Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute atšvęstos „Politinės minties antologijos“ rengimo pabaigtuvės. Lietuvos mokslų tarybos finansuotas projektas truko dvejus metus. Per tą laiką parengti ir išleisti trys „Politinės minties antologijos“ tomai, perskaitytos 22 paskaitos apie Lietuvos politinės minties paveldą, parengtas ir Vilniaus universitete dėstomas Lietuvos politinės minties kursas. Daug dėmesio susilaukęs pirmasis antologijos tomas buvo pristatytas ne tik Vilniaus universitete, bet ir Seime bei knygų mugėje. Antologijos sudarytojai – profesorius Alvydas Jokubaitis, profesorius Vytautas Radžvilas, docentas Kęstutis Girnius, dr. Justinas Dementavičius ir dr. Algimantas Jankauskas – teigia norėję ne tik išsaugoti Lietuvos politinės minties tradiciją, bet ir kelti aktualias šiuolaikinei Lietuvai problemas, kurios turi sąsajų su tradicija.

Pirmasis tomas – tarpukario politinei minčiai

Pristatydamas pirmąjį „Lietuvos politinės minties antologijos“ tomą, skirtą tarpukario politinei minčiai, profesorius A. Jokubaitis teigė, kad yra du esminiai skirtumai, kurie atskiria šiandieninės Lietuvos visuomenę nuo tarpukario Lietuvos. Svarbiausias skirtumas – tarpukario lietuviai, išsivadavę iš Rusijos imperijos, netapo kitos imperijos sudedamąja dalimi.

„Pirma, tarpukario Lietuva, skirtingai nei dabartinė Lietuva, nebuvo perėjusi iš vienos imperijos į kitą imperiją. Šiuo atveju aš Europos Sąjungą traktuoju kaip imperiją, ir tai nėra vertinamasis teiginys, nes J. M. Baroso pats yra sakęs, kad ES yra imperija. Tarpukario žmonės susidūrė su atsakomybe – niekas negalėjo apginti jų valstybės taip, kaip jie patys, todėl ant politikų ir mąstytojų gulė visa atsakomybė už Lietuvos valstybę“, – sakė profesorius A. Jokubaitis.

Kitas svarbus skirtumas, anot profesoriaus A. Jokubaičio, yra laikinumo suvokimas. „Visi labai jautė, kad šis laikotarpis ir šita dabartis yra trumpalaikė, kad ji ilgai netruks. Jie dar nežinojo, kad gyvena tarpukariu; vėliau paaiškėjo, kad tai buvo laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų. Bet iš visko matyti, kad visi suvokė laikotarpio laikinumą. Net Antanas Smetona yra sakęs, kad jis yra už demokratiją ir supranta jos reikšmę, bet tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad jis yra priverstas įvesti režimą, kuris vadinamas autoritetiniu režimu. Šitoje laikinumo situacijoje, kai nebuvo trukdoma laisvai skleistis minčiai, visi labai gerai suprato idėjų reikšmę. Tai tokia situacija, kai greitai šis laikinumas baigsis ir tada idėjos iš tiesų turės lemiamą reikšmę; idėjos gali būti reali jėga, kuri padės kurti Lietuvą. Šiuo požiūriu irgi yra skirtumas nuo dabartinės situacijos, kurią galima apibūdinti kaip istorijos pabaigos situaciją, kai netikima jokia didesne idėja ar jos galimybe ką nors pakeisti“, – su šiuolaikinėmis problemomis tarpukario situaciją lygino profesorius.

Antrasis tomas – išeivijos svarstymams atskleisti

Docentas K. Girnius, prieštaraudamas profesoriui A. Jokubaičiui, teigė, kad išeivijos lietuviai nejautė tarpukario padėties laikinumo ir dar ilgai tikėjo, kad nepriklausomybę galima atgauti. Antrajame „Lietuvos politinės minties antologijos“ tome atskleidžiamos išeivijos viltys atgauti nepriklausomą valstybę. „Net išeivijoje 1944–1946 m. dar buvo tikima, kad nepriklausomybė bus labai greitai atgauta. Buvo tikimasi, kad amerikiečiai užtikrins, jog Lietuvos demokratija būtų apginta. Paskui išeivijoje lietuviai klausė, kam gi Vakarai, kam buvo kovota per karą su naciais, jeigu visa ši teritorija bus atiduota sovietams. Tad bent iki kokių 1946 m. išeiviai tikėjosi, kad Lietuva gali būti laisva, ir tik vėliau pradėjo suprasti, kad reikia kurti naują ir kitokį gyvenimą“, – dramatiškas išeivijos viltis atskleidė K. Girnius.

Vienas esminių klausimų, kuriuos kėlė išeiviai, buvo tautos ir valstybės santykis. Anot docento K. Girniaus, išeivių svarstymuose vyravo nuomonė, kad tik sukūrusi tautinę valstybę Lietuva gali visavertiškai įsitraukti į Europos gyvenimą. Išeivių lietuvių mintyse nuolat vyravo tautinės valstybės idėja. Praradus nepriklausomybę ir dingstant viltims ją atgauti, imta kalbėti, kad tauta gali išlikti ir be valstybės.

Antras svarbus klausimas, kurį kelia išeivijos politinė mintis – bendro sugyvenimo valstybėje klausimas. „Šio požiūrio šalininkai su tokiu liūdesiu ir nusivylimu žiūri į nepriklausomybės laikotarpį. Pirmiausia dėl to, kad netekome nepriklausomybės. O antra, kad nebuvo demokratijos: kodėl mes negalėjome sugyventi, kodėl reikėjo autoritarinės valstybės. Ir buvo žiūrima, kokios yra šių problemų šaknys. Manau, Z. Ivinskis teisingai pasakė, kad pagrindinis ginčo klausimas buvo: su bažnyčia ar prieš bažnyčią. Sakyčiau, kad tai buvo pagrindiniai ginčai“, – teigė K. Girnius.

Trečiajame tome – sovietinė ir rezistencinė mintis

Trečiasis tomas, anot sudarytojų, yra pats pavojingiausias. Čia vienoje knygoje telpa ir sovietinių ideologų oficialioji politinė mintis, ir partizanų bei rezistencijos dalyvių palikimas. „Manau, kad svarbus yra politinės minties tęstinumo klausimas. Nepaisant ideologinių skirtumų, yra bendras vienijantis principas. Svarbu suvokti, kiek daug šiandien mes perėmėme ne tik iš tarpukario, bet ir iš sovietmečio“, – sakė dr. J. Dementavičius.

Profesorius V. Radžvilas pasakojo, kad daugiausia pavojų ir slypėjo rengiant paskutinį „Lietuvos politinės minties antologijos“ tomą. „Pirmieji spąstai, be jokios abejonės, būtų vadinamosios oficialiosios sovietinės minties tekstai. Susiduriama su problema mėginant pasverti, kiek čia buvo autentiškumo, moksliškumo, kokia yra jos išliekamoji vertė. Kitas pavojus – tai pavojus pasukti savotiškos politinės demagogijos keliu ir pasakyti, kad oficialieji politiniai tekstai, parašyti sunkiausiomis sąlygomis, yra neverti akademinės minties. Reikia rasti raktažodį, kaip šiuos tekstus pavadinti“, – sakė profesorius. Atrastas raktažodis – tai „netikras sovietinės politinės minties tikroviškumas“.

Anot profesoriaus V. Radžvilo, visi trys „Lietuvos politinės minties antologijos“ tomai pasirodė pačiu laiku, kai Lietuva vėl susiduria su svarbiais egzistencijos ir valstybingumo klausimais. „Manau, kad laikas šiems tomams atėjo. Dabar kartais sakoma, kad tauta, patriotizmas ir tėvynė yra pasenusios sąvokos, kurias reikia išmesti į istorijos šiukšlyną. Mes išeiname į naują politinės raidos tarpsnį, kai galutinai atsisakoma kai kurių ES tėvų vizijos, kad Europa bus lygiateisių ir laisvų tautų sąjunga. Požymiai aiškiai rodo, kad sukama į centralizuotą supervalstybę, į imperiją. Šie klausimai iškils naujai ir aštriai, todėl manau, kad svarbiausia buvo perteikti pagrindinę šio tomo žinią – kad tos sąlygos, kurios leido rastis mūsų politinei minčiai XIX a., šiandien iškyla visiškai naujai. Šio tomo aktualumą didina aplinkybė, kad pastaruosius 20 metų mums buvo kalama į galvą, kad vadinamasis J. Basanavičiaus projektas ir jo kūrinys – vasario 16-osios dienos aktas – yra istorinė klaida arba nesusipratimas. Ši frazė ir šiandien masiškai kartojama, vyrauja ir nepriklausomos Lietuvos socialiniuose moksluose. Net jeigu kai kuriais atžvilgiais tauta yra pasenusi, kuo šiandien ją galima pakeisti? Nacionalinei valstybei, kaip tautos sugyvenimo formai, kaip pakaitalas šiandien siūloma federalinė idėja. Tokių imperijų raida skiriasi nuo tautų raidos tuo, kad už jos rezultatus niekas neatsakingas. Tuomet sakoma, kad turime mąstyti globaliai. Ar kartais toks mąstymas nekyla iš to, kad kai kurie žmonės niekam nebenori įsipareigoti? Tipiškas pavyzdys yra SSRS, kuri ilgus dešimtmečius vedė į „šviesų rytojų“, o paskui vadai tiesiog išsilakstė. Šis klausimas bus vis aštresnis“, – piktinosi profesorius V. Radžvilas.

„Lietuvos politinės minties antologijos“ projektu pratęsta ir toliau puoselėjama istorinių šaltinių leidybos tradicija. Nepaisant analizuojamų laikotarpių skirtumų ir specifikos, atsekame politinės minties tęstinumo ženklų, visus tris tomus vienijančių idėjų.