Dr. Pranciškus Vitta, Matematikos ir informatikos fakulteto Informatikos katedros podoktorantūros stažuotojas, Taikomųjų mokslų instituto Pažangiųjų technologijų skyriaus mokslo darbuotojas, įvertintas 2012 m. Rektoriaus premija kaip jaunasis mokslininkas. Jam, kaip ir kitiems kolegoms, šis įvertinimas už darbus, atliekamus kartu su komanda, yra labai malonus. „Jautiesi įvertintas plačiau ir atrodo, kad darbai atlikti ne veltui“, – sako mokslininkas. Dr. P. Vitta savo ateitį su Vilniaus universitetu susiejo labai anksti – apsispręsti dėl fizikos studijų šiame universitete jam padėjo atvirų durų diena. Dar būdamas Fizikos fakulteto antro kurso studentas čia pradėjo dirbti ir dirba VU jau daugiau kaip dešimt metų. Yra stažavęsis Vokietijoje, Suomijoje, JAV. Mokslininkas mano, kad tiksliųjų mokslų srityje mūsų universitetas yra pasaulinio lygio, ir tiki, kad Lietuvoje ateityje irgi galima tikėtis Nobelio premijos.

Kokia Jūsų mokslinio darbo sritis?

Tai taikomosios fizikos mokslo sritis, susipinanti su šviesos technologijomis. Darbai kelių sričių, įskaitant puslaidininkių, kietakūnio apšvietimo technologijas, taip pat ir mokslinių tyrimų komercinimas, patentavimas ir panašūs dalykai. 2012 m. kaip tik gautas Europos patentas su Lietuvos ūkio subjektu, į kurį, manau, buvo atsižvelgta mane įvertinant. Šioje šviesos technologijų srityje dirbu daugiau nei penkerius metus.

Dirbate ir Matematikos ir informatikos fakultete?

Esu Matematikos fakulteto podoktorantūros stažuotojas (stažuotė finansuojama pagal ES struktūrinių fondų projektą „Podoktorantūros (post doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“), remiamas Lietuvos mokslo tarybos. Taikomųjų mokslų institute dirbu tik projektuose, o pagrindinės pareigos – Matematikos ir informatikos fakultete. Dabartinis mano vadovas – profesorius Rimantas Vaicekauskas, mūsų grupės narys, su juo jau seniai dirbame kartu, su juo parengėme daugumą publikacijų. Vykdome tarpdisciplininius darbus – tarp fizikos, apšvietimo ir matematinių informatikos metodų. Tos sritys susijusios, todėl podoktarantūros stažuotei ir pasirinkau kitą padalinį, norėdamas praplėsti akiratį.

O tos apšvietimo technologijos tai kažkas naujo, ko niekas kitas nedaro?

Taip. Kietakūnė apšvietimo technologija, leidžianti valdyti apšviečiamų paviršių spalvų sodrį, yra nauja mūsų darbo grupės sukurta technologija. Praėjusiais metais pateikta nauja tarptautinė patentinė paraiška, kurios savininkas yra Vilniaus universitetas. Ši technologija turi unikalias taikymo galimybes. Jos pagrindu įkurta mūsų darbo grupės kompanija (UAB „Ledigma“), remiama Nacionalinės MTEP komercinimo Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) programos. Dabar tai viena pagrindinių mano darbo temų.

Ar jaučiate aplinkos, kitų kompanijų susidomėjimą šiuo tyrimu?

Taip, jaučiame ir Lietuvoje, ir užsienyje. Savo pasiekimus pristatome tarptautinėse konferencijose, Lietuvoje surengėme nemažai pristatymų suinteresuotoms organizacijoms: muziejams, Valdovų rūmams, Dailės muziejaus P. Gudyno restauracijos centrui, turime projektą su M. K. Čiurlionio muziejumi Kaune.

Ar Vilniaus universiteto mokslininkai neatsilieka nuo kitų pasaulio universitetų mokslininkų?

Manau, kad tiksliųjų mokslų srityje mūsų universitetas yra pasaulinio lygio. Ir ši mūsų tema taip pat, nes yra patentai, yra tarptautinės publikacijos. Galbūt yra sričių, kur dar galima pasitempti, bet vertinant pagal publikacijas – mokslas pasaulinio lygio. Galbūt trūksta polinkio į komercinimą, praktinį pritaikymą, bet stiprus pagrindas yra.

Ko mums reikėtų norint gauti Nobelio premiją?

Nobelio premijos – ilgalaikio nuoseklaus darbo padarinys. Manau, tam tiesiog reikia laiko. Ilgainiui sukaupus aukščiausios kvalifikacijos mokslininkus, susigrąžinus kai kuriuos iš užsienio jos galima tikėtis, nes dalytis patirtimi labai svarbu, vien savo kieme Nobelio premijos nepadarysi. Grįždami  iš užsienio mūsų mokslininkai atsiveža ryšius ir truputį kitokį požiūrį į mokslą, o tai irgi labai svarbu. Aukščiausio lygio mokslinei veiklai labai trukdo valdžios institucijų kuriami biurokratiniai pančiai, juk Nobelio premijos lygio išradimo nesukursi tvarkydamas projekto sąskaitas ar viešųjų pirkimų paraiškas.

Įkūrėte įmonę „Ledigma“. Ar tai noras realizuoti teorinius projektus, gauti apčiuopiamus rezultatus, ar ir verslo planas?

