Docentė Živilė Nedzinskaitė, pabaigusi VU Filologijos fakulteto klasikinės filologijos studijas, kurių metu gilinosi į antikos epochą, jos kultūrą, filosofiją, mokslo laimėjimus, vėliau susidomėjo senaisiais VU studentų konspektais ir Sarbievijaus poezija. Jos studijos įkvėpė pokalbiui apie klasikinės filologijos reikšmę, Sarbievijų ir Vilniaus universitetą.

Savo tyrimuose nemažai dėmesio skyrėte XVII a. vid. – XVIII a. pab. poetikos ir retorikos paskaitų konspektams ir studentų užrašams iš Vilniaus, Kauno, Kražių, Naugarduko, Nesvyžiaus, Gardino, Slonimo, Daugpilio ir kitų LDK kolegijų. Visi jie saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Gal galėtumėte pasidalyti rezultatais?

Vilniaus universitete iš tiesų saugoma unikali ir labai gausi XVII–XVIII a. literatūros teorijos paveldo (t. y. su poetikos ir retorikos disciplinomis susijusių) rankraščių kolekcija. Ją sudaro kelios rankraščių grupės: 1) lotyniški poetikos ir retorikos paskaitų, dėstytų Vilniaus universitete, taip pat kitose kolegijose ir vienuolijų mokyklose, konspektai; 2) savarankiški studentų išrašai (notata) ir citatų rinkinai (excerpta, phrases collectae) iš įvairių antikos ir garsių to meto autorių kūrinių, papildantys teorinę konspektų medžiagą; 3) vadinamieji eruditiones – įvairaus pobūdžio žinios (istorijos, archeologijos, heraldikos, matematikos, astronomijos ir pan.), reikalingos bendram literatūrinio, istorinio, kultūrinio konteksto supratimui ir kūrybai; 4) Vilniaus universiteto ir kitų kolegijų profesorių ir studentų proginiai poezijos ir prozos tekstai, perskaityti kokio nors svarbaus įvykio ar iškilmių proga; 5) studentų poetikos ir retorikos pratybos lotynų ir lenkų kalbomis (exercitationes oratoriae et poeticae), kuriose pateikiami pačių mokinių eilėmis ir proza rašyti įvairių literatūros žanrų kūriniai.

Gaila, bet didelė dalis rankraščių negrąžinamai sugadinta. Čia pasidarbavo pelėsis, drėgmė, gaisrai, karai ir kitos stichinės nelaimės. Prisidėjo ir žmogaus ranka – retai rasime visiškai pilną rankraštį, ne vieno jų nėra pradžios ar pabaigos, išpjaustyti, išplėšyti, neįskaitomai sulieti ar sugadinti lapai.

Nepaisant minėtų nelaimių, rankraštinis palikimas atskleidžia visą LDK poetikos ir retorikos mokymo procesą, tarsi padeda jį „iškonstruoti“, suvokti, kokį kelią nueidavo studentas, pradėjęs tik imituoti žinomiausių poetų kūrinius, o paskui pamažu pereidamas prie vadinamosios „minties imitacijos“, kai perskaitytas ar gerai žinomas kūrinys tapdavo tik įkvėpimo šaltiniu kūrybai.

Vienas unikaliausių, pilniausių ir gražiausių tokio savarankiško studentų darbo pavyzdžių yra 1695 m. Kražių kolegijos studentų kūrybos rankraštis, dabar saugomas Krokuvos Čartoriskių bibliotekoje. Tai žinomo LDK retorikos dėstytojo, poeto, vertėjo ir teologo Petro Puzinos (1664–1717) aštuonių retorikos klasės studentų darbai. Šis rankraštis visame XVII–XVIII a. panašaus pobūdžio LDK rankraščių kontekste išsiskiria keliomis ypatybėmis. Pirmiausia, pratybų sąsiuvinių, kuriuose rastume visų literatūros žanrų mokinių darbų, likę ypač mažai. Šis rankraštis kaip tik toks: jame yra prozinių įvairių rūšių kalbų, lyrikos, epigramų, elogijų ir kitų žanrų kūrinių. Kita svarbi rankraščio ypatybė ta, kad visi pratybų sąsiuvinyje surašyti kūriniai jau ištaisyti talentingo retorikos profesoriaus Puzinos. Trečia, didesnė dalis rankraštį rašiusių studentų vėliau tapo svarbiais bažnyčios veikėjais, pamokslininkais, dėstytojais. Daugelyje šio rankraščio kūrinių atsispindi ne tik studentų išmoktos ir įvaldytos poetikos ir retorikos mokslų taisyklės, jėzuitams būdingas gilus religingumas, bet ir tuometinis krašto gyvenimas, paįvairintas pavyzdžiais iš antikinės literatūros, mitologijos, istorijos, taip pat tų dienų realijomis, rodančiomis, kad kolegijų dėstytojai ir studentai buvo neabejingi juos supančiai tikrovei ir visuomeniniam gyvenimui, atvirkščiai – aktyviai jame dalyvavo. Labai tikiuosi, kad išgulėjęs bibliotekoje 300 metų šis rankraštis jau greitai pasieks didesnį skaitytojų būrį.

Jeigu jau užsiminėme apie retorikos paskaitų konspektų rankraščius, kyla klausimas: kaip LDK retorikos mokymo tradicija atrodė bendrame europiniame to meto kontekste? Kokios ryškiausios asmenybės?

Lietuvos jėzuitų kolegijose studijas vainikuodavo retorika, dėstoma pagal 1599 m. sudarytus „Ratio studiorum“ („Mokymo nuostatai“) principus, bendrus visoms jėzuitų mokykloms. Teorinį šios disciplinos pagrindą sudarė renesansiška retorikos dėstymo tradicija, Scaligerio ir Pontano vadovėliuose pateikta sistema, stengtasi laikytis renesanso epochoje suformuoto retorikos modelio, kurį sudarė kelios pagrindinės dalys. Pradžioje buvo pateikiamas retorikos apibrėžimas, nusakomas jos objektas, funkcijos, tikslas, paskui aptariamos visos penkios retorikos dalys (inventio, dispositio, elocutio, memoria ir actio), atskirai analizuojamos kalbų rūšys (vaizdingosios, svarstomosios, teisminės) ir jas atitinkantys stiliai (aukštasis, vidurinis, žemasis). Nors „Ratio studiorum“ labai aiškiai buvo nurodyti retorikos dėstymo principai, tačiau XVII a. pab. – XVIII a. pastebima tendencija įtraukti į paskaitas literatūros kūriniuose atsiradusias naujoves, aptarti specifines retorikos mokslo problemas (stilių teoriją, imitacijos, metaforos reikšmę ir pan.). Kai kuriuose paskaitų užrašuose išskirtinai pabrėžiamos tik baroko epochai būdingos tendencijos, pvz., amplifikacija ar afektų aiškinimas. Iš didžiausių naujovių to meto literatūros teorijoje galima minėti koncepto teoriją, kuri buvo aiškinama remiantis išskirtinai Sarbievijaus suformuotu apibrėžimu. Nors ši teorija studentams aiškinta gerokai supaprastinta, tačiau vien jos įtraukimas į mokymo procesą jį gerokai praturtino, pakėlė į aukštesnį lygį.

LDK retorikos tradicija labai stipri. Vilniaus universitete dirbo daug iškilių retorikos dėstytojų. Pakanka paminėti kad ir tą patį Sarbievijų, Liauksminą ar Kojalavičių. Jų darbais remtasi dėstant LDK kolegijose, populiarūs jie buvo ir visoje Europoje. Iš tuo metu gana žinomų jėzuitų poetikos ir retorikos profesorių minėtini Jokūbas Chžanovskis, Martynas Fliaščinskis, Vincentas Kosčiuška, Kristupas Losievskis, Juozapas Rimgaila, Mykolas Rudnickis, Jonas Skirmantas, Mykolas Sufčinskis, Baltazaras Dankvartas.

Iš ko retorikos ir poetikos mokydavosi Vilniaus universiteto, Kražių kolegijos ir kitų švietimo centrų studentai? Kokie žymiausi anų laikų LDK išleisti traktatai?

