-
Netekome Vilniaus universiteto garbės daktaro profesoriaus Martyno Yčo (1917–2014)
Eidamas 97-uosius metus, balandžio 22 d. Boulderio mieste (JAV) mirė profesorius Martynas Yčas. Martynas Yčas – pasaulio žmogus, Rusijoje gimęs lietuvių kilmės JAV pilietis, Niujorko valstijos Sirakūzų universiteto profesorius (emeritas), Vilniaus universiteto garbės daktaras, Afrikoje ir Australijoje dirbęs biologas teoretikas.
M. Yčas gimė 1917 m. gruodžio 10 d. Voroneže, žymių Lietuvos visuomenės veikėjų Hipatijos (Šliūpaitės) ir Martyno Yčų šeimoje. Ryški tėvų, dėdžių ir senelių visuomeninė veikla 1940 m., geopolitiniai įvykiai privertė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentą trauktis iš Lietuvos, o Antrojo pasaulinio karo realijos blaškė po pasaulį, kol nuvedė į JAV. Čia tarnavo armijoje, studijavo biologiją ir kitus mokslus Viskonsino universitete, Kalifornijos technologijos institute, o daugiausia laiko dirbo Niujorko valstijos universitete Sirakūzuose.
M. Yčas yra vienas iš dvidešimties pasaulio mokslininkų – „RNR kaklaraiščio klubo“ (1954–1961), kuriam priklausė nemažai Nobelio premijos laureatų, narių.
Žymiausias M. Yčo mokslinis veikalas – monografija anglų kalba „The Biological Code“ („Biologinis kodas“, 1969), išversta į daugelį kalbų. Mažai kas žino, kad M. Yčas ir Georgas Gamovas buvo pirmieji bioteoretikai, kurie, vos tik 1953 m. buvo paskelbta apie DNR (deoksiribonukleorūgšties) cheminę struktūrą, į šį gyvosios gamtos – biologinių sistemų struktūrinį reiškinį žiūrėjo ne cheminiu-biocheminiu, bet kibernetikos – bioinformatikos kodavimo-dekodavimo požiūriu. Jie buvo visavertės – sisteminės bioinformatikos pradininkai, pirmojo 1956 m. simpoziumo „Information Theory in Biology“ („Informacijos teorija biologijoje“) iniciatoriai ir pranešėjai. Šiuo požiūriu ypatingo dėmesio vertas G. Gamovo ir M. Yčo pranešimas ir straipsnis „Kriptografinis požiūris baltymų sistezės problemoje“. Tai sistemų bioinformatikos pradžia.
Martynas Yčas – Lietuvos ir Biržų krašto patriotas, visuomeniškas žmogus. Jo iniciatyva 2009 m. pakartotinai buvo išleistos knygos „Jonas Yčas. Biržai (Istorinis eskizas)“, Lietuvos valstybės ištakų politinio veikėjo – tėvo Martyno Yčo (1885–1941) prisiminimai ir prisiminimų rinkinys „Iš Agaro krašto“. Be to, jis įvykdė tėvo pažadą Lietuvos politikui Augustinui Voldemarui – išsaugoti ir išleisti A. Voldemaro Utenos kalėjime parašytą knygą „Istorinis Kristus“ (knygoje „Ankstyvoji krikščionybė“, Kaunas, 1997).
Parašė ir savo lėšomis išleido Lietuvos jaunimui skirtą knygą „Apie biologiją“, kuri sunkiais pirmaisiais mūsų nepriklausomybės metais buvo nemokamai dalijama Lietuvos mokykloms, tą pačią knygą padovanojo ir gimtojo krašto – Rusijos jaunimui, finansiškai padėjo besikuriančiai Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Ląstelės biochemijos laboratorijai, Vilniaus universitete įkūrė Martyno Yčo fondą.
Mūsų universiteto garbės daktaro profesoriaus Martyno Yčo atminimas niekada neišblės iš Lietuvos mokslo istorijos puslapių.
Komentarų: 1
2016-02-05 08:58
StasysŠV. RAŠTO IR MOKSLO SINTEZĖ
2016 – 01 – 20 versija
Evoliucionavę ar sukurti?
