Beveik 100 procentų aukštojo mokslo institucijų dabar turi virtualią mokymosi aplinką (VMA). Daugelio aukštųjų mokyklų programų visų dalykų e. mokymosi medžiaga yra skelbiama VMA. Tačiau šiuo metu tik trijuose Vilniaus universiteto fakultetuose (Ekonomikos, Komunikacijos ir Teisės) visi studentai naudoja VMA. 61 proc. VU studentų, kurie savo studijų procese naudoja VMA – tai labai mažai. Šį skaičių galima padidinti tik keliant dėstytojų susidomėjimą ir norą taikyti šią studentų mokymosi formą savo veikloje.

Kodėl VMA taip sunkiai skinasi kelią mūsų universitete? Vertindami e. mokymosi pranašumus ir trūkumus daugelis dėstytojų dar vadovaujasi senais stereotipais. Todėl bandysime juos išsklaidyti.

• Pagrindinis e. mokymosi pranašumas – laisvai pasirenkama mokymosi vieta ir laikas.

Taip, tai patogu daugeliui studentų, tačiau kur kas svarbiau mokymosi efektyvumas ir mokymosi sparta.

Studentas mokosi jam priimtina sparta. Šis privalumas negali būti pervertintas: kai mokomasi auditorijoje, sparta yra parenkama pagal lėčiausiąjį. Jei sparta yra parenkama ne pagal lėčiausiąjį, tai lėčiau besimokantieji lieka neįsisavinę dėstomo dalyko. E. mokymosi atveju studentai mokosi tai, ką nori, tada, kada nori, ir sau priimtina sparta.

Mokymasis vyksta mažais paketais. Jie skiriami vienam įgūdžiui įgyti ar tikslui pasiekti. Besimokantysis gali pasitikrinti įgūdžio ar tikslo įsisavinimo kokybę.

Galimybė pakartoti. Auditorijos aplinkoje, jei studentas nesuprato temos idėjos ar koncepcijos, ji gali būti paaiškinta dar kartą kitų klausytojų laiko sąskaita. E. mokymosi aplinkoje galima kartoti temą kiek norima kartų, greičiau ar lėčiau, kol tema bus suprasta.

Galimybė pavaizduoti informaciją taip, kad būtų lengviau suprasti temos esmę. Tos galimybės yra plačios: pradedant daugialypės terpės naudojimu, baigiant kompiuteriniu imitaciniu modeliavimu (simuliavimu).

• E. mokymosi metu trūksta bendravimo tarp dėstytojo ir studentų ir tarp pačių studentų.

Bendravimui e. mokymosi medžiagoje naudojamas interaktyvumas ir kitos komunikacijos priemonės.

Sąveika ar interaktyvumas atlieka įvairias funkcijas mokymosi transakcijose (komunikavime). Tarp šių funkcijų yra besimokančiųjų kontrolė ir stebėsena, palengvinanti programos įsisavinimą pagal  besimokančiųjų įvedamą informaciją (pvz., savikontrolės sprendimus), įvairių formų dalyvavimą ir bendravimą mokymosi procese. Interaktyvumas padeda padaryti lengviau suprantamą mokymosi dalyką. Be to, interaktyvumas yra būtinas kuriant mokymosi bendruomenes. Studento–dėstytojo ir studento–studento sąveika (taip pat ir interneto komunikacijos priemonėmis arba VMA komunikacijos priemonėmis) pakankamai aiški, o e. mokymosi medžiagai būdinga specifinė studento–turinio sąveika, skirtinga nuo tradicinės pasyvesnės studento–turinio sąveikos, kai studentai skaitė knygas ar naudojo konspektus, derinamus su tradicinėmis paskaitomis.

VMA suteikia naujų papildomų galimybių: perėjimus į mikroaplinkas, pratimus virtualiose laboratorijose, automatinio konsultavimo ir instruktavimo paslaugas, interaktyvaus turinio, kuris reaguoja į studentų žinias, elgseną ir požymius (vadinamuosius studentų modelius), kūrimą.