Humanistinė mokymo sistema skyrė didžiulį dėmesį poetikai ir retorikai. Renesanso epochoje apie šių mokslų problematiką, antikos teoretikų žinių recepciją daugiausia kalbėta ir diskutuota Italijoje. Literatūros teorijai skirtus veikalus rašė ne tik universitetų poetikos ir retorikos dėstytojai, bet ir poezijos mėgėjai, jos žinovai, patys poetai, taip pat filosofai, dvasininkai, diplomatai. Mat poetikos ir retorikos veikalai to meto visuomenėje atliko keleriopą vaidmenį. Tai nebuvo vien formalūs vadovėliai ar taisyklių ir nurodymų rinkiniai, apsiribojantys tik išsamiais poezijos ir prozos kūrinių komentarais, metrų, žanrų, stilistikos, temų aptarimu, poetinių figūrų analize ir patarimais, kaip tinkamai jas vartoti. Šie veikalai atliko ir kitą ne mažiau svarbią funkciją – rodė daug platesnį ir gilesnį to meto mąstymo, minčių, idėjų kontekstą, prisidėjo prie naujų filosofinių kategorijų formavimo. Įvairaus pobūdžio literatūros teorijos veikaluose buvo svarstomi ir pagrindiniai to meto estetikos klausimai: grožio samprata, poetinio įkvėpimo prigimtis, tiesos ir fikcijos santykis, imitacijos būdai ir galimybės. Tad renesanso poetikos ir retorikos veikalai ne tik vaidino svarbų vaidmenį to meto mokymo sistemoje, bet ir veikė kultūros, literatūros, visuomenės gyvenimo raiškos formas.

LDK kolegijose dėstomos retorikos teorinį pagrindą sudarė keletas žymiausių Europos teoretikų vadovėlių. Tai Julijaus Cezario Skaligerio (1484–1558) veikalas „Poetices libri septem“ („Septynios poetikos knygos“, 1561), iš kurio mokytasi beveik du šimtus metų. Jame susistemintos ir racionaliai išdėstytos visos tuo metu žinomos teorinės žinios apie poeziją. Aprašomojo istorinio pobūdžio veikalas, pagrįstas poetinių žanrų, metrikos ir stiliaus rūšių tipologija ir analize, tapo savotiška poetikos mokslo „biblija“. Suklasifikavęs, susisteminęs ir palyginęs įvairius terminus ir sąvokas, Skaligeris kilstelėjo poetiką nuo empirinių stebėjimų iki mokslinius kriterijus atitinkančios disciplinos ir suformulavo pagrindinius, vėliau klasikiniais tapusius ir du šimtus metų svarbiausiais buvusius poetikos mokslo postulatus. Kiti mokslininkai juos besąlygiškai priimdavo kaip neginčijamus arba bandydavo bent iš dalies su jais diskutuoti ir polemizuoti.

Dar vienas vadovėlis – jėzuitų filologo Jokūbo Pontano (1542–1626) „Poeticarum instutionum libri tres“ („Trys poetikos taisyklių knygos“, 1594). Išleistas kaip vadovėlis jėzuitų mokykloms, jis buvo ne tik pirmoji, bet ir viena populiariausių jėzuitų poetikų, kuria rėmėsi daugelis XVII a. literatūros teoretikų. Laikydamas Skaligerį neginčytinu autoritetu ir perėmęs jo suformuotą literatūros žanrų modelį, Pontanas atsižvelgė ir į naujausias to meto tendencijas. Todėl jo veikale daugiau dėmesio skirta vis labiau populiarėjantiems smulkiesiems literatūros žanrams.

Nuo Europos teoretikų neatsiliko ir Vilniaus universiteto profesoriai. Žygimanto Liauksmino (1597–1670) „Praxis oratoria sive praecepta artis rhetoricae“ („Oratorinė praktika ir retorikos meno taisyklės“, 1648) ir Kazimiero Kojalavičiaus (1617–1674) „Institutio oratoria“ („Retorikos pagrindai“, 1654) sulaukė populiarumo visoje Europoje. Liauksminas atsisakė tradicinės retorikos dėstymo schemos ir savo vadovėlį pradėjo nuo sintaksės, t. y. retorinio periodo, jo sudarymo būdų ir vartojimo galimybių. Šiai temai jo veikale skirta daugiausia dėmesio, visi kiti retorikos klausimai trumpai aptarti tik vadovėlio pabaigoje. Kojalavičiaus veikalas išvis neatitiko retorikos vadovėliams keliamų reikalavimų, nes jame buvo aptarta tik viena tema – oratorinių kalbų komponavimo būdai.