„Skepticizmas dėl mokslo plinta, ir visuomenės nuomonės vis dažniau aiškiai išsiskiria. Kodėl protaujantys žmonės abejoja racionaliais argumentais?“ (National Geographic / Netikėjimo amžius. 2015. Nr. 3 P. 33.) „Šiuolaikinė biologija nesuvokiama be evoliucijos sąvokos, bet JAV religiniai aktyvistai ir toliau reikalauja, kad per biologijos pamokas kreacionizmas būtų pristatomas kaip alternatyvus aiškinimas.“ (Ten pat. P. 37.) Kreacionizmas – idealistinė samprata teigianti, kad Žemėje organizmų įvairovę sukūrė Dievas.
Besivystantis mokslas ėmė neigti Šv. Rašto Tiesas, tačiau nauji atradimai byloja už.
Gyva atsiranda tik iš gyvo!
Mes, žmonės, iš negyvos materijos dar nesugebame padaryti gyvos. „Joks pasaulio mokslininkas negali pasakyti kuo skiriasi gyva materijos būsena nuo negyvos (…) ir niekas negali negyvo daikto paversti gyvu. (…) Kaip sujungti chemines medžiagas, kad jos taptų gyvos? (…) Ar tokia dėlionė Žemėje gavosi atsitiktinai (…) ar atkeliavo iš tolimojo kosmoso?“ (Brukso M. Michael Brooks. 13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P. 96-113.)
Žemės planetoje bet kuris gyvas organizmas yra praktiškai 20-ties kairiųjų aminorūgščių, sudarančių įvairiausių erdvinių struktūrų ir savybių (funkcijų) baltymus, dėlionė.
Baltymus sudarančių aminorūgščių, kurias koduoja DNR, yra 20. Tačiau šis skaičius nėra griežtai apribotas. Yra dvi aminorūgštys – selenocisteinas ir pirolizinas – kurias gali koduoti DNR, bet jos neįtrauktos į dvidešimtuką dėl savo retumo. Organizmai turi sugebėjimų „tobulinti“ savo baltymus, į juos vėliau įkomponuodami aminorūgštis, kurios nepriskiriamos toms 20-čiai. Naujosios panaudojamos įvairiems specializuotiems tikslams, pvz., ragui augimo metu suformuoti.
Visus ląstelių medžiagų apykaitos ir struktūros niuansus įtakoja baltymai. Baltymai – fermentai skatina (katalizuoja) ląstelėse užprogramuotas chemines reakcijas, todėl jos vyksta labai greitai. Baltymai – reguliatoriai jungiasi prie nukleorūgščių, kitų baltymų, tikslu pakeisti jų biologinį aktyvumą. Transportiniai baltymai per ląstelės ar organoidų membranas perneša įvairiausias medžiagas – nuo elektronų, jonų, aminorūgščių iki makromolekulių (angliavandenių, kitų baltymų). Pvz., baltymas hemoglobinas iš plaučių į audinius neša deguonį. Kartu su lipidais baltymai sudaro biologines membranas. Plaukai, nagai taip pat sudaryti iš baltymų. Baltymas – hormonas insulinas reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, o baltymas – hormonas somatotropinas – augimą. Baltymai – antikūniai (pvz., interferonas) gyvus organizmus apsaugo nuo įvairių bakterijų. Oksiduojantis baltymams išsiskiria gyvybei būtina energija. Pieno kazeinas, kiaušinio baltymas – tai atsarginės medžiagos, reikalingos organizmo vystymuisi. Raumenų baltymai (aktinas ir miozinas) cheminę energiją paverčia mechanine. Judėjimui taip pat svarbūs tubulinas, flagelinas, kinezinas, dineinas ir kiti baltymai. Skonio, uoslės ir kiti receptoriai vėlgi baltymai…
Nepriklausomai nuo organizmo rūšies ar ląstelės tipo visi baltymai sintetinami iš pagrindinio dvidešimties aminorūgščių sąrašo: L-glicino, L-alanino, L-valino, L-leucino, L-izoleucino, L-metionino, L-serino, L-treonino… Be to į gyvų baltymų sudėtį įeinančios aminorūgštys – tik kairieji optiniai izomerai.
Kairioji aminorūgštis yra dešiniosios veidrodinis atspindys, o dešinioji – kairiosios. Nors kairės ir dešinės rankos pirštinės arba kairės ir dešinės pusės automobilio durelės atrodo visiškai vienodos, tačiau konkrečioje struktūroje negali viena kitą pakeisti.