Be to, bendravimui tikslinga naudoti ir dalį tradicinių paskaitų. Pasaulyje tokia praktika vadinama mišriu mokymusi. Kelintą kartą pasaulyje plintant atviriems nemokamiems e. mokymosi kursams (tą darė UNESCO, Pasaulio bankas ir kitos organizacijos), dabar vadinamiems masiniais atviraisiais internetiniais kursais, vėl pradėta naudoti daugiau vaizdo konferencijų (VK) ir jų įrašų, skelbiamų internete. VK dažniausiai rekomenduojamos trumpam kursų ar jų dalių pristatymui. Anksčiau bandytos naudoti ištisos VK paskaitos nelabai pasiteisino. Nėra nieko blogiau už nuobodžiai iš ekrano kalbančią galvą. Tačiau naudodamas vaizdo įrašus studentas gali prasukti jam neįdomias vietas, pagreitinti ar sulėtinti dėstymo tempą. VK yra reikalingos ir socialinei aplinkai, ir studentų motyvacijai gerinti.

• E. mokymasis leidžia taupyti lėšas.

Daugelis nori naudoti e. mokymąsi tikėdamiesi sumažinti sąnaudas. Ne visada tai įmanoma pasiekti. Tačiau esama esminių e. mokymosi pranašumų, leidžiančių padaryti mokymąsi daug geresnį.

E. mokymosi išteklių kūrimo ir jų naudojimo motyvacija iki šiol buvo nepakankama. Reikšmingiems pasikeitimams sudaro sąlygas naujos Švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijos dėl aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo laiko trukmės ir krūvio sandaros (2011). Jose nurodoma, kad kontakto su studentais valandos, studentų konsultavimas (taip pat ir nuotoliniu būdu) įskaitomas į darbo laiką. Dalis Lietuvos aukštųjų mokyklų jau apskaito kontaktinį dėstytojų dalyvavimo e. mokymosi procese darbo laiką.

Tačiau e. mokymosi išteklių kūrimas prilygintas metodinės mokymosi medžiagos kūrimui ir vertinamas mažiau negu vadovėlio rengimas. Tai nemotyvuoja dėstytojų rengti sudėtingų, interaktyvių e. modulių. Kita motyvavimo galimybė – darbo sutartyje užfiksuota būtinybė kurti ir teikti naudoti e. modulius. Tokios ir kitos skatinimo formos lėmė spartesnį kai kurių aukštųjų mokyklų e. mokymosi išteklių kūrimą ir naudojimą.

Ne visada kuriami e. moduliai atitinka aukštus kokybės reikalavimus. Daugelis aukštųjų mokyklų yra nusistačiusios minimalius e. moduliams keliamus reikalavimus ir periodiškai juos atestuoja. Deja, atsirandant naujoms galimybėms tie reikalavimai greitai sensta. Visi pirmojo pasaulio šimtuko universitetai turi padalinius, tiriančius inovatyvius mokymosi metodus, nuolat tobulina e. mokymosi strategijas ir joms įgyvendinti kuria naujus e. mokymosi išteklius.

Vienintelis dalykas, kuris tikrai mažina dėstytojų darbo apimtis, yra elektroninis egzaminavimas. Nors jis tėra maža studentų e. mokymosi stebėsenos dalis, leidžia gerinti vertinimo objektyvumą. Tačiau kai testai parengiami atmestinai, neatsižvelgiant į mokslines rekomendacijas (ypač sociologijos ir pedagogikos), elektroninio egzaminavimo metodas yra diskredituojamas.

• Jauni, jau išmokę kompiuterinio raštingumo pagrindus dėstytojai sukurs daug naujų e. mokymosi kursų.

Deja, praktika rodo, kad ne visai jauni, bei pramokę kompiuterinio raštingumo dėstytojai universitete sukūrė daugiausia kursų.

E. mokymosi kursų autorius turi puikiai išmanyti dalyko, pedagogikos pagrindus, turėti žinių apie e. mokymosi medžiagos projektavimą, taip pat apie tikslines grupes, kurioms rengiami e. mokymosi kursai: ką studentai moka, ką jiems išmokti yra sunkiau, kokios klaidos būdingos mokantis dalyko ar atskirų jo objektų. Reikalingas nemažas patyrimas dėstant konkretų dalyką tam tikrai studentų grupei. Taip pat supratimas apie VMA, o kartais ir kitų specifiniam dalykui labiau tinkančių mokymosi sistemų galimybes.

Kiek reikia kompiuterinio raštingumo žinių? Užtektų tik ECDL pagrindų ir sugebėjimo įsidiegti įvairias VMA nepalaikomas papildomas mokymosi priemones. Žinoma, įdiegti kai kurias sudėtingesnes (pvz., Secondlife) ar reikalaujančias sugaišti daugiau laiko gali tekti paprašyti padalinių ar centrų kompiuterių specialistų.

• Lietuvoje sudarytos geros sąlygos e. mokymuisi plėtoti.

