Beveik tris savaites Žurnalistų namuose Vilniuje, kur įsikūrusi Lietuvos žurnalistų sąjunga, veikė buvusio „Dirvos“ redaktoriaus, žurnalisto Vytauto Gedgaudo (1912– 1999) meninės fotografijos paroda „Vienas modelis, viena meilė, vienas gyvenimas“. Apie šį kultūros įvykį, ir ne tik jį, kalbamės su parodos sumanytoja ir rengėja, Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininke, prestižinės Vytauto Gedgaudo premijos laureate, Vilniaus universiteto (VU) docente dr. Jolanta Mažyle.

Pradėkime nuo labai talpaus, kartu ir metaforiško, romantika dvelkiančio parodos pavadinimo.

Ko gero, pradėti reikėtų nuo kitų dalykų. Tikrų tikriausio atradimo – iškilaus Lietuvos kultūros žmogaus, žurnalisto ir redaktoriaus Vytauto Gedgaudo meninių fotografijų, kurios beveik šešis dešimtmečius, matyt, ir laukė savojo laiko susitikti su žiūrovais.

Kaip Jums pavyko rasti tuos unikalius kadrus?

Šiemet, nuvykusi mokslo stažuotei į Klivlando lietuvių kultūros dokumentavimo centrą, turėjau galimybę dar kartą sugrįžti į Vytauto ir Stefanijos Gedgaudų namus. Šeimos valia man buvo patikėta galutinai peržiūrėti dokumentinį archyvą, kad atrinkčiau dokumentinę medžiagą Gedgaudų šeimos archyvo pergabenimui į Lietuvą. Tie unikalūs kadrai, tvarkingai sudėti į vieną voką, tiesiog kukliai ilsėjosi nuo gyvenimo triukšmo redaktoriaus Vytauto Gedgaudo darbo stalo stalčiuje.

O kas parodos pavadinimo, sužavėjusio ne vieną lankytoją dėl minties talpumo ir tikslumo, autorius?

Nesikuklinsiu. Tai mano pavadinimas. Tačiau jis gimė spontaniškai. Vos pradėjus žiūrėti Vytauto darytas nuotraukas, galvon šovė būtent šitas pavadinimas, jį tuo momentu ir užrašiau ant voko. Bet jau tada užsidegiau noru kažką padaryti, kad tas nuotraukas pamatytų kuo daugiau žmonių. Pajutau, kad tai ne buitinės šeimos fotografijos, o menas, kurį, beje, kūrė abudu Gedgaudai.

Iš tiesų, visose eksponuojamose fotografijose yra vienas objektas. Kaip parodos pavadinime įvardyta: vienas modelis…

Pasikartosiu. Tai menas, kurį iš esmės kuria abu Gedgaudai. Stefanija (Stefa, Stefutė) ir Vytautas, išgyvenę šilta ir šalta, patyrę daugybę dvasinių sukrėtimų ir Antrojo pasaulinio karo traumų, gyvenimo prieglobstį suradę Klivlande. Sugrįžkime į XX a. septintąjį dešimtmetį. Jiedu jau apsipratę prie Amerikos gyvenimo normų, įsilieję į visuomenės gyvenimą, turi savąjį, gana aiškų gyvenimo ritmą. Tačiau ką matome fotografijose?

Tai ką gi išryškintumėte iš parodoje eksponuojamų nuotraukų?

Parodos išvakarėse apžiūrėti ekspoziciją pakviečiau savo studentus, būsimuosius žurnalistus. Vieni buvo sužavėti portretų (šūksniai: kokia graži moteris!). Kiti aiškinosi, ar ne Nidos kopose įmintos pėdos ir tolsta moters figūra. Dar kitus sužavėjo lietuviško kaimo peizažas. Ir kaip mano mylimiems studentams teko nusivilti, kad tai ne Nida ir toli gražu tai ne Lietuvos laukai! Tačiau šioji aplinkybė ir buvo man tarsi dovana papasakoti savo ugdytiniams, kad būtent į Vakarus išvaryti žmonės visur ieškojo to lietuviško peizažo, to atitikmens, kurį jie išsinešė iš savo gimtinės, iš savo namų ir iš savo vaikystės ar jaunystės. Taigi iš tikrųjų Vytauto Gedgaudo nuotraukose figūruoja vienas modelis – jo gyvenimo bendrakeleivė, bičiulė ir kantrioji talkininkė spaudos baruose žmona Stefanija.

Tačiau Jūs visada pabrėžiate abiejų kūrybinį duetą darant šias nuotraukas.