Kairioji ir dešinioji aminorūgštis nesusijungs taip, kaip dvi kairiosios. Kairiųjų (laevo) ir dešiniųjų (dextro) optinių izomerų visos fizinės ir cheminės savybės yra vienodos, išskyrus vieną: jie šviesos poliarizacijos plokštumą suka priešingomis kryptimis. Tik L-glicinas lygus D-glicinui, o treoninas ir izoleucinas turi net po keturis skirtingus optinius izomerus. Nors dešiniųjų aminorūgščių baltymuose nerandama jų yra bakterijų sienelėse ir peptidinių antibiotikų (gramicidino, valinomicino ir aktinomicino) struktūroje.
Ar mūsų atžvilgiu veidrodinėje Visatoje gyvybė sudaryta iš dešiniųjų aminorūgščių? Kodėl Žemėje iš kairiųjų? Šiandien į šiuos klausymą, tikriausiai, niekas argumentuotai neatsakys.
Kaip iš lego kaladėlių surenkami įvairūs daiktai, taip iš tų 20-ties išskirtinių (o žinoma jau virš pusė tūkstančio) aminorūgščių surenkami visi gyvi organizmai: žmonės, gyvūnai, augalai, grybai, vabzdžiai, bakterijos, virusai… Todėl valgydami vieni kitus organizmai gauna savo ir savo palikuonių kūno statybai reikalingų amino rūgščių. „O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme ropojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, daviau maistui visus žaliuosius augalus.“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pr 1. 30.).)
Iš plytų galima pastatyti ir šuns būdą, ir bažnyčią. Iš abėcėlės raidžių galima sudėlioti ir kvailą, ir genialią mintį. Teptuko prisilietimais galima ir pateplioti, ir nupiešti šedevrą. Viskas priklausys nuo to, kokio lygio autorius.
Kaip yra Lego kaladėlių surinkimo planas (paveikslas), taip yra ir kiekvieno gyvo organizmo projektas (failas). Jis Žemėje užrašytas DNR struktūra, tiksliau keturių skirtingų azotinių bazių seka. Kol kas įprasta sakyti: keturių nukleotidų seka.
Daugindamiesi organizmai be išimties kopijuoja ir perduoda savo gyvybės projektą (genomą) sekančiai kartai. Apvaisinta kiaušialąstė vadovaudamasi savo DNR informacija pradeda dalytis ir diferencijuotis, o finale jau gali būti ir trilijonai somatinių ląstelių sudarančių konkretų organizmą. Instrukcija padaryti širdį, instrukcija padaryti akis, instrukcija padaryti smegenis, instrukcija apibrėžianti elgesį, instrukcija pasakanti kuo maitintis, instrukcija kaip orientuotis aplinkoje (ką matyti, ką girdėti, ką užuosti ar skanauti…) – visa tai yra užrašyta keturių azotinių bazių milijonine ar milijardine seka ant fosforo rūgšties ir cukraus iš penkių anglies atomų „siūlo“ susukto į glaudžią spiralę.
„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį: vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ (Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. V., 1998. Pr 1. 27.) Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ar genomą? Genomas – tik XX amžiaus mokslo simbolis. Jo prasmė prašyte prašosi į šį Šv. Rašto kontekstą. Joks vertėjas prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų kitaip negalėjo išversti. Negi Dievas pirma nupaišė save, o po to žiūrėdamas į savo paveikslą kūrė žmogų? „Įspūdinga, kad mūsų genomas yra it mozaika“, – sako profesorius S. Pebas. (Neandertalietis rodo mūsų tikrąjį veidą / Iliustruotasis mokslas. 2011, Nr. 3. P. 56.)
Klysta tie, kurie sako, kad genetinė informacija yra DNR struktūroje.
Nė viename nukleotide jokios informacijos nėra – kaip nėra informacijos raidėse. Informacija užrašoma raidėmis, keturiais skirtingais nukleotidais, patefono plokštelės mikronelygumais… Jeigu knygą sukarpysite į atskiras raides ir jas sušluosite į krūvą, jeigu DNR padalinsite į atskirus nukleotidus ir juos sumaišysite, o patefono plokštelę susmulkinsite – tai nebeliks teksto minčių, bus sunaikintas gyvybės failas, niekada neišgirsite plokštelės muzikos ar eilėraščio įrašo.
Informacija reikalinga zigotai (didžiausio pajėgumo ląstelei) virsti žirniu, šimpanze ar žmogumi yra ne DNR struktūroje – ši informacija užrašyta DNR struktūra.
