Prieš trejus metus Vilniaus universiteto mokslininkų pradėtas vykdyti projektas „Religija ir kultūra – šiuolaikinio pasaulio iššūkiai tapatumui“ (mokslininkai: Danutė Bacevičiūtė, Sigita Maslauskaitė, Rita Šerpytytė, Tomas Sodeika, Mintautas Gutauskas,  Kristupas Sabolius, Aušrelė Pažėraitė ir Vaiva Daraškevičiūtė) jau turi pirmines įžvalgas. Viena jų – religijos tyrimų kontekste kaip tam tikra pozityvi strategija atsiskleidžiantis nihilizmas. Tai priešinga bendram suvokimui, kad nihilizmas – negatyvus reikalas. Profesorė R. Šerpytytė atsako į klausimą, koks yra nihilizmas religijos tyrimų kontekste: jo prasmė ir ištakos.

Bandant atsakyti į klausimą apie pozityvią nihilizmo prasmę, tenka atsigręžti į pačią nihilizmo teorinės sampratos nevienareikšmę „kilmę“.

Viena nihilizmo tyrinėjimo tradicija nihilizmą linkusi laikyti daugiau dvasios gyvenimo įvykiu. Kita tradicija, nors ir ne visada atmetanti nihilizmo kaip dvasios fenomeno traktavimą, nihilizmą linkusi laikyti labiau spekuliatyvios prigimties „įvykiu“. Dvasios gyvenimo įvykiu nihilizmas laikomas, kai juo įvardijamas aukščiausių vertybių nuvertėjimas, kai skelbiama, kad „Dievas mirė“ arba kad gyvenimas yra netekęs prasmės. Tačiau kai kalbama apie „būties užmarštį“, tiesioginio santykio tarp būties ir mąstymo nuotrūkį arba apie Būties ir Niekio realią alternatyvą, t. y. kai nihilistiškai keliamas Grundfrage, nihilizmas atstovauja spekuliatyvios prigimties „įvykiui“.

Nihilizmas kaip dvasios „įvykis“ beveik visada yra negatyvią prasmę turinti „diagnozė“ (tiesą sakant, tokį nihilizmą mes dažniausiai atpažįstame, tokiu jį ir laikome), bet to negalima pasakyti apie nihilizmą kaip spekuliatyvios prigimties „įvykį“ – jam dažniausiai priskiriama kaip tik pozityvi prasmė. Tačiau toks nihilizmas yra daugiau teorijos, o ne gyvenimiškos praktikos dalykas. Todėl įprasto mūsų žvilgsnio jis dažniausiai lieka nepastebėtas. Norint jį apčiuopti, reikia pakeisti pačią „optiką“.

Nihilizmo kaip spekuliatyvaus „įvykio” supratimas imamas ypač akcentuoti M. Heideggerio filosofijoje. Taip traktuojant nihilizmą, imama „prisiminti” ir nihilizmo problemos sąsają su Būties (Nieko/io) problema. Kai atpažįstame tam tikrą dar graikų mąstymo ir gyvenimo priešpriešą, galime tarti, kad „užčiuopėme” nihilizmo šaknis.

Nuo pat graikų ontologijos pati sąvoka Niekas (Nihil) įgyja metafizinę prasmę – metafizine prasme jis ženklina bet kokios tikrovės/realybės atšaukimą/paneigimą (metafizinis Niekas). Garsioji Parmenido ištara byloja: „Būtis yra, o Nieko (Nebūties) nėra.“ Ši Nieko kaip Būties šešėlinės sąvokos ne tik logine, bet ir metafizine prasme vartosena, iškilusi Elėjos mokykloje, įsitvirtina Vakarų filosofinėjė tradicijoje, apibrėždama pačią jos tapatybę. Nieko kaip realybę išreiškiančio principo negalimumas įtvirtinamas G. Hegelio filosofijoje.

Tačiau tokiai metafizinei Nieko sampratai ir Nieko sąvokos vartosenai Vakarų filosofinėjė tradicijoje būta ir alternatyvos. „Tarp visų didžių dalykų, kurie mus supa, Niek(i)o buvimas yra pats didingiausias“, – sakė Leonardo da Vinči. Tokiu savo pastebėjimu Leonardo iškelia vieną didžiausių mąstymo istorijoje klausimų – klausimą apie Niek(i)o prigimtį. Šį klausimą dar viduramžiais kėlė krikščioniškieji mistikai (Mokytojas Eckhartas sakė Dievą esant Niekiu, tuo nurodydamas į Dievo neišreiškiamumą, nereprezentuojamumą jokia sąvoka, jokiu vaizdiniu). Niekis, apie kurį čia kalbama, nukreipia į Būties ir Niekio santykio apmąstymą, to santykio problemiškumą. Šio santykio refleksiją metafiziškai reprezentuoja garsusis G. Leibnizo suformuluotasis Grundfrage: „Kodėl yra kažkas, veikiau nei būtų niekas/Niekis?“). Šį dar metafiziškai suformuluotą klausimą, kuris iš esmės tik atkartoja Niek(i)o kaip realybės principo negalimumą, vėliau performulavo ir apmąstė F. Schellingas, H. Bergsonas bei M. Heideggeris. M. Heideggeris performulavo leibniciškąjį Grundfrage, jau tvirtindamas Niekio realumą, įžvelgdamas jame tikrą alternatyvą Būčiai, o sykiu atverdamas alternatyvią metafizinei – nihilistinę Būties mąstymo perspektyvą Vakarų mąstymo tradicijoje. 

Kai nihilizmo ir Niekio istorijos laikomos susijusiomis, akivaizdu, kad kalbama ir apie tam tikrą nihilizmo sąvokos „išplėtimą“. Šis išplėtimas įvyksta dvejopai. Viena vertus, jis įvyksta nihilizmo sąvoką projektuojant į ontologinį kontekstą ir sykiu ją vartojant pozityvia prasme: čia Niekis yra uždanga, slepianti Būtį, tai yra – tam tikras pačios Būties duoties būdas.

Kita vertus, nihilizmo sąvoka gali būti „išplečiama” laikantis parmenidiškosios tradicijos ir nihilizmu įvardijant alternatyvią parmenidiškajai mąstymo perspektyvą – nihilizmu tada vadinamas „nakties kelias”: mąstyti, kad Niekas (nebūtis) yra; šis kelias laikomas klaidingu keliu, o paties nihilizmo termino vartosena čia vėlgi įgyja neigiamą prasmę.