai dėl to dabar sunku nustatyti, kuriame bute ji gyveno ir išnuomojo vieną kambarį jaunam lietuvių medicinos daktarui. Mat jei ponia nedisponavo nekilnojamuoju turtu tame name, tai tiek metų praėjus Prahos archyvuose mažai tikėtina surasti ką nors konkrečiau apie jos gyventas patalpas.

Fotografuodamas atkreipiau dėmesį į viename lange iškabintą nekilnojamojo turto agentūros plakatą, skelbiantį, kad tame name yra parduodamas butas. Kadangi buvo nurodyta ir agentūros svetainė internete, tai grįžęs į Vilnių nesunkiai susiradau informaciją apie parduodamą objektą. Nekilnojamojo turto agentūros aprašyme čekų kalba yra nurodoma, kad siūlomas pirkti butas stovi būtent Anglická ir Balbínova gatvių kampe (informacija skelbiama PDF formatu). Kaip matyti iš parduodamo buto aprašymo, butas yra kampinis ir turi langus į abi gatves.

Tai yra svarbu, mat Jonas Basanavičius autobiografijoje, apibūdindamas savo gyvenamą vietą ir patirtą „karštą meilę“, mini Palackio gatvę (dabartinę Anglická), o ne Balbínova. Tikėtina, kad dabar parduodamame bute ir buvo tas jo nuomotas kambarys su langu į į tuometinę Palackio gatvę. Iš čia kitoje gatvės pusėje trečiojo aukšto lange jis ir pastebėjo „dailią merginą, kuri su kanarka žaidė“. Nors namo, kuriame gyveno Gabrielos Eleonoros Mohl šeima, jau nėra, tačiau V. Šeferiui pavyko nustatyti, kad toje vietoje stovi pastatas, kurio adresas – Londýnska 83 (334). O jis kaip tik ir turėjo matytis J. Basanavičiui pro langą, išeinantį į dabartinę Anglická  gatvę.

Dabartinius pastatus galite susirasti ir pasižiūrėti patys, naudodami Google Maps maršrutų funkciją. Atvėrę į paieškos laukelį įrašykite „Praha“. Atsivėrus žemėlapiui, kairėje pusėje randate hipernuorodą „Maršrutai“ ir ją paspaudžiate. Atsivėrus paieškos laukeliams, į laukelį A įrašykite: Anglická 15 (529), Praha, Čekija. Į paieškos laukelį B: Londýnská 83 (334), Praha, Čekija. Tada reikia paspausti mygtuką GAUTI MARŠRUTĄ. Jį ir gaunate. Iš įrankių juostos „paėmę“ smėlio spalvos žmogeliuką jį nutempiate į tašką B. Atsivėrusioje panoraminėje nuotraukoje susiraskite kampinį namą, kurio I aukšte dabar yra kilimų parduotuvė BUCHARA. Tai toje vietoje stovėjusiame pastate ir gyveno Jono Basanavičiaus būsimoji žmona. O jei „žmogeliuką“ Google Maps žemėlapyje nutempsite į tašką A, tai susiraskite kampinį pastatą, kurio I aukšte dabar yra batų parduotuvė „ara“. Šiame name gyveno Jonas Basanavičius. Google Street View  2012 m. kovo mėn. nuotraukoje trečiojo aukšto kampiniame lange Balbínova gatvės pusėje matyti nekilnojamojo turo agentūros skelbimas.

Tame name dabar parduodamos patalpos yra tinkamos renovuoti pagal kliento pageidavimus. Iš agentūros skelbiamų interjero nuotraukų nesimato XIX a. autentikos, nors aprašyme pažymima, kad parketas, durys ir langai yra seni. Kaip ten bebūtų, tas namas turi savo aurą, ypatingą mums – lietuviams. Kiek man žinoma, lietuvių kultūrininkų ir diplomatų pastangomis yra rūpinamasi Jonui Basanavičiui skirtos memorialinės lentos paruošimu ir atidengimu ant šio namo sienos. Tai galbūt įvyks jau šiais metais, kurie yra tam tikra prasme jubiliejiniai. Mat prieš 130 metų dienos šviesą išvydo pirmasis laikraščio, o faktiškai mėnraščio, „Auszra“ numeris. Jo įvadinį straipsnį („Priekalba“) kaip tik Prahoje ir parašė Jonas Basanavičius. Tiesa, rengiant „Aušros“ pirmąjį numerį, 1883 m. pradžioje J. Basanavičius nuomojosi butą kitame name, kuris, deja, iki mūsų dienų jau nėra išlikęs.

Pirmojo numerio išleidimo data buvo nurodytas 1883 m. kovas, bet realiai tas „Aušros“ numeris buvo išspausdintas Ragainėje 1883 m. balandžio pradžioje. Antraštė skelbė: AUSZRA, Laikrasztis, iszleidziamas per Dra. Bassanawicziu.  Neužilgo jį gavo ir pats J. Basanavičius, ką liudija balandžio 13 d. data padarytas įrašas su šauktuku jo užrašų knygutėje. Tai reiškia, kad jis pirmąjį atspausdintą „Aušros“ numerį gavo tada, kai jau savaitę (nuo balandžio 6 d.) buvo įsikėlęs į naujai išsinuomotą kambarį name, kuris buvo Kralovskė Vinohradų mieste (tuometinės Prahos priemiestyje). XX a. šis priemiestis buvo prijungtas prie Prahos, kuriai labai išsiplėtus dabar yra patogioje susisiekimui miesto geografinėje padėtyje.

Parduodamas 122 kvadratinių metrų ploto butas Prahos name, kuriame gyveno pirmasis oficialus „Aušros“ redaktorius Jonas Basanavičius, yra dėmesio vertas nekilnojamojo turto objektas. Gal atsirastų toliaregis investuotojas iš Lietuvos, kuris norėtų įsigyti patalpas pastate, turinčiame istorinę ir memorialinę vertę?

„Aušros“ reikšmę lietuvių tautinio atgimimo istorijoje dabar vargu ar reikia įrodinėti. Sovietmečiu tai buvo sudėtingiau. Prisimenu Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ir Tautų Draugystės ordinų V. Kapsuko universitete 1983 m. pavasarį vykusią mokslinę konferenciją, skirtą „Aušros“ 100 metų jubiliejui. Tada dar kaip Istorijos fakulteto 5-ojo kurso studentas sėdėjau salėje, klausydamas pranešimų, ir atsimenu tą nemenką šurmulį, kurį konferencijos pabaigoje sukėlė į programą neįtrauktas, bet pasisakęs istorikas Rimantas Vėbra. Jis istoriškai pagrindė tautinės idėjos reikšmę ir akcentavo „Aušros“ vaidmenį lietuvių tautos išlikimui.

O šį ekspertinį komentarą istoriškai minėtino jubiliejaus proga norėtųsi užbaigti tuo, nuo ko pradėjo savo „Priekalbą“ pirmajam „Aušros“ numeriui J. Basanavičius. Tai senovės romėnų sentencija: Homines historiarum ignari semper sunt pueri. Po ja „Priekalbos“ autorius pateikė ir lietuvišką vertimą: „Zmones nusidawimû nepazinstantiejie wis yra waikai“ [Kalba netaisyta – A. V.].