Palyginę atsitiktinai susintetintą DNR (be prasmingos informacijos), lytinės ląstelės DNR ir DNR atliekančią standžiojo disko funkciją mes nepastebėsime esminio skirtumo. Todėl, kad esmė ne pati DNR, o ta informacija, kuri ja užrašyta. Stebuklas ne raidės, bet mintys užrašytos raidėmis. Stebūklas ne patefono plokštelė, o jos mikronelygumais įrašyta melodija.
Gyvybės Projekto didybei žmogaus protas dar neprilygsta. Tikriausiai Gyvybės Projektas (Gyvybės Failas, lietuviškai byla) senesnis už mūsų Visatą.
Evangelijos pagal Joną prologe parašyta: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą. (…) Visa per jį atsirado, (…). Jame buvo gyvybė“… (Šventasis Raštas. V., 1998. Jn 1. 1 – 4.) Ženklas „žodis“ reiškia ir mintį, ir informaciją. Po pamokslo dažnai sakoma: „tai buvo Dievo žodis“.
Neturėdama reikiamos informacijos (Dievo žodžio) lytinė ląstelė nepastatys naujo organizmo. Nėra žodžio – nebus ir kūno!! Orkestras be natų nepagros naujo kūrinio.
Reikėjo daug mokytis ir ilgai mąstyti, kad vieną dieną suvoktum, jog pasakymas „Tas Žodis buvo pas Dievą, Jame buvo gyvybė“ gali byloti realius įvykius.
Mokslinė pasaulėžiūra teigia priešingai: kad pirmiausia iš organinių medžiagų susidarė kūnas, o mintis atsirado vėliau, kad gyvybė (t. tarpe ir žmogus) evoliucionavo, kitaip tariant „susilipdė“ atsitiktinai. Aiškinama, kad tai vyko labai ilgai, palaipsniui, etapais, tačiau be projekto, be Kūrėjo. Ar meluoja Šventasis Raštas, ar klysta šiuolaikinis mokslas??
Dėl atsakymo lentoje užrašau trumpą savo mintį. Pvz., „Žemė yra apvali“. Pagalvokite kur yra informacija?… Po to įsivaizduokite, kad nuimu visas 13-ka raidžių ir susidedu į maišą. Raidės liko, bet mano minties maiše nėra. Nėra todėl, kad informacijos raidėse nebuvo – informacija buvo užrašyta raidėmis. Viskas prasidėjo nuo mano minties, kurią užrašiau lietuviškomis raidėmis.
Dabar imituokime evoliucinį scenarijų: tą pačią mintį iš tų pačių 13-os raidžių pabandykime sudėti aklai. Kokie mūsų šansai tai padaryti galima paskaičiuoti: kad paimsime būtent „Ž“ – tikimybė yra 1 iš 13-os, bet kad po to paimsime „e“ – tikimybė 1 iš (13 x 12), kad iš karto sudėsime „Žem“ tikimybė 1 iš (13 x 12 x 11). Kad traukdami raides atsitiktinai iš karto sudėliosime „Žemė yra apvali“ – tikimybė viena iš (13 x 12 x 11 x 10 x 9 x 8 x 3/7 x 2/6 x 5 x 4 x 3 x 2 x 1). Tai mums turėtų pavykti atlikus vieną milijardą ir 37,8368 milijonus bandymų!! Bet, tai bus tik viena trumputė mintis atsitiktinai sudėta iš tam tikslui paruoštų raidžių. Ar tokiu principu verta rašyti mokslinį darbą, romaną, eilėraštį..? Taip kurti niekam net į galvą neateina, tačiau tokią tobulybę kaip gyvybė daug kas laiko atsitiktinumu.
Gyvybės failas yra DNR spiralės. Gyvybės failo mintis (instrukcija, programa) užrašyta keturiais skirtingais nukleotidais: adeninu, timinu, guaninu ir citozinu. Kokia tikimybė, kad kokios nors rūšies programa susidėliojo atsitiktinai? Matematiškai: 1/4x, kur x – nukleotidų skaičius bet kurioje DNR grandinėje. X reikšmė dažnai siekia milijardus. Kaip matote Dievu netikintys žmonės irgi tiki. Tiki Evoliucija (Atsitiktinumu).
Pvz., „žmogaus genomas – tai 3,3 x 109 (3,3 milijardų) azotinių bazių porų („skersinukų“). Palyginimui žirnio (Pisum sativum) – 5 x 109.“ (Rančelis V. Genetika. V., 2000. P. 127.) Martynas Yčas savo knygoje Apie biologiją pateikia tokią genomų statistiką milijardais azotinių bazių porų: žinduolių – 3,2; aštuonkojų – 4,4; paukščių – 1,2; svirplių – 5,7; varlių – 6,2. Šiuo atžvilgiu rekordininkai dvikvėpės žuvys: 111,7 (Kaunas. 1994. P. 83.) ir aukštesnieji augalai.
