Popierinis ar skaitmeninis vadovėlis? O gal „postdigitalinis“?

Pritaikant originalų instrukcijų dizainą ir naudojantis „Google Sites“ teikiamomis galimybėmis, sėkmingai inicijuotas internetinių studijų žvalgomasis projektas „Skandevu“. Freeimages.com nuotrauka

Skaitmeninius vadovėlius dabar kurti net lengviau nei popierinius. Kalbama, kad pastaruosius skaitmeniniai išstums. Tačiau net jei el. vadovėlių ir el. knygų daugės, popierinės knygos neturėtų išnykti, mat naujos medijos senųjų nepalaidoja – taip skelbia Rieplio dėsnis. Be to, atsiranda ir, ko gero, daugės hibridinių mokymo ir studijų priemonių. Antai jau bandoma sukurti „postdigitalinio“ vadovėlio prototipą. Toks projektas 2014 m. rugpjūtį pradėtas JAV Arizonos valstybiniame universitete.

Naujojo tipo mokymo(-si) priemonėje bus siekiama neapsiriboti tekstiniu turiniu ir paveiksliukais, papildytais filmuota medžiaga, judriąja grafika ir garsais – tuo, kas yra būdinga daugeliui skaitmeninių vadovėlių (angl. digital textbooks). Siekiama racionalių sprendimų, leidžiančių smalsiesiems kurti bendruomenes pasitelkiant socialinius tinklus ir naudoti įrankius, kuriais individualias mokymosi trajektorijas galima derinti su sisteminėmis vieno ar kito dalyko žiniomis, jas plėtojant, adaptuojant, modifikuojant, taip pat bendradarbiauti su kitais, dalytis žiniomis, idėjomis ir t. t. Jau dabar Web 2.0 galimybės leidžia tuos įrankius pritaikyti. Tuo buvo pasinaudota 2014 m. rudens semestrą ir Vilniaus universitete, generuojant skandinavistikos specialybės studenčių savireguliacinio mokymosi procesus. Dalyvavo 22 būsimosios filologės, studijuojančios danų, norvegų, švedų kalbas.

Pagal modulinį dalyką „Skandinavijos šalityros projektai“, pritaikant originalų instrukcijų dizainą ir naudojantis „Google Sites“ teikiamomis galimybėmis, sėkmingai inicijuotas internetinių studijų žvalgomasis projektas „Skandevu“, kuris nuolat pildomas ir atnaujinamas. Turinys yra prieinamas tik kurso dalyviams per „Google“ paskyrą su slaptažodžiu, tą paskyrą visos studentės jau turėjo (ačiū „Google Inc.“). Be to, dalis studenčių savo iniciatyva kai kurioms užduotims atlikti susikūrė uždarą „Facebook“ grupę, bet ką jos ten rašė, tai žinoma tik joms pačioms. Kad ir kaip ten būtų, studentiški kūrybiniai darbai pasirodė įdomūs tiek, kad neatsispyrėme pagundai pasidalyti pavyzdžiais ir internetinėje žiniasklaidoje.

Skaitytojų dėmesiui siūlome VU Filologijos fakulteto Skandinavistikos centro III kurso studentės Justės Bambalaitės esė-koliažą apie „Kon-Tiki“ ekspediciją, kurią surengė prieš 100 metų gimęs Thoras Heyerdahlas (1914–2002). Perskaičiusios Justės kūrinį, draugės uždavė klausimus ir gavo atsakymus, o tai yra interaktyvumo, taip pat mokymosi kartu požymiai.

„Kon-Tiki“ ekspedicija – balta pirštinė, mesta likimui

2014 m. pasaulis švenčia Thoro Heyerdahlo šimto metų jubiliejų. Šiai svarbiai progai paminėti atidaryta kilnojamoji paroda, kurioje galima išvysti tekstus ir nuotraukas iš žinomiausių garsiojo tyrinėtojo ekspedicijų. Šioje parodoje bandoma iš arčiau pažvelgti į gyvenimą žmogaus, kuris 1947 m. išdrįso perplaukti didžiausią pasaulio vandenyną plaustu, pagamintu iš balzos, nors daugelis tikėjo, kad jis paskęs. Tai buvo rizikingas žingsnis, kuris galėjo jam ir įgulai kainuoti gyvenimą, tačiau laimingai pasibaigęs ir atnešęs jiems pasaulinę šlovę. Kyla vienintelis klausimas: kaip kilo ši beprotiška idėja perplaukti vandenyną?

Kontroversiškos teorijos gimimas

Kaip Polinezijos gyventojai atsidūrė tokiame nuo viso pasaulio izoliuotame salyne Ramiajame vandenyne?

5-ajame dešimtmetyje tai buvo klausimas, dėl kurio galvą laužė daugelis mokslininkų. Didžioji dauguma sutarė, kad Polinezija buvo apgyventa žmonių iš Azijos, tačiau norvegų etnografas ir zoologas Thoras Heyerdahlas pasiūlė kontroversišką teoriją. Jis teigė, kad polineziečiai atvyko iš rytų, tiksliau tariant, iš Pietų Amerikoje esančios Peru, ir užsibrėžė sau tikslą įrodyti šią teoriją.

T. Heyerdahlas grindė savo teoriją tuo, kad daugelyje Ramiojo vandenyno salų randama akmens dirbinių, tokių kaip žmogų primenančios statulos, laiptuotos piramidės, dideli portalai ir sienos, kurie panašūs į Peru rastus dirbinius.

Mokslininkas taip pat pateikė ankstesnius pastebėjimus, kad Polinezijos gyventojų oda yra labai šviesi.

Vado Tikio istorija

1938–1939 m. T. Heyerdahlas kartu su žmona Liv gyveno vienoje iš Polinezijos salų. Būtent ten jie išgirdo neįtikėtiną polineziečio, gimusio toje saloje, pasakojimą apie perujietį vadą Tikį. Pasak legendos, Tikis buvo vienos Peru genties vadas, genties, kuri jį garbino ir kaip dievą, ir kaip šventiką.¹ Tačiau kilus karui tarp Tikio ir kitos genties Tikio žmonės buvo nugalėti. Kartu su maža grupele žmonių Tikis sugebėjo pabėgti ir perplaukti vandenyną, kol pasiekė Polineziją.

Kai T. Heyerdahlas išgirdo šią istoriją, viskas stojo į savo vietas. Jis papasakojo šią istoriją kitiems, tačiau gerbiamų mokslininkų šimtmečių senumo legenda neįtikino. Jie teigė, kad perplaukti Ramųjį vandenyną su tais laikais turimais primityvios konstrukcijos plaustais buvo neįmanoma. Mokslininkų nuomone, ši ekspedicija galėjo turėti tik vieną – katastrofišką – scenarijų, jie netgi pavadino ją savižudiška ekspedicija.

Tačiau T. Heyerdahlas nesileido išmušamas iš vėžių. Sunkia širdimi jis tęsė savo pradėtą darbą ir jau po šešių mėnesių intensyvaus pasiruošimo galėjo iškelti burę priešistoriniame plauste.

Kodėl priešistorinis?

T. Heyrdahlas, siekdamas įrodyti, kad jo teorija yra teisinga, pastatė kuo tikslesnę kopiją plausto, kuriuo plaukiojo Polinezijos naujakuriai, ir pavadino jį žymiojo perujiečių vado garbei „Kon-Tiki“.

„Kon-Tiki“ suprojektuotas pagal ispanų, atvykusių į Pietų Ameriką XVI a., brėžinius, kurie vaizdavo originalius žmonių naudotus plaustus.² Plaustas buvo pastatytas naudojant tas pačias medžiagas ir techniką, kurią naudojo patys Polinezijos naujakuriai prieš 1500 metų.

Konstrukcijoje nebuvo metalo – viskas buvo sutvirtinta virvėmis. Ypač apgalvota denio konstrukcija gelbėjo audrų metu – vanduo nesikaupdavo ant plausto paviršiaus, bet nutekėdavo iš balzos pagamintais rąstais žemyn.