Universitetai gaudami studentų krepšelius gerina infrastruktūrą (techninę ir programinę įrangą). Pagrindinė VMA yra nemokamas Moodle, kuris universitetuose ir kolegijose tobulinamas pagal jų poreikius ir galimybes.

Švietimo ir mokslo ministerija ne tik nesirūpina e. mokymosi strategija, turinio kūrimu, bet sukūrus iš dalies visuomeninį LieDM konsorciumą paliko jį be paramos mokymosi objektams ir jų saugykloms kurti. Yra kitų išoriškai svarbesnių dalykų: informacinė sistema, informaciniai ištekliai. Mokymosi išteklius kiekvienas universitetas tekuria atskirai.

Mūsų universitetai e. mokymosi išteklių kūrimu taip pat nesirūpina.

Vyriausybinės švietimo organizacijos kitose šalyse (pvz., JK, JAV) numato strateginį požiūrį į būsimą IKT plėtrą visuose švietimo sektoriuose, teikia idėjas, kaip padidinti motyvaciją gerinant švietimo rezultatus, pasirinkimo ir paramos „personalizavimą“, didesnį efektyvumą ir administravimą, vertinimo metodų kūrimą, bendradarbiavimo skatinimą tarp organizacijų, t. y. „mokymosi patirčių transformavimą“. 1997 m. JAV gynybos departamento iniciatyva pradėtas ADL (angl. Advanced Distributed Learning) projektas. Per pastaruo­sius 15 metų ADL iniciatyva išplito. Geriausiai ji plėtojama anglakalbėse šalyse, nes didelei rinkai kurti aukštos kokybės objektus apsimoka. Lietuvoje tūkstančiais mokymosi objektų jau naudojasi vidurinių mokyklų mokytojai, pateikdami mokymo­si medžiagą moksleiviams.

Pagrindinės pokyčių varomosios jėgos apima vis didesnius studentų lūkesčius naudoti IT, kurios suteikia daugiau lankstumo, leidžia pagerinti mokymosi ir mokymo veiksmingumą ir didina konkurenciją tiek šalies, tiek pasauliniu mastu. Yra daug priežasčių, kad būtų naudojamos esamos ir naujos technologijos: tai didėjantys studentų lūkesčiai, studentų mokymosi patirties plėtra, mokymosi programų plėtra ir tobulinimas, turiningos daugialypės mokymosi aplinkos ir įvairesnių, geresnės kokybės mokymosi išteklių teikimas, jų teikimas iš įvairių mokymosi įstaigų, įvairių teikimo būdų ir platesnės prieigos galimybė, aukštos kokybės paslaugų studentams su negalia teikimas, gerėjanti parama studentų mokymuisi, įskaitant mokymosi būdo pasirinkimą, patogesnio mokymosi turinio tobulinimą,  komunikacijos gerinimas.

Pirmojo šimtuko universitetų patirtis rodo, kad sėkmingam e. mokymosi plėtojimui reikia strateginio požiūrio į institucines sistemas ir politiką. E. mokymosi kultūros kaitoje sunkiausias yra įgyvendinimo aspektas. Tam reikalingas institucinis vadovavimas, instituciniai įsipareigojimai ir e. mokymosi strategija. Norėtųsi tikėtis, kad bus prisiminti 2000 m. planai steigti Nuotolinių studijų fondą mokymosi turinio kūrimui finansuoti, vykdyti nuolatinę e. mokymosi stebėseną ir tobulinti strategiją.

Universitetas turi suteikti ir palaikyti tam tikras „pagrindines technologijas“ ir procesus, pavyzdžiui,
VMA administravimą ir personalo mokymus. Jis taip pat turi padėti padaliniams įvertinti, išbandyti ir diegti kitas centralizuotai neteikiamas e. mokymosi technologijas. Universitetas turi gerai parinkti bazines integruojamas ir palaikomas mokymosi technologijas, leidžiančias stabilią efektyvaus mokymosi veiklų platformą. Kadangi atsiranda vis naujesnės technologijos, jos turi būti tiriamos, bandomos ir diegiamos, o paskui pritaikomos atitinkamuose padaliniuose. Svarbu išvengti technologijų dubliavimo, pvz., viena VMA, integruota informacinėje universiteto sistemoje, viena prisijungimo sistema, viena e. mokymosi medžiagos kokybės vertinimo sistema.

Straipsnis publikuotas laikraštyje „Universitas Vilnensis“ (birželis, Nr. 4).