Mūsų grupė orientuota į taikomuosius tyrimus ir dirbame jau seniai. Šios kompanijos įkūrimas buvo labai nuoseklaus darbo padarinys. Paskutinis paskatinęs impulsas buvo MITA rėmimo programa, bet mūsų darbo grupė jau dirbo ta linkme. Atsiradus lėšų pabandėme. Vertinu tai kaip naują iššūkį, o gyvenimas be iššūkių nuobodus. Tai kitoks požiūris į tą patį mokslą. Nors man jau seniai tenka bendradarbiauti su verslo įmonėmis, bet tai buvo bendri projektai, paslaugų teikimas per universitetą. O dabar jau grynai bandymas atsistoti į verslo vėžes. Verslui dažnai reikia greit, dabar. Jiems neįdomu tai, kas įdomu mokslininkui, reikia labai konkrečių dalykų. Bendradarbiavimas su verslu turi savo specifiką, jis labai dinamiškas ir įtemptas.

Ar nenusivylėte?

Dar ne, bet dar prabėgo tik pusė metų, dar įgyvendinome tik pusę projekto. Kol kas nėra labai apčiuopiamo pelno ir milijonų nesemiame, bet turime vilties.

Lietuviai iš principo nėra labai verslūs, be to, trūksta specialių verslo rėmimo programų. Teko kalbėtis su Suomijos, Pietų Korėjos technologijų perdavimo centrų specialistais, kur tokių iniciatyvų skatinimui skiriami gana dideli biudžetai. Tokie dalykai be valstybės paramos vyksta labai lėtai. Tarptautinė praktika rodo, kad tik 10–20 procentų tokių mokslo perdavimo projektų yra sėkmingi. Rizika atsiperka, net ir neigiamas rezultatas duoda patirties. Turtingos valstybės, dideli turtingi universitetai imasi tos rizikos. Mūsų universitetas irgi neturėtų atsilikti pagal savo išgales. Galbūt lengviau tai padaryti tiksliųjų mokslų srityje, bet yra pavyzdžių ir iš humanitarinių mokslų. Mūsų institute taip pat yra grupių, dirbančių su lingvistais ir taikančių kompiuterines technologijas kalbų moksluose. Manau, turime stiprų potencialą, tiesiog reikia ne tik pinigų, bet ir iniciatyvos.

Kokia Jūsų pavardės kilmė?

Šeimoje pasakojama, kad kilmė vokiška. Proprosenelis buvo vokietis ir norėjo išlaikyti tą pavardę, taip pat ir rašybą. Buvo laikotarpis, kai ji buvo asimiliuota iki vienos t raidės, bet paskui pavyko grąžinti. Mama santuokos metu net nekeitė pavardės, kad galėtų ją išsaugoti. Draugai istorikai pasidomėjo ir sako, kad tai ne vokiška, o daugiau prūsiška pavardė. Mamos giminė iš Žemaitijos, o pagal pavardžių žodyną tokių pavardžių, tik su viena t raide, Žemaitijoje yra ir daugiau.

Kokie dar Jūsų interesai, kuo domitės, be fizikos?

Man patinka keliauti – dviračiais, automobiliais, patinka visoks turizmas. Mėgstu keliauti po Lietuvą, pagal galimybes ir po užsienį. Man labai patinka natūrali gamta, kurios yra ir Lietuvoje, Rytų Europoje, Ukrainoje, kur teko dviračiais važinėti po kalnus.

Ko palinkėtumėte studentams?

Visiems studentams linkėčiau iniciatyvumo ir energijos, noro siekti pačiam, kad atėję į universitetą studentai žinotų, ko nori. Yra studentų, kurie nežino, ko nori. Universitetas neduoda, tai vieta, kur gali pasiimti. Fizikoje labiau matyti, kas neapsisprendęs, nes mokytis yra gana sunku. Reikia motyvuotų studentų, kurie nori ne tik diplomo, bet ir žinių bei kompetencijų, o joms išsiugdyti yra palankiausi būtent studijų metai.

Ar universitetas čia dar ką nors galėtų padaryti, ar mokyklos?

Pradėti reikia nuo mokyklos. Labiausiai veikia geri pavyzdžiai ir pasiekimai. Tada atsiranda motyvacija. Kiek žinau, labai sėkmingas projektas – kilnojamoji biotechnologų laboratorija, važinėjanti po mokyklas. Reiktų ir fizikams su chemikais parengti kažką panašaus. Tai nuolatinis darbas ir universitete reikia tuo užsiimančių žmonių. Būsimiems studentams reikia  pademonstruoti, leisti išbandyti, parodyti pavyzdžių. Čia reiktų įtraukti alumnus, nes yra daug sėkmės pavyzdžių, didžiųjų įmonių vadovų.

Po nepriklausomybės atkūrimo mūsų valstybėje susiformavo nuomonė, kad norint daryti verslą reikia studijuoti vadybą arba ekonomiką. Iš tiesų tai yra klaida, nes tikrus verslus kuria savo srities specialistai: fizikai, chemikai, ir tik po to jau samdomas vadybininkas ar direktorius su ekonominiu išsilavinimu. Bet idėjų generatorius ir savininkas, verslo kūrėjas – savo srities specialistas. Kaip pavyzdžius galime paminėti Steve‘ą Jobsą, Bilą Gatesą, Gordoną E. Moorą ir begalę kitų. Reikėtų užtikrinti, kad baigę tiksliuosius mokslus žmonės turėtų minimalius verslo vadybos pagrindus. Juk tai universitetinio išsilavinimo dalis. Kiekvienas diplomą gavęs žmogus turi išmanyti ir verslo pagrindus. Pavyzdžiui, JAV Renselerio politechnikos institute yra įprasta praktika, kad tiksliųjų ar technologijos mokslų magistrantas gindamas savo darbą pristato jau įsteigtas kelias kompanijas, kurios komercina ir taip praktikoje patikrina jo tyrimų rezultatus.