Kiek Žemėje yra tokių bylų? Mūsų planetoje gyvų organizmų rūšių skirtingais duomenimis gali būti nuo 2 iki 100 milijonų. Spėjama, jog žinduolių surasta 98%, paukščių 96%, roplių 80%, žuvų 72%, varliagyvių 45%, moliuskų 43%, vėžiagyvių 31%, vabzdžių 20%, voragyvių 17%.
Virusus sudaro tik DNR arba RNR ir keletas baltymų todėl ne visi juos linkę laikyti gyvais organizmais. Tačiau patekę į augalų ar gyvūnų ląsteles jie tampa labai aktyvūs. Ląstelėje virusas nusimeta savo apsauginį apvalkalą ir skverbiasi į branduolį. Jo tikslas pasinaudojus ląstelės mechanizmais organizuoti savo genomų ir juos saugančių baltymų gamybą. Kai okupuota ląstelė nusilps ji virusus paleis į aplinką. (Pvz., šiuo metu nuo ŽIV viruso kasmet miršta apie 1,8 milijonai žmonių).
Ar genetinio kodo atradimas paneigė dievišką kūrybos aktą? Priešingai, genetinis kodas akivaizdžiai byloja apie Kūrėją, užrašiusį Gyvybės projektą keturiomis azotinėmis bazėmis. Ne veltui Tarybų Sąjungoje po antro pasaulinio karo vyko arši kova prieš genetiką. Tai, kad viskas iš anksto nulemta ir be galo tiksliai suplanuota, visai nesiderino su marksizmo – leninizmo ideologų propaguojamu savaiminiu vystymusi nuo paprasto iki vis sudėtingesnio. „Norėdamas paneigti Dievo buvimą, privalai turėti milžinišką išmanymą,“ (Šri Šri Ravi Šankaras. Švenčiant meilę. V., 2011. P. 151.) tačiau to pasiekęs nematysi prasmės įrodinėti, kad Jo nėra.
Gyvybės Byla (Failas)
Medžiagos, kuri lemia organizmo išvaizdą (fenotipą), funkcijas ir pokyčius nuo gimimo iki mirties (ontogenezę), ieškojimui buvo mestos didžiulės lėšos ir talentingiausių mokslininkų pajėgos. Pradžioje manyta, kad tai baltymai, nors tos medžiagos savybės atspėtos visiškai teisingai: stabilumas ir kopijuojanti sintezė. Kad tai dviejų grandinių (gijų) polimeras – dezoksiribonukleino rūgštis (DNR) – buvo staigmena! Abi DNR grandinės sudarytos iš daugybės nukleotidų (monomerų) sekos ir dėl kompaktiškumo susuktos į glaudžią spiralę.
Beje, tokios medžiagos egzistavimą maždaug prieš 150 metų numatė ir evoliucijos teorijos tėvas Charlesas Darvinas. Mokslininkas spėjo, jog kūno ląstelėse turėtų būti paveldimų dalelių (gemulų) saugančių informaciją, kaip turėtų formuotis viena ar kita kūno dalis.
Nukleotidas tai fosforo rūgšties, cukraus ir azotinės bazės junginys. Grandinių „stuburas“ per visą DNR ilgį vienodas: tai fosforo rūgšties ir cukraus iš penkių anglies atomų (dezoksiribozės) girlianda. Užtat prie kiekvienos cukraus molekulės prisijungusi gana sudėtinga azotinė bazė būna keturių rūšių ir taip lemia nukleotido pavadinimą.
Noriu atkreipti dėmesį į internete esantį Vinco Andriušio straipsnį „Gyvybės Žemėje kilmė“, jo pradžioje labai daug klaidų apibūdinant genetinę medžiagą. Ląstelės – gyvybės „atomai“, tačiau jos ne „vienos ir tos pačios“, o be galo įvairios! Pvz., raumenų, smegenų (neuronai), kraujo, skrandžio… Visos gyvos būtybės pagal jas sudarančių ląstelių tipą skirstomos į prokariotus ir eukariotus…
Nuklidai – cheminio elemento atomai, kurių branduoliai skiriasi protonų arba neutronų skaičiumi. Tuo tarpu DNR sudaryta iš nukleotidų! DNR (nukleotidą) sudarantis cukrus ne riboza, o desoksiribozė. Panašiai vadinamas RNR cukrus – ribozė. DNR informaciją tik saugo ir daugina, ji baltymų sintezėje nedalyvauja – tai atlieka RNR. Apie nukleotidų prisitvirtinimą prie to, kas įeina į jų pačių sudėtį, visiškas nonsensas. Manau, jog prieš bandymą atsakyti į klausymą kaip atsirado gyvybė reikia atsakyti kas yra gyvybė.
