Garso režisieriai baltarusiai Kirilas Galanovas ir Vladislavas Sokolovskis rugpjūčio pradžioje netikėtai tapo Baltarusijos permainų simboliu, kai, būdami sistemos dalimi, dirbdami darbą, kuris nebuvo labai politinis, jie pasielgė ryžtingai – sugadino valstybinį renginį Minske, per garso kolonėles įjungę Baltarusijoje vykstančių protestų himnu tapusią dainą „Peremen!“. Taip diskusijos „Kritinis momentas: kai pasiryžti priešintis?“ dalyvius pristatė jos moderatorius Vilniaus universiteto lektorius Vytis Jurkonis.

Tikėjosi atleidimo iš darbo, o buvo areštuoti

„Mus pristato kaip revoliucionierius, įsivaizduoja, kad mes iš anksto planavome sugadinti valstybinį renginį konkrečiu veiksmu, tačiau viskas klostėsi spontaniškai. Tas renginys apskritai neturėjo vykti, jis neturėjo jokio išankstinio scenarijaus, pasirodymų plano, nes juo buvo siekiama tik užkirsti kelią kitam oficialiai ten tą dieną registruotam renginiui – konkurentų priešrinkiminei agitacijai. Supratus tai mums tiesiog nebeliko kito pasirinkimo, kaip tik įjungti dainą ir ja pademonstruoti savo poziciją ir palaikyti žmones, kurie vakarop rinkosi į savo suplanuotą renginį“, – sekmadienį Vilniaus universiteto Didžiajame kieme kalbėjo V. Sokolovskis.

Kirilas pasakojo, kad prie šio poelgio jį vedė visa virtinė tos dienos kalbų ir įvykių, kurie liudijo, kad šio renginio neturėjo būti ir nėra jokios loginės prasmės jame dalyvauti. Vaikinas sakė, jog jie taip pasielgė ne dėl to, kad nusprendė būti maišto lyderiais, bet dėl to, kad tikėjo, jog tai, kas vyksta, yra blogai, ir tam nepritarė. Jis įsitikinęs, kad tokiomis aplinkybėmis dauguma jaunų žmonių pasiryžtų pasielgti taip pat ar panašiai.

Vladislavas ir Kirilas už šį poelgį tikėjosi daugių daugiausia atleidimo iš darbo, tačiau valdžios reakcija buvo daug stipresnė – rajono viršininkas puolė nutraukinėti laidus, gadinti aparatūrą, vaikinai buvo suimti, sulaukė valdžios grasinimų. Baimindamiesi tolesnių valdžios represijų, režisieriai pasitraukė į Lietuvą.

Tapo dar vienu permainų simboliu

Šie du jaunuoliai yra ryškus pavyzdys to, kaip transformuojasi Baltarusijos visuomenė ir kaip tai, kas atrodė toje šalyje mažuma – t. y. žmonės, nesutinkantys su sistema, tapo dauguma.

„Kai mus išvedė iš to renginio, kai buvome areštuoti ir matėme vaizdo įrašus, kuriuose minios mus palaikė ir protestavo prieš mūsų sulaikymą, aš supratau, kad nebesu mažuma, kokia visada jaučiausi, bet tapau solidarios milijoninės minios, kuri nepritaria valdžios veiksmams, dalimi“, – kalbėjo K. Galanovas.

Tokiais ir panašiais neadekvačiais veiksmais, kai tik kas nors išeina už jų įprasto valdymo plano ribų, Baltarusijos valdžia nuolatos demonstruoja visiškai atmestiną ir nepagarbų požiūrį į savo tautą, į žmones. Lyg skelbdama, kad galite daryti, ką norite, bet mes sieksime savo tikslų, o kas trukdys – sulauks sankcijų.

Vaikinai savęs nelaiko jokiais lyderiais, didvyriais ar žinančiais daugiau nei bet kuris kitas šalies žmogus. Jų teigimu, jie Baltarusijos žmonėms tapo tiesiog pasipriešinimo sistemai simboliu.

„Mūsų permainų revoliucija šalyje neturi lyderių. Todėl žmonės juos tiesiog ima įsivaizduoti, susikuria, pripildo simbolinėmis reikšmėmis. Mes tikrai nesame lyderiai, greičiau eiliniai žmonės, kurie dar nieko didingo nepadarė. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad mes tapome žiniasklaidos dėmesio centre“, – įsitikinęs Kirilas.

Vladislavo manymu, dauguma žmonių, kurie dabar yra Baltarusijoje ir kasdien išeina į gatves, padarė netgi daugiau negu jie, nes jų pasirinkimas yra sąmoningesnis.

Permainų simbolių Baltarusijoje yra nemažai: tai ir trys moterys, tapusios režimo opozicijos veidu, ir šie vaikinai, ir bobutė Nina Baginskaja. Anot politologo V. Jurkonio, su jais kovoti valdžiai yra sunkiau, nes jie nežino, į ką kėsinasi, ką išvaro, ką sodina į kalėjimą. Tokį permainų šauksmą labai sunku nutildyti.

Permainų revoliucija – kelio atgal nebėra

Nors neplanavo bėgti iš šalies, vaikinai suprato, kad daugiau naudos bus, jei jie bus laisvėje ir skleis žinią apie neteisėtus ir net smurtinius valdžios veiksmus. Taip atsidūrė Lietuvoje, kur ne tik susilaukė daug dėmesio, bet ir nuolat jaučia lietuvių solidarumą su jų tauta.

„Mes nesiruošėme išvažiuoti ar bėgti iš šalies, tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad per kelias valandas mums reikėjo susiruošti ir išvykti. Man buvo didelė staigmena, kad į situaciją mūsų šalyje pirmoji sureagavo ir savo pagalbą pasiūlė Lietuva, o ne Lenkija, kuri visada vaidino didelį vaidmenį Baltarusijos politiniame gyvenime“, – prisimena jis.

Šiuo metu vaikinai didelių planų neturi, bando susikurti gyvenimo sąlygas Lietuvoje, gavo pasiūlymą stoti į Vilniaus universitetą, tačiau didžiausias dalykas, kurio jie nuoširdžiai tikisi artimiausioje ateityje – kad galės grįžti atgal į tokius namus, kur jausis saugiai, kur piliečių balsas bus girdimas, o teisės gerbiamos. Jie įsitikinę, kad permainos anksčiau ar vėliau įvyks. Kelio atgal nėra.

„Šie precedento neturintys dalykai, kurie vyksta dabar Baltarusijoje, gali užtrukti ilgą laiką, bet jų jau neišvengsi, permainos vis tiek įvyks, nes jos yra žmonių galvose. Žmonės kovoja už teisybę, už tai, kad galėtų gyventi taip, kaip turi gyventi normalūs žmonės. Žmonės išeina į gatves ne dėl interesų revoliucijos, tai vyksta todėl, kad beveik kiekvienas baltarusis turi draugų ar pažįstamų, kurie nukentėjo nuo režimo, jie jį patyrė savo kailiu. To baltarusių tauta nepamirš niekada, grįžti atgal yra neįmanoma“, – įsitikinęs K. Galanovas.

Visą diskusijos vaizdo įrašą galite peržiūrėti čia: