Į VU Filologijos fakultetą vienam vakarui sugrįžo du jo alumnai: prozininkė, poetė, dramaturgė, kritikė Renata Šerelytė ir filologas, redaktorius, literatūrologas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyno vedėjas Virginijus Gasiliūnas. „VU naujienos“ pateikia šių dviejų literatūrai neabejingų asmenybių dialogo, kurio ašis – magiškasis realizmas, fragmentus.

R. Š. Prieš keletą dienų išėjo mano nauja knyga „Rebekos salos“, kuria vis dar džiaugiuosi. Tai romanas paaugliams – labai įdomus ir nelengvo žanro. Dabar dirbu prie istorinio filmo apie Barborą Radvilaitę scenarijaus. Tai irgi labai kietas ir, sakyčiau, vyriškas darbas – labai sunkus, bet labai labai įdomus. Jeigu neklystu, grožinėje prozoje apie Barborą Radvilaitę kažkodėl tiktai vyrai rašė. Manyčiau, kad iš moters pusės literatūroje irgi galima šią asmenybę įdomiai atskleisti. Dar su Laura Sintija Černiauskaite leidyklai pateikėme novelių rankraštį. Norėtume pasekti dviejų garsių vyrų Parulskio ir Marčėno, kurie išleido 50 eilėraščių, pavyzdžiu.

V. G. O, žinau šitą (susimąstęs)…

R. Š. Tik mes būsim ne kaip du viens kitam atsukę nugaras, viens kito nemylintys sutuoktiniai. Laura Sintija labai įdomiai sugalvojo mūsų noveles sugrupuoti. Ji parašė devynias noveles ir aš devynias. Gal pagal magiškojo realizmo ar psichologizmo ženklus (šypsosi) ji labai įdomiai noveles sudėjo. Paskui pasižiūrėjome, kad jos savotiškai dera.

V. G. Grįžtant prie magiškojo realizmo galvoju, kokį pavyzdį pateikti. Gal būtų taip: rašytojai Renatai Šerelytei bekalbant atsivėrė durys, įėjo profesorius Jonas Balkevičius ir tarė: „Sveiki, kolegos. Tai ką gi, aš jau tik auditorija? O „Filologijos ruduo“, kurį palaiminau, tebesitęsia.“ Jeigu rimčiau, nebent Renatos „Ledynmečio žvaigždėse“ galima rast magiškąjį realizmą klasikine prasme, pagal lotynų amerikiečių sampratą.

Kitas linksmesnis dalykas pasigalvojo, kad jums (auditorijai ­– aut. past.) klasikinio realizmo stiliumi parašytas kūrinys, pavyzdžiui, apie sovietmetį gali atrodyt kaip labai magiško realizmo pavyzdys. Tarkim, vienas veikėjas aiškina, kad jau penkeri metai praėjo, o dar 15 metų – ir gyvensim komunizme. Dirbsim tiek, kiek norim, ir turėsim visko tiek, kiek mums reikia. Perskaitai tokį ir būdamas protingas homo sapiens supranti: arba čia šaržuojama, arba personažas su psichiniu sutrikimu. Pastebiu, kad kai kurios realijos, kurios mums tarsi buvo suprantamos, dabar tampa magiškais ženklais. Šitoje auditorijoje klausiausi, kaip būdavo įrodinėjama, kad Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus romanas „Broliai“ yra labai talentingas kūrinys. Pradedu galvot, kad apskritai į tai, ko buvai liudininkas, jau pradedi žiūrėti kaip į mitinį ar šizofreninį dalyką.

R. Š. Prisiminiau ir pagalvojau, kad „Ledynmečio žvaigždės“ – tas kūrinys, kuriame yra ir revoliucionieriaus dvasia, panaši į ančiasnapį, kuri verkdama bėga į miestą pas gyvą socrealizmo klasiką, kad galėtų jam pasiguosti, nes jos kapo nieks nebetvarko. Paskui naminis angeliukas, kuris toks mažas ir toks bejėgiškas tarsi angelas sargas, bet toks mažytis, kad jį patį saugot reikia, kad nenumintum, nenumestum, kad kur nors neįkristų. Jis sėdi mezginių dėžutėj kojine apsiklojęs ir verkia, jeigu ką nors blogo herojė padaro. O verkt jam tenka dažnai, nes ji tik blogai ir tesielgia. Ir dabar tų keistų padarų, vėlių yra. Prisiminiau Jolitą Skablauskaitę, kurios kūryboje magiškasis realizmas apskritai savotiškai keistas.

Vienas garbus lietuvių literatūros kritikas trupučiuką ir pasipiktinęs buvo tokiais mano rašymais, nes jis mano magiškojo realizmo nesuprato (šypteli). Kai prisimeni Lotynų Amerikos autorius, supranti, kad fantasmagorijos, magiškasis realizmas atsiranda iš transformuotos, o gal šiek tiek ir netransformuotos tikrovės. Neseniai skaičiau Nobelio premijos laureato Mario Vargaso Llosos interviu. Jis džiaugėsi, kad Lotynų Amerika keičiasi, tolsta nuo savo autoritarinių šaknų, vadų garbinimo, diktatūrų.

Manyčiau, kad sovietinis magiškasis realizmas dar labai labai gyvas. Netgi kartais šiuolaikinė tikrovė ima ir atveria dalykus, kuriuos esame tarsi pamiršę. O jie ima ir atsiveria.

V. G. Kai tiktai išėjo „Patriarcho ruduo“ ar „Šimtas metų vienatvės“, šios knygos, bent jau kiek atsimenu, buvo skaitomos visų. Jos sulaukė maždaug tokio populiarumo kaip dabar visi pilkšvi atspalviai. Taip, tada buvo toks laikas, kada lietuviškai prozos knygos išeidavo po 40–50 tūkstančių. Dabar 4–5 tūkstančiai yra labai geras tiražas. Ir netgi labai didelis.

R. Š. Esu girdėjusi komentarų, kad vokiečių skaitytojams „Ledynmečio žvaigždės“ yra tikrai magiškasis realizmas. Jie sako: „Ir taip žmonės gali gyventi? Baisiai nuostabu.“

V. G. Tarkime, jeigu Márquezo kūryba yra magiškasis realizmas, tai tuomet kito kūrybą reikėtų vertinti pagal tai, kiek joje Márquezo? Tada išeina absurdas. Jei pradėsim šitaip, tai ką, vertinsim pagal tai, ar daug Maironio? Įžvelgiu metodologinę aklavietę.

R. Š. Nors jeigu tyrinėtume socialistinį realizmą sovietmečio rašytojų kūryboje, tai gal galima kažko magiško atrasti.

V. G. Jeigu kuriame nors kūrinyje viską išaiškinsi, bus nei šis, nei tas. Kad bent šiek tiek adekvačiai suvoktum ir tai neatrodytų tarsi laužta iš piršto, kad tai įgeidis ar dar kas nors, turi ganėtinai neblogai suvokt. Kai suvoki, magiškumas dingsta. Kai iliuzionistai kažką rodo, mums atrodo, kad tai magija. O jie darbą dirba. Rašytojas irgi daro fokusus, o mums atrodo, kad čia magija, nors jis žino: jei ne vienam, tai kitam lygmeny talentas pasako, kaip tam tikrą fokusą padaryt.