Abi DNR gijas (kaip ir vandens molekules) riša azotinių bazių vandenilinės jungtys. Viena vandenilinė jungtis labai silpna, bet kai jų yra tūkstančiai ar milijonai… Taigi, vienos grandinės azotinės bazės jungiasi su kitos grandinės azotinėmis bazėmis ir vienodais tarpais sudaro daugybę jungčių („skersinukų“). Todėl DNR piešiama kaip begalinės spiralinės kopėčios. „Kopėčių skersinukai“ tai minėtų keturių skirtingų azotinių bazių (adenino – timino arba guanino – citozino, sutrumpintai A – T ir G – C) poros. „Kopėčių turėklai“ – iš fosforo rūgšties ir cukraus.
Azotinės bazės nesijungia bet kaip – A tik su T, o G tik su C. Dėl nekintančios nukleotidų poravimosi tvarkos, kai DNR grandinės atsiskiria, pirmoji grandinė visada atgamins antrąją, o antroji – pirmąją. Tokiu principu visa Gyvybės informacija idealiai nukopijuojama ir padauginama. Vietoj vienos DNR (vieno projekto) atsiranda lygiai tokios pat dvi DNR – du identiški failai turintys po vieną „seną“ grandinę. Tokiu būdu visa informacija apie gyvybę vėl perduodama sekančiai kartai.
Tačiau kaip formuojant konkretų baltymą (polipeptidą) reikalingą amino rūgštį „užsako“ (koduoja) DNR nukleotidų seka jeigu skirtingų nukleotidų (azotinių bazių) yra tik keturi (A; T; C; G), o pagrindinių aminorūgščių – dvidešimt?
1954 metais G. Gamovas, M. Yčas (išeivijos lietuvių sūnus) ir A. Ričas suprato, kad tokiu atveju vieną aminorūgštį turi koduoti trijų nukleotidų derinys. Dviejų nukleotidų kombinacijų, sudarančių tik 16 (42) skirtingų ženklų, neužtektų. Trijų (iš keturių rūšių) nukleotidų kombinacijomis galima gauti 64 (43) ženklus. Pvz., CTA; TCA; ATC… Trijų nukleotidų derinį, pastatantį reikiamą aminorūgštį į jai skirtą baltymo vietą genetikai pavadino kodonu, visą nukleotidų seką, informuojančią apie baltymo struktūrą ir funkcijas – genu, o patį genetinį kodą – tripletiniu.
Vilniaus universiteto docentas Dobilas Kirvelis 1994 metais pristatydamas Martyno Yčo knygą „Apie biologiją“ parašė, jog pastarasis su kolegomis „sugalvojo biologinio genetinio kodo tripletus.“ (P. 3) Reikėjo sakyti, kad jie suprato Jo (Atsitiktinumo arba Dievo) raštą. Atvėrė galimybę skaityti genetinį kodą.
Iš tikrųjų šį raštą skaityti nėra paprasta, nes iš 64 tripletų ne 20 bet 61 koduoja amino rūgštis. Pvz., net 6 skirtingi kodonai užsako leuciną, seriną ir argininą. Tik dvi amino rūgštis, koduoja vieninteliai tripletai: tai metioninas, kurį užsako tik ATG bei triptofanas, kurį užsako tik TGG. Dėl tokių neapibrėžtumų mokslininkai pyktelėjo ir genetinį kodą apibūdino išsigimusiu. Įsivaizduokite raštą, kur garsą „a“ reikštų šeši skirtingi ženklai, „m“ – trys ir pan.
Tik trys kodonai TAA, TAG ir TGA „neužsako“ aminorūgščių. Tai pabaigos (terminacijos) kodonai skelbiantys, kad baltymo sintezė baigta. Tuo jie skiriasi nuo pradžios (iniciacijos) kodonų, kurie aminorūgštis koduoja. Prokariotų ir eukarijotų baltymų pradžios kodonai truputi skiriasi, nors pagrