Docentė Živilė Nedzinskaitė, pabaigusi VU Filologijos fakulteto klasikinės filologijos studijas, kurių metu gilinosi į antikos epochą, jos kultūrą, filosofiją, mokslo laimėjimus, vėliau susidomėjo senaisiais VU studentų konspektais ir Sarbievijaus poezija. Jos studijos įkvėpė pokalbiui apie klasikinės filologijos reikšmę, Sarbievijų ir Vilniaus universitetą.

XVII–XVIII a. LDK jėzuitų kolegijų dėstytojai per poetikos ir retorikos paskaitas išsamiai analizavo baroko epochoje išpopuliarėjusius smulkiuosius literatūros žanrus. Daugiausia dėmesio buvo kreipiama į epigramą ir lyriką. Lyrika, arba odės, buvo vienas populiariausių žanrų XVII a., daug dėmesio lyrinei poezijai skirta ir žymiausiuose to meto literatūros mokslo teorijos veikaluose. Ką, remdamasi savo tyrimų rezultatais, galite pasakyti apie šiuos žanrus, ką apie juos byloja minėti studentų jėzuitų paskaitų konspektai?

Baroko epochoje ypač daug dėmesio buvo skiriama mažiesiems poezijos žanrams – epitalamijui, epilijui, emblemai ir kt. Labiausiai išpopuliarėjo ir suklestėjo epigrama, kuri imta laikyti visų mažųjų literatūros formų pagrindu, traktuota kaip žanras, reikalaujantis iš kūrėjo paties aukščiausio poetinio meistriškumo, talento brandos ir išmonės. Prie epigramos populiarumo prisidėjo ir visuomeninio XVII–XVIII a. gyvenimo specifika. Tuo metu svarbiausi aukštesniųjų luomų viešojo gyvenimo momentai – vestuvės, laidotuvės, skyrimo į pasaulietinės ar bažnytinės valdžios postus iškilmės, valdovų, jų šeimų narių, karo vadų sutiktuvės ir pan. buvo įprasminami tekstuose, kurie deklamuoti, rašyti ant proginių dekoracijų, spausdinti specialiuose leidiniuose. Daugumą tokių tekstų sudarė epigramos ir žanriniai jų vediniai.

Epigramos taip pat buvo svarbi žymiausių XVII a. lotyniškai rašiusių poetų kūrybos dalis. Europoje susiformavo epigraminės poezijos kūrėjų Olimpas, kuriam priklausė daugiausia Jėzaus draugijos nariai. Iš garsių paminėtini vokietis Jokūbas Bidermanas, belgas Bernardas Bauhusijus, prancūzas Pranciškus Remondas, anglas Jonas Ovenas.

Mokyklose epigramos teorijai ir praktikai nuo XVII a. buvo skiriama vis daugiau dėmesio. Šis žanras buvo dėstomas ne vien kaip galimos poetinės kūrybos pagrindas, bet ir kaip vienas iš būdų lavinti mokinių literatūrinį skonį, skatinti mąstymą, mokyti trumpai ir taikliai perteikti mintis.

XVII–XVIII a. LDK poetikos ir retorikos paskaitų konspektai rodo, kad epigrama dėstant šias disciplinas užėmė ypatingą vietą. Kolegijų profesoriai daugeliu atvejų praplėtė ir pagilino tik trumpai spausdintuose literatūros teorijos darbuose pateiktą epigramos sampratą, suteikė jai aukštesnę vietą žanrų hierarchijoje, skyrė jos aiškinimui daugiau dėmesio ir vietos nei epui, tragedijai ar komedijai. Ne vienas mokyklinės poetikos ar retorikos autorius kursą pradėdavo aptardamas poezijos esmę ir paskirtį (de poesi in genere), antrame skyriuje beveik visada buvo analizuojama epigrama (de epigrammate arba de poesi epigrammatica), o tik vėliau kalbėta apie epą, lyriką, elegijas ir kitus poezijos žanrus. Skyriams apie epigramą apimtimi prilygdavo, o kartais juos ir viršydavo tik odėms skirti puslapiai. Poesis epigrammatica ypač paplito pratybose, nes, kaip pažymėjo žymus pamokslininkas ir profesorius Jokūbas Chžanovskis, 1713 m. Kražiuose skaitęs retorikos kursą, „šiame amžiuje labiausiai yra paplitusi epigrama“ (saeculo praesenti epigramma usitatissimum est). Dažnai epigramos žanras buvo aiškinamas ne poetikai, bet retorikai skirtose paskaitose. Būtent šiuose konspektuose rasime įvairių epigramos klasifikacijų ir išsamių patarimų apie konceptų komponavimo būdus. Tad epigramai vienodai daug dėmesio skyrė ir poetikos, ir retorikos dėstytojai, kurių manymu, šis žanras esąs labiausiai tinkamas mokyklai ir įvairiapusiškai ugdąs ir lavinąs tiek oratorinius, tiek poetinius mokinių įgūdžius.

Ne mažiau populiari buvo ir lyrika, arba odės. Joms retorikos paskaitose skirta ne mažiau dėmesio nei epigramai. Be to, LDK kolegijų dėstytojai išplėtojo lyrinės poezijos teoriją, kuri tik punktyrais buvo nužymėta spausdintuose poetikos ar retorikos veikaluose. Jie skyrė daug dėmesio lyrinės poezijos ir odžių komponavimo būdams ir galimybėms, laikė tai neatsiejama edukacinio proceso atkarpa. Poesis lyrica dalis XVII–XVIII a. tapo reprezentacine aiškinant literatūros žanrų genologiją, kūrybos ir imitacijos principus. Remdamiesi žinomiausių Europos literatūros teoretikų ir vietinių autoritetų darbais, ypač Sarbievijaus veikalu „Characteres lyrici“, kolegijų dėstytojai detalizavo odžių komponavimo principus ir pateikė geriausiais antikos ir savo laiko poetiniais pavyzdžiais grįstą odžių rašymo metodinę sistemą. Jos pagrindą sudarė odžių klasifikacija (šlovinamosios, etinės ir teisminės odės) ir išsami kiekvienos iš rūšių analizė. Pastebėtina, jog aiškinant lyrinės poezijos teoriją, odžių struktūrą ir įvairiausius jų komponavimo būdus kaip teorines taisykles iliustruojantis poetinis pavyzdys dažnai buvo pasitelkiama Sarbievijaus lyrika. Ji cituota lygiagrečiai su garsiausio antikos poeto ir lyrinės poezijos autoriteto Horacijaus posmais ir gerokai dažniau nei kurio kito XVII a. poeto kūriniai.

Jūsų dėmesio susilaukė ir XVII–XVIII a. rankraščių antraštės. Kodėl būtent antraštės, ar jas veikė tie patys dėsniai kaip ir to meto spausdintų kūrinių? Kokios renesanso ir baroko epochos tendencijos jose atsispindi? Kada ir kodėl rankraščių antraštės ėmė atspindėti baroko epochos literatūrines tendencijas?

LDK poetikos ir retorikos rankraščiai yra sulaukę nemažo mokslininkų dėmesio, tačiau jų antraštės nėra tyrinėtos, nors jos yra svarbi rankraščio visumos dalis, epochos ženklas, atspindintis literatūroje ir kultūroje vykusius procesus. Tyrimo temą įkvėpė daugiau kaip prieš dešimt metų žurnale „Archivum Lithuanicum“ paskelbtas Eglės Patiejūnienės straipsnis (Eglė Patiejūnienė, „Senųjų Lietuvos knygų antraštės“, in: Archivum Lithuanicum 3, 2001, p. 77–104), kuriame labai įdomiai ir patraukliai aptariamos XVI–XVIII a. Lietuvoje išleistų knygų antraštės ir jų specifika. Kadangi rankraščių antraštės nebuvo tirtos, nuspendžiau išsiaiškinti, ar XVII–XVIII a. jas veikė tie patys dėsniai, kaip ir spausdintų kūrinių.

Atlikus tyrimą paaiškėjo keletas įdomių dalykų. Pasirodė, kad tarp XVII–XVIII a. spausdintų ir rankraštinių veikalų antraščių esama nemaža skirtumų. Štai spausdintuose LDK veikaluose europinės tendencijos ir naujovės atsiranda anksčiau, o rankraščiuose tie patys procesai pastebimi tik beveik po šimto metų.

XVII a. viduryje ir pabaigoje LDK rankraščių antraštėse dar labai aiškiai juntamos renesanso epochos tendencijos: pavadinimai aiškūs ir paprasti, logiškai sudėlioti iš kelių svarbiausių komponentų: poetikos ar retorikos paskaitų kurso pavadinimas, jį skaičiusio dėstytojo pavardė, užrašiusio studento pavardė, vieta ir laikas (Pvz., TYROCINIUM / Ligatae Orationis / Exceptum Calamis / In Academia Vilnensi / S[ocietatis] I[esu] per me Franciscum / Casimirum Rymowicz / Anno a partu Virginis / 1685. Eiliuotos iškalbos pradžiamokslis, surašytas Vilniaus Jėzaus draugijos akademijoje Pranciškaus Kazimiero Rimavičiaus, 1685 metais nuo Mergelės gimdymo). Pereinamuoju laikotarpiu būtų galima laikyti XVII ir XVIII a. sandūrą, kai antraštės ima keistis: sudėtingėti, įmantrėti, atliepti literatūrines baroko epochos madas.

Visiškai kitokia situacija stebima XVIII a. rankraščiuose. Rankraščių pavadinimai vis sudėtingėja, tampa kupini aliuzijų, nuorodų, mįslių ir kitokių barokinei stilistikai būdingų puošmenų. Retorika alegoriškai imama vadinti Regina artium (menų karaliene) ir Regina animorum (sielų ar minčių karaliene). Ypač dažnai retorikos metafora tampa koks nors papuošalas (concha, gemma – kriauklė, perlas), vartai (porta) ar rūmai (palatium), kuriuose galima išmokti reikšti savo mintis. Tad drąsiai galima teigti, kad tik XVIII a. rankraščių antraštės atitinka visas bet kokiam baroko epochos kūriniui taikytas taisykles: pradžiuginti, nustebinti, priblokšti, užminti mįslę, sujaudinti. Tai daroma ir pasitelkiant gausias metaforas ir aliuzijas, ir koduojant datą chronostichais. Taigi ir XVIII a. rankraščių antraštės yra ne kas kita, o pats tikriausias ir akivaizdžiausias baroko epochą liudijantis ženklas.

Minėjote, kad nuo XVIII a. pradžios poetikos ir retorikos kursų pavadinimai vis sudėtingėja, prisipildo aliuzijų, nuorodų, mįslių, citatų, kitų baroko stilistikai būdingų puošmenų. Gal galėtumėte pateikti vieną kitą įdomesnį pavyzdį?

Pavyzdžių tikrai gausu, o mokslininko ar vertėjo laukia nelengva užduotis – laisvai besiliejantį barokinį lotyniškų žodžių srautą suvaldyti ir kuo tiksliau ir sklandžiau perteikti lietuviškai visus antraštėje užkoduotus dalykus. Štai vienoje antraštėje retorika įsivaizduojama kaip grandinė, suverta iš šią discipliną sudarančių dalių: TORQUES / Ex circulis Periodorum / Ad pertrahendum facultatem Oratoriam / CONFLATUS / Seu / Stylus Extemporaneus / Per varias Formas / Latini et Poloni Idiomatis / Jagellonicis Rhetoribus / PROPOSITUS / Anno currentis Iubilaei quo / Magna De CaeLo pLebs LIberate / beata est / Die 24 8bris (Grandinė, suverta iš periodų grandžių, skirta pažaboti oratoriniams gebėjimams, arba šiuolaikinis stilius, įvairiomis formomis išdėstytas Jogailaičių retoriams lotynų ir lenkų kalbomis šiais jubiliejaus metais, kuriais didelė minia iš dangaus maloningai palaiminta [1751 metų] spalio 24 dieną).

Kitoje antraštėje retorika tapatinama su Cicerono – nepralenkiamo iškalbos mokytojo ir sektino autoriteto – namais, kurie nuo pamatų iki pat stogo pastatyti iš įvairiausių iškalbos komponentų: DOMUS CICERONIS / Polonae eloquentiae hospitalis / rhetoricis fundamentis superaedificata: / per / varias oratoriae, historicae erudicionis / stucturas ad apicem perducta / atque / post absolutas Vacunae ferias ad lite=/ralia studia redeuntibus rhetoribus Coll[egii] / Grodn[ensis] pro annuo labore oblata in / diversorio anno / hospitantis in terris eloquentiae increatae / 1703 (Cicerono namai, svetingi lenkiškai iškalbai, ant retorikos pamatų pastatyti, įvairiomis iškalbos, istorijos erudicijų konstrukcijomis iki stogo iškilę ir po pasibaigusių atostogų Vakunoje prie studijų grįžtantiems Gardino kolegijos retoriams per metus pateikti užeigoje, 1703-iaisiais besisvečiuojančios žemėje nesukurtosios iškalbos (t. y. amžinosios, dieviškos iškalbos, Dievo Žodžio – taip nusakomas Jėzus Kristus) metais).

Na, o visiškai barokine antrašte būtų galima laikyti šią, kurioje retorika tampa ir visos Abiejų Tautų Respublikos metafora: RESPUBLICA / PRINCIPIS FACULTATUM / Regnorum et Animarum Moderatricis / LIBERAE sive SOLUTAE ELOQUENTIAE / Triplici Subselliorum gradu / REGALI SENATORIO EQUESTRI / Scilicet: / INVENTIONE, DISPOSITIONE et ELOCUTIONE / ORDINATA / in / Republica Scientiarum seu Universitate / et Academia Vilnensi Societatis Iesu / Formando ad Curules et fastigium Gloriae / Palaemonio equiti / PROPOSITA. Anno / verbi incarnati / Diviniorem in terris Rempublicam / per Legem Gratiae ordinantis / 1723 (Gebėjimų valdovės, karalysčių ir sielų tvarkdarės – laisvosios, arba prozinės, iškalbos – respublika, išsidėsčiusi per tris pakopas: karališkąją, senatorių ir raitininkų, t. y. invenciją, dispoziciją ir elokuciją, [ir] išdėstyta mokslų respublikoje, arba Vilniaus Jėzaus draugijos universitete ir akademijoje, skirta ugdyti aukštas pareigas užimsiantiems ir garbės viršūnę pasieksiantiems, Palemono raiteliui (turimas galvoje herbo Vytis, kitaip tariant – LDK) pasiūlyta 1723 metais [nuo tų], kai įsikūnijęs Žodis [dieviškosios] malonės įstatymu ėmė valdyti šios žemės respubliką).