T. Heyerdahlas pats prižiūrėjo plausto statybą, prie kurios prisidėjo ir Peru valdžia.

Kelionės pradžia

Su įgula, kurią sudarė 5 žmonės, drąsusis norvegas 1947 m. balandžio 28 d. pradėjo savo kelionę iš Peru uosto Kaljao, nustatęs kursą tais laikais Prancūzijai priklausiusių Polinezijos salų link. Jis siekė įrodyti, kad visas privilegijuotųjų mokslininkų pasaulis smarkiai apsiriko ir kad tyrėjai, kuriuos jis paniekinamai vadino „minkštasuolio tyrėjais“, kūrė savo teorijas pagal dogmas, o ne realius faktus.

Kai tik „Kon-Tiki“ nutolo nuo kranto, visi įgulos nariai pritvirtino paskutines maisto atsargas kajutėje. Jie turėjo pakankamai atsargų: 200 kokoso riešutų, bulvių, vaisių ir hermetizuotų atsargų, kurias suteikė amerikiečių kariuomenė.

„Kon-Tiki“ įgula

Kalbant apie komandos narius, T. Heyerdahlas buvo gerai pasiruošęs: 4 iš 5 vyrų jis pažinojo ilgą laiką.

Knutui Hauglandui ir Torsteinui Raaby teko atsakomybė už radijo siųstuvą – pagalbinę priemonę, kurią kelionės vadovas primygtinai siekė pasiimti į ekspediciją. Šie du vyrai buvo T. Heyerdahlo draugai norvegų pasipriešinimo judėjime Antrojo pasaulinio karo metu. Thoras pats išsirinko šturmaną Eriką Hesselbergą ir inžinierių Hermaną Watzingerį, o švedas Bengtas Danielssonas savanoriškai prisijungė prie įgulos narių. Jis susipažino su komandos lyderiu dar būdamas Peru ir pareiškė norą dalyvauti ekspedicijoje.

„Kon-Tiki“ susiduria su sunkumais

Jau antrąją kelionės dieną išbandomas keliautojų pasirengimas ir ryžtas – „Kon-Tiki“ patenka į audrą. Bangos talžo plaustą vis smarkiau ir dažniau, vyrai tvirtai įsikimba ten, kur tik gali. Jie stebi, kaip vanduo, kuris galingai užlieja plaustą, nuteka tarp rąstų. Visi įgulos nariai su palengvėjimu žvelgia vienas į kitą – plausto konstrukcija atlieka savo funkciją taip, kaip ir numatyta.

Audros metu vyrai turi keistis, kad per naktį išlaikytų galinį irklą, skirtą valdymui. Bet darbas toks sunkus ir reikalauja nežmoniškai daug pastangų, todėl jiems užtenka jėgų išsėdėti tik vieną valandą. Kai komandos narys pakeičia budėjusį, jis įšliaužia į kajutę šlapias, sustiręs ir visiškai be jėgų. Nieko nelaukdamas, jis prisiriša virvę prie kojos, kad budintis draugas galėtų ją patraukti, kai vėl ateina eilė keistis.

„Kon-Tiki“ patyrė didelių iššūkių. Vienas iš jų – 9 metrų ilgio bangininis ryklys. ³ 384-ąją ekspedicijos dieną įgula vos neprarado komandos nario H. Watzingerio, kuris nukrito nuo plausto.

Tačiau, nepaisant visų šių pavojų gyvybei, šie 6 vyrai sugebėjo įrodyti, kad perplaukti Ramųjį vandenyną mediniu plaustu buvo įmanoma.

Pasaulį apima „Kon-Tiki“ manija

Nors daugelis vadino „Kon-Tiki“ ekspediciją savižudiška, po sėkmingos baigties visą pasaulį apėmė „Kon-Tiki“ manija. T. Heyerdahlas tapo tų laikų vyro etalonu ir šviesos spinduliu tamsiuoju pokario laikotarpiu. JAV prezidentas H. S. Trumanas pasveikino jį kaip vieną iš nedaugelio vyrų, kurie vis dar „turi tą ryžtingą valią, kuri reikalinga vykdyti mokslinėms ekspedicijoms“.⁴

Nieko neįrodžiusi ekspedicija?

Nors „Kon-Tiki“ ekspedicija sukėlė tikrą ažiotažą visame pasaulyje, tačiau mokslininkų neįtikino T. Heyerdahlo argumentai. Vis dar buvo laikomasi nuomonės, kad Polinezija buvo apgyvendinta iš vakarų, t. y. Azijos, maždaug prieš 5500 metų; šiai teorijai paremti buvo pateikiami archeologiniai įrodymai, fonetikos ypatybės ir genetinių tyrimų rezultatai.

Tik 2011 m. gautas mokslinis įrodymas, kad T. Heyerdahlo teorija galbūt nebuvo jau taip toli nuo tiesos. Profesorius Erikas Thorsby iš Oslo universiteto atliko genetinius tyrimus: 1971 ir 2008 m. ėmė kraujo pavyzdžius iš Velykų salos gyventojų, kurių protėviai neturėjo giminiškų ryšių su europiečiais ar kitais salos lankytojais.⁵ Jis lygino HLA antigenus, kurie labai skiriasi skirtinguose organizmuose. Daugumos tiriamųjų antigenai buvo polineziškos kilmės, tačiau keletas tyrimų dalyvių turėjo genus, kurie anksčiau buvo būdingi tik vietiniams Amerikos gyventojams. Šio tyrimo rezultatai anaiptol nepatvirtina T. Heyerdahlo hipotezės, nes moksliniai tyrimais jau buvo įrodyta, kad pirmieji Polinezijos gyventojai atvyko iš Azijos. Tačiau praėjus tiek daug laiko po beprotiškos T. Heyerdahlo kelionės į nežinią mokslo pasaulis pripažino, kad jo teorija nebuvo visiškai klaidinga.

„Kon-Tiki“ filmas (2012)

Scenaristas Petteris Skavlanas buvo prižadėjęs, kad apie „Kon-Tiki“ ekspediciją bus pastatytas vaidybinis filmas. Praėjus 10 metų po T. Heyerdahlo mirties šis pažadas buvo ištesėtas. Pasak režisieriaus, 95 proc. filmo atspindi tikslius įvykius ir tik 5 proc. yra kūryba.⁶

Scenarijaus autorius teigia, kad „Kon-Tiki“ ekspedicija buvo per daug sėkminga. Šeši vyrai ant plausto, plaukiantys Ramiuoju vandenynu ir visiškai priklausomi nuo vandenyno srovių – tai buvo beprotiška, tačiau viskas vyko būtent taip, kaip jie ir planavo. Jokių abejonių, nė vieno žuvusio, tarp jų kilo tik keletas konfliktų ir jie atsidūrė ten, kur ir turėjo.

Tam, kad sudomintų žiūrovus, filme buvo sustiprinti konfliktai, ryškiau perteikiamas netikrumas ir nesaugumas dėl ateities. Būtent H. Watzingerio personažas perteikia šiuos jausmus. Šio ekspedicijos nario personažas filme yra labiausiai pakeistas, taip suteikiant jam didesnę reikšmę.

Filmas sulaukė gerų kritikų atsiliepimų ir net buvo pristatytas Oskaro apdovanojimui kaip geriausias filmas užsienio kalba.⁷

¹ https://historienet.no/utforskning/oppdagerferder/7000-km-pa-en-tommerflate, žiūrėta 2014-12-05.

² https://historienet.no/utforskning/oppdagerferder/flaten-var-bygd-av-hampetau-og-balsatre, žiūrėta 2014-12-06.

³ https://www.kon-tiki.no/museet/page/kontiki_ekspedisjonen, žiūrėta 2014-12-05.

⁴ https://historienet.no/utforskning/oppdagerferder/verden-fikk-kon-tiki-feber, žiūrėta 2014-12-06.

⁵ https://www.newscientist.com/article/dn20546-early-americans-helped-colonise-easter-island.html#.VIGIDTGsVfk, žiūrėta 2014-12-05.

⁶ https://www.levendehistorie.no/levende/forsidearkiv/prosjektet_som_ikke_ville_doe, žiūrėta 2014-12-05.

⁷ https://no.wikipedia.org/wiki/Kon-Tiki_%28spillefilm%29, žiūrėta 2014-12-05.

Literatūra: