Docentė Živilė Nedzinskaitė, pabaigusi VU Filologijos fakulteto klasikinės filologijos studijas, kurių metu gilinosi į antikos epochą, jos kultūrą, filosofiją, mokslo laimėjimus, vėliau susidomėjo senaisiais VU studentų konspektais ir Sarbievijaus poezija. Jos studijos įkvėpė pokalbiui apie klasikinės filologijos reikšmę, Sarbievijų ir Vilniaus universitetą.

Minėjote, kad Sarbievijus pateikė aptakią ir imlią ne tik barokinio stiliaus, bet ir pačią baroko epochos dvasią atitinkančią formuluotę: „aštrus stilius yra kalba, jungianti savyje nedarną ir darną, kitaip tariant, posakio taiki nesantaika arba netaiki santaika“. Kas slepiasi po šia fraze?

Patikslindamas savo apibrėžtį, Sarbievijus dar papildė: „ne pačios dvi priešingybės – nedarnumas ir darnumas – sudaro aštrų posakį, o greičiau tam tikra jųdviejų santaika“. Taigi Sarbievijus, pateikęs tokią naujo stiliaus formuluotę, pasirodė ne tik kaip įžvalgus kritikas ir teoretikas, bet ir kaip naujų idėjų įkvėpėjas. Kaip žinoma, jis nebuvo pirmasis, sugalvojęs antitezes „taiki nesantaika“ ir „netaiki santaika“, kurios buvo vartotos jau antikos autorių, tačiau, kaip taikliai pastebėjo literatūrologė Ona Daukšienė, Sarbievijus suteikė šioms antitezėms visai naują filosofinę ir estetinę prasmę, susiedamas su literatūrine kūryba ir pateikdamas būdinga baroko epochai oksimorono forma.

Aštraus stiliaus teoriją ir minėtą apibrėžimą Sarbievijus vaizdžiai iliustravo lygiašonio trikampio figūra. Jis aiškino, kad kaip tokiame trikampyje esančios dvi priešingos kraštinės prie pagrindo yra nutolusios viena nuo kitos, o viršūnėje susijungiančios, taip ir kalbos aštrumą sudarąs dviejų priešingų, bet turinčių bendrą pagrindą minčių suliejimas viename posakyje, o abu aštraus stiliaus komponentai – darna ir nedarna – turį būti lygiaverčiai. Tad koncepto esmę, Sarbievijaus manymu, sudarąs sugebėjimas įžvelgti tame pačiame reiškinyje ir tai, kas yra universalu, ir tai, kas neatitinka įprastų normų ir būdinga tik tam vienam reiškiniui. Sarbievijus pasiūlė štai tokią vaizdžiai teoriją iliustruojančią schemą:

Norėdamas tiksliau paaiškinti aštraus stiliaus esmę, lygiašonio trikampio schemą Sarbievijus iliustravo paskutinėmis žymaus antikos poeto Marcialio (Marcus Valerius Martialis, 40–104) epigramos (I. 14) eilutėmis:

Delicias, Caesar, lususque iocosque leonum
Vidimus – hoc etiam praestat harena tibi –
Cum prensus blando totiens a dente rediret
Et per aperta vagus curreret ora lepus.
Unde potest avidus captae leo parcere praedae?
Sed tamen esse tuus dicitur: ergo potest.

[Matėme mes žaidimus ir linksmus kvailiojimus liūtų,
Cezari. Betgi stebėt štai arenoj gali,
Kai dantimis švelniais keliskart pagautas zuikelis
Sprunka linksmai, o po to šoka vėl liūto gerklėn.
Argi pagaili aukos, ją pagavęs, liūtas žiaurusis?
Sako, tas liūtas yra tavo. Ir gali todėl!]
(Vertė Aleksandra Teresė Veličkienė)

Epigramoje pasakojama apie alkaną liūtą, kuris išleistas į areną nesudraskė savo aukos. Taigi matematinio trikampio pagrindas A yra aštraus stiliaus medžiaga (materia acuti). Viena trikampio kraštinė B išreiškia nedarną (dissentaneum) – alkanas liūtas pasigaili aukos. Kita kraštinė C reiškia darną (consentaneum) – liūtas yra gailestingo imperatoriaus žvėris. Abi trikampio kraštinės B ir C susiduria taške D, kuris jungia nedarnią ir darnią mintį (unio) – gailestingo imperatoriaus liūtas ir pats yra gailestingas, todėl nesudrasko kiškio. Taip kūrinyje pasiekiama nedarnos ir darnos vienovė.