Kitaip ir negali būti! Jau sakiau, kad tai ne Nidos kopos ir ne lietuviška parugė. Vadinasi, jie abu, Vytautas ir Stefanija, ieško aplinkos, kurią galėtų savo kūrinyje – nuotraukoje įkūnyti kaip Lietuvos peizažą. Iš tiesų užburiantis žiūrovą nuotraukų ciklas su lietuviškomis šieno kaugėmis, nesu mačiusi nieko panašaus! Tai kažkas nepaprasta! Einant toliau, tos kopos, kaip mėginau aiškinti parodos lankytojams, – tai didingo Erio ežero pakrantės. Tik kaip kūrėjams surasti tokį kampą, rakursą, kad žiūrovui tai asocijuotųsi su Kuršių nerija? Tasai vidinis Tėvynės ilgesys, tikiu, ir padėjo Vytautui ir Stefanijai surasti ir sukurti tam tikrą nuotaiką, kuri užvaldytų žiūrovą. Net po šešių dešimtmečių!

Bet nuotraukose yra ir Amerikos…

Be abejonės! Miesto, tiksliau, didmiesčio, dangoraižių ciklas. Iš šių nuotraukų gali matyti laikotarpio madas, žmones, fiksuoti ir atpažinti tam tikrą aplinką. Ir šiose fotografijose Stefanija vėl puikus modelis, kupinas fatališkos jėgos. Ji tiesiog neprilygstama aktorė, puikiai įgyvendinanti režisieriaus, fotografo Vytauto idėją.

Tad iš kur, Jūsų manymu, toks kūrybinis duetas?

Iš vienas kito supratimo. Iš gebėjimo žvelgti į gyvenimą, jo perspektyvą viena kryptimi. Tačiau Jums turbūt rūpi klausimas apie profesionalumą?

Žinoma! Juk mums Vytautas Gedgaudas pažįstamas kaip žurnalistas ir redaktorius…

Lietuvos žurnalistikos istorijoje Vytautas Gedgaudas paliko ryškius ženklus kaip žurnalistas, politikos apžvalgininkas ir ilgametis JAV lietuvių laikraščio „Dirva“ redaktorius. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo Paryžiuje kelerius metus Vytautas dirbo kino industrijoje ir kūrė dokumentinius filmus, atstovavo vienai JAV prodiuserių kompanijai Prancūzijoje. Štai čia ir reikalingas šauktukas! Šiai veiklai Vytautas turėjo akademinį pasirengimą. Jis buvo studijavęs Prancūzijos kinematografijos aukštojo mokslo institute. Matyt, iš to laiko (o gal ir kiek anksčiau) ir atėjo natūralus Vytauto noras visą gyvenimą nesiskirti su fotoaparatu.

Na, o kaip su modeliu? Iš kur tokia Stefanijos laikysena, spinduliuojanti charizmą?

Labai aiškiai, tiksliai atsakyti į šį klausimą negaliu. Tačiau tyrinėjusi Gedgaudų šeimos istoriją, labiau susipažinusi su ponia Stefanija asmeniškai (bendravome Lietuvoje nuo 2006-ųjų), suprantu, kad ji labai plastiška, organiška asmenybė. Juk ir į Ameriką ji atvyko su šviesaus atminimo Mikulskių vadovaujamu Čiurlionio ansambliu. Ji ir kanklėmis skambino, ir dainavo, ir šoko. Tai labai meniškos prigimties asmenybė. Tad su Vytautu kurti nuotraukų istorijas, siužetus, manau, jai nebuvo sudėtinga. Visa tai Stefanijai buvo tiesiog įdomu. Ir kaip man yra sakiusi ponia Stefanija, prisimindama savo šeimos gyvenimą: mes tiesiog žaidėme, ir mums buvo gera!

Paskutinis klausimas. Kaip Jums atrodo, kodėl Vytautas Gedgaudas anksčiau tų nuotraukų niekur nerodė?

Tiesą pasakius, nežinau. Nesuprantu nei aš, nei žiūrovai, kodėl šie darbai liko gulėti stalčiuose, o apie tai nežinojo net pati Stefanija. Tiesiog Vytautas mums paliko klausimų, kurių kol kas dar negalime įminti. Taip, ši ekspozicija yra pirmoji Vytauto Gedgaudo meninės fotografijos paroda. Nors jis kultūros žmonėms žinomas ir kaip aistringas bei subtilus meno mėgėjas, kolekcininkas, septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje su žmona netgi buvo įkūręs populiarią meno galeriją Klivlande „International gallery“, tačiau savo meninės fotografijos darbų niekur niekada neeksponavo. Galbūt tai lėmė didelė jo paties atsakomybė, noras bet kokį savo darbą pateikti kruopščiai ir konceptualiai parengtą. Todėl, manytina, meninės fotografijos demonstravimo viešam vertinimui niekada ir nebuvo Vytauto kūrybos planuose. Pakartosiu mielos Stefanijos Gedgaudienės žodžius: „Mes tiesiog žaidėme, ir mums buvo gera!“