Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje restauruota Piaseckių koplyčia, kurioje ilgą laiką buvo tarnybinės patalpos. Įvairiais laikais koplyčia vadinta skirtingai: Kirpėjų-chirurgų cecho, Šv. Kozimos ir Damijono, Angelų Sargų, Angelų Dievo Motinos koplyčia.
Šioje koplyčioje yra įdomus ankstyvojo baroko altorius ir vertingas antkapinis paminklas maršalkai Jeronimui Piaseckiui. 1629 m. J. Piaseckis, Slonimo pavieto bajorų maršalka, savo lėšomis pertvarkė ir fundavo šeimos vardu vadinamą koplyčią. Kiek vėliau iš vakarų prie bažnyčios pristačius Barboros koplyčią, užmūrytas apvalus paskliautės langas ir po juo buvusi durų niša.
Šios koplyčios polichromiją zondavo ir paskui ją restauravo įmonė „Senoji freska“. Įmonės vadovas restauratorius Šarūnas Juršėnas rėmėsi ankstesniais koplyčios tyrimais. Rengiantis 400 metų jubiliejui ir restauravimui, pasirinkta laikytis XVIII a. buvusio spalvinio sprendimo, nes jis daugiausia išliko. 1972 m. atliekant koplyčios polichromijos zondavimą konstatuota, kad altoriaus polichromija nuvalyta ir sunaikinta 99,9 procentų. „Statybininkai kažkuriuo metu nuvalė didumą polichromijos, tai viskas atkurta iš fragmentų. Mes reanimavome tas pačias spalvas, nieko nekeitėme“, – tvirtina Š. Juršėnas.
Spalvingas koplyčios altorius – trijų konsignacijų. Altoriaus centre viršuje stovi šv. Kotryna, apačioje dešinėje sėdi karalaitis šv. Vaclovas, virš jo – šv. Damijonas, kairėje stovi šv. Kazimieras, virš jo šv. Kozma. Chemikai rado auksavimo pėdsakų ant rėmo ir ant angelų sparnelių, bet tam nebuvo numatyta lėšų. Nustatyta, kad altoriaus dekoro detalės ruoštos auksuoti, tačiau pirminis metalo sluoksnis – bronza, dauguma paviršių padengti bronzos lapeliais (aukso imitacija) arba bronzos pudra.
Unikali epitafija
Manoma, kad Piaseckių epitafijai panaudoti seno antkapio elementai. Ją sudaro marmuro plokštėje iškalta epitafija ir puošni herbinė kompozicija, įrėminta tarp dviejų koplyčios langų. Šį XVII a. pabaigos paminklą, skirtą J. Piaseckiui, šeimos koplyčioje įrengė velionio sūnus kanauninkas Tomas Piaseckis:
„Amžinai atminčiai savo gimdytojo Jeronimo Piaseckio, Slonimo maršalkos, 1691 metais vasario 15 dieną 78 metų amžiaus numirusio. Velionio paveldėtojas Tomas Piaseckis, Vilniaus kanauninkas, Šv. K. D. Sekretorius jo pirmtakų įkurtoje koplyčioje pastatė paminklą. Sustok, keleivi, ir melskis už nusipelniusią Respublikai vėlę.“(Vlado Drėmos vertimas)
Menotyrininkų manymu, paminklas statytas dviem etapais. Pirmam etapui priskirtina visa apačia, viršuje užsibaigianti herbine kompozicija, antram – iki palubės iškylanti paminklo dalis, kurią užbaigia dvi alegorinės figūros – Tiesa ir Laikas. Vėliau platinant gretimo lango angą teko susiaurinti epitafijos dekorą – akanto lapų juostą iš kairės. Langų angos pakoreguotos 1828 m. K. Podčašinskio rekonstrukcijos metu.
Restauratorius Š. Juršėnas pabrėžė, kad šios koplyčios polichromija buvo labai prastai išlikusi, nes koplyčia daug kartų degė, kaitaliojosi dekoras. Tokiais atvejais reikia pasvarstyti, kurį etapą, kurį fragmentą palikti. „Kiekvienas objektas unikalus, žiūrima į situaciją ir ieškoma geriausio sprendimo, stengiantis nepadaryti žalos autentikai“ – sako patyręs restauratorius. Jei įmanoma ir tikslinga, bandoma atkurti sunykusią tapybą. Kartais per mažai išlikę, tada paliekama tik tai, kas yra. Epitafijos pieštinėje dalyje, medalionuose rasti užrašai, monogramos. Bet restauratoriai jų neatkūrė, eksponuojamas tik menkas fragmentas. Nepakako ir lėšų, nes altoriuje rasta auksuotų elementų.
Restauruoti, atkurti, išsaugoti?
„Atidengti buvo ketinama daugiau. Niekas nenumatė, kad reikės papildomų lėšų auksavimui. Vadovavomės ankstesniu projektu. Radome net kelis dekoravimo etapus, bet keičiant elementus keičiasi ir aplinka, todėl nusprendėme daugiau neatidengti“, – apie priimtą sprendimą kalba restauratorius.
Paliktas ir seno tinko fragmentas be tapybos, norint išsaugoti autentiką. Restauratorius pripažįsta, kad visada norisi, jei įmanoma, atkurti. Jei labai sunykę, norisi parodyti, kaip galėjo būti, bet tai jau nebėra autentika – improvizacija. Restauravimo mados taip pat keičiasi. Yra daug restauravimo technologijų, pvz., kai viskas užkonservuojama paliekant taip, kaip rasta, jokios invazijos į autentiką. Bet juk pasitaiko atsikartojančių trūkstamų elementų, kuriuos galima tiksliai atkurti, parodant visą vaizdą, bet jau kitomis priemonėmis, retušu – pabrėžiant, kad tai jau nebe autentika. Restauravimo esmė – išsaugoti ir nepakenkti.
Paklaustas, ar atsirado kokių naujų technikos priemonių, palengvinančių restauratorių darbą, Š. Juršėnas pripažįsta, kad restauratorių darbas gana konservatyvus, ne tiek daug kas pasikeitė. Dabar jau turime laboratorijas, kur dirba chemikai, technologai, jie tiksliai nustato tinko, dažų sudėtį, kilmę, pažeidimų priežastis. Bet sunkiausia ir svarbiausia – objektus apsaugoti nuo išorinio drėgmės poveikio, kovoti su pelėsiais ir druskomis.
Komentarų nėra. Būk pirmas!