Atrodo, ką gi bendro turi trikampiai ir literatūra? Ar Sarbievijaus kaip pavyzdys pateikta epigrama apie liūtą ir kiškį? Tačiau tai ir yra baroko literatūros esmė – jungti dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesusiję ir neturintys nieko bendra, konstruoti iš jų dermę, kuri suvokta nustebina ir pribloškia skaitytoją, bet kartu teikia ir malonumo. Štai tokia yra concors discordia seu discors concordia esmė – iš bet kokios medžiagos kurti eiles, jaustis savo kūrinio šeimininku, stengtis pradžiuginti, bet labiau – nustebinti tuos, kurie eiles skaitys ir mins jas tarsi mįsles įžvelgdami kaskart vis kitų naujų prasmių ir aiškinimo galimybių.

Ypač didelis Sarbievijaus poezijos poveikis jaučiamas Vilniaus universiteto aplinkoje, kur jis ilgą laiką dėstytojavo. Jo mokiniais laikomas visas būrys LDK poetų, didelę įtaką Sarbievijaus poezija padarė ir Lenkijoje dirbusiems ir kūrusiems jėzuitams. Gal galėtumėte paminėti bent kelis žymiausius?

Sarbievijaus eilės darė milžinišką įtaką po jo atėjusiai poetų kartai ir lotyniškajai kūrybai Lenkijoje ir Lietuvoje. Deja, nė vienas jo sekėjų talento galia neprilygo savo mokytojui, tačiau jų gausa ir tikrai labai aukštas lygis iki šiol žavi ir stebina. Lenkai, turėdami gausias senąją lireratūrą tiriančių mokslininkų pajėgas, tik dabar suskato išsamiau tirti vadinamuosius „mažesniuosius poetus“, vis dar užgožtus Sarbievijaus šešėlio. Visai neseniai pasirodė monografija, skirta Albertui Inesui (1619–1658), labai įdomiam ir gerai Europoje žinotam poetui, dar vadinamam vates Marianus (Marijos dainiumi), rengiama ir monografija apie kitą jėzuitų poetą – Andrių Kanoną (1613–1685).

Ypač stipri Sarbievijaus poezijos įtaka Vilniaus universiteto, kuriame jis ilgą laiką dėstytojavo, profesoriams ir studentams. Būtent čia Sarbievijus buvo žinomas, skaitomas, aiškinamas. Su Sarbievijaus poetika ir poezija išaugo būrys literatų, kurie ne tik stengėsi imituoti savo mokytoją, bet ir palaikė Lietuvos lotyniškąsias literatūrines tradicijas. Su Sarbievijumi siejamas ir Vilniaus akademijoje susiformavęs humanistų būrelis, kuriam priklausė poetikos ir retorikos paskaitas lankę studentai Žygimantas Liauksminas, Jonas Rivockis, Tomas Klagijus, Jonas Chondzinskis, Mikalojus Kmicicas ir kiti. Pirmuosius savo poetinius bandymus jie išleisdavo pasirašę Vilniaus akademijos ar išgalvotais vardais. Sarbievijus buvo to būrelio siela, spiritus movens ir susitikimų, kurie vykdavo jėzuitų vilose Bezdonyse ar Lukiškėse, organizatorius. Be jau minėtų humanistų būrelio dalyvių, prie Sarbievijaus sekėjų priskirtini ir kiti kūrėjai. Tai Tomas Požeckis (Tomasz Porzecki, 1609–1657), jėzuitų kolegijose ir Vilniaus akademijoje dėstęs įvairias disciplinas, žymus filosofas, poetas; Andrius Zenevičius (Andrzej Zeniewicz, 1609–1687), retorikos, filosofijos ir teologijos profesorius, garsus oratorius, poetas; Andrius Mlodzianovskis (Andrzej Młodzianowski, 1627–1686), profesorius, išgarsėjęs kaip panegirikų ir mokyklinių dramų autorius, poetas; Valentinas Bialovičius (Walenty Białowicz, 1640–1678), retorikos profesorius, įvairių žanrų poezijos ir dramų autorius. Nė vienas iš šių poetų talentu neprilygo savo mokytojui, netapo nei toks garsus, nei populiarus kaip jis, tačiau jų poezija atskleidžia to meto literatūros lygį, tradicijas, intelektualumą, idėjas. Pažymėtina, kad nė vienas iš šių kūrėjų aklai nesekė savo mokytoju, bet remdamasis jo poezija, kitaip ją interpretuodamas ar semdamasis įkvėpimo savo kūriniams kiekvienas rado savo literatūrinį kelią: vieniems tai buvo embleminė, kitiems – panegirinė poezija, tretiems – filosofiniai ar politiniai-istoriniai laiškai ir disputai.

Sarbievijaus sekėjų netrūko visoje Europoje. Mokslininkų pastebėtos Sarbievijaus ir vokiečių jėzuito Jacobo Balde’s (1603–1668), praminto „šiaurės Horacijumi“, poezijos sąsajos, Sarbievijaus įtaka lotyniškai kūrusiems Nyderlandų poetams, išspausdinusiems jo garbei skirtas savo eiles 1632 m. Antverpene išleistame Sarbievijaus lyrikos rinkinyje (Erycius Puteanus, 1574–1646; Sidronius Hoschius, 1595–1653; Guilielmus Hesius, 1601–1690; Ioannes Bollandus, 1596–1665, ir kiti). Sarbievijaus kūrybos sklaida juntama ir kituose Europos kraštuose (Anglijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir kt.), tačiau minėtų poetų kūryba, sąsajos su naujausiomis to meto literatūrinėmis Europos tendencijomis, koncepto teorija, o juo labiau su Sarbievijaus kūryba beveik netirtos ir galėtų būti aktuali tolesnių sarbievistikos tyrimų tema, kuri atskleistų ne tik literatūrinius kūrinių panašumus, lotyniškosios literatūros tradicijas, bet ir platesnį tuometinės Europos kultūrinį kontekstą.

Kodėl, Jūsų nuomone, LDK epochos tekstai neretai nustumiami į paribį, tarsi būtų ne mūsų kultūros, tapatybės dalis?

Jau pats faktas, kad klasikinės filologijos studentai LDK literatūros kursą turi tik semestrą, ir tik kaip pasirenkamą dalyką, yra labai iškalbingas. Studijuojantys lietuvių filologiją susiduria su labai panašia situacija. Iš tiesų pirmoji ir didžiausia kliūtis, susijusi su LDK tekstais, yra lotynų kalba. Ne elementarusis jos kursas, o gerokai gilesnis išmanymas ir supratimas. Kažkodėl iki šiol vis dar laikomasi nuomonės, kad tai, kas parašyta ne lietuviškai, yra ne mūsų arba ne visai mūsų. Tačiau būtent stipri europinė humanistinė tradicija, atsispindinti lotyniškuose įvairaus pobūdžio LDK tekstuose, formavo ir mus tokius, kokie esame šiandien. Tas pats Donelaitis, į kurį šiemet atgręžtos mūsų akys, paveldėjo ir tęsė šią tradiciją. XVII a. Lietuvoje kurtai lotyniškai literatūrai nereikėjo integruotis į Europą. Ji tiesiog buvo jos dalis. Būtent ši gija ir sieja mus su senovės Graikija, Roma ir visa Vakarų Europos tradicija.

XVII–XVIII a. tekstus skaityti nėra paprasta ir dėl kitų priežasčių. Kalbant apie rankraščius, jų skaitymui ir supratimui reikia specialių žinių ir įgūdžių, o Vilniaus universitete, deja, niekas nedėsto paleografijos kurso, tad daugybę smulkmenų turi atrasti pats, pasitelkdamas visas šiuolaikines medijas, kurios kartais negelbėja, ir šioje srityje dirbančius kolegas.

Pagaliau, įdėjus labai daug pastangų ir išliejus upelius sūraus prakaito, rankraštinis tekstas bus perskaitytas. Bet kas gi tas tekstas be konteksto? Čia prasideda kitas etapas: reikia aiškintis istorines aplinkybes, amžiaus ir literatūros tendencijas, įvairiausias detales ir pan. O kur dar visas platus europinis kontekstas? Rankraštiniuose tekstuose rasime cituojamą ne tik visą antikos literatūros aukso fondą, bet ir to meto Europos lotyniškąją literatūrą, tiesiogines ar ne nuorodas į nacionalinėmis kalbomis rašytus kūrinius, šv. Raštą, Bažnyčios Tėvus.

Taigi, norėdamas pasakyti, ko vertas vienas ar kitas LDK sukurtas tekstas, tyrėjas turi išmanyti ne tik lotynų kalbą, bet ir visą XVI ar XVIII a. Europos literatūros ir kultūros kontekstą. Čia kaip tikra lietuvė nubrauksiu ašarą dėl labai negausių europinės literatūros vertimų į lietuvių kalbą. XVII–XVIII a. tekstuose ne kartą minimi žymiųjų italų Torquato Tasso ar Ludovico Ariosto kūriniai, jau nekalbant apie XVII a. visą Italiją ir Prancūziją tiesiog drebinusią naujovišką Giambattistos Marino poeziją, ispanų kultistinės poezijos kūrėją Luisą de Gongorą ar anglų metafizinės poezijos korifėją Johną Donną. Belieka tik atsidusti, kad šių autorių lietuviškai neturime ir vargu ar kada turėsime.

Tačiau visi mano išvardyti sunkumai neturėtų gąsdinti. Lotynų kalba rašyti įvairaus pobūdžio kūriniai yra mūsų krašto literatūros paveldas, mūsų kultūros pamatas, sudedamoji mūsų savasties dalis. Kas, jei ne mes, ja domėsimės, iš naujo atrasime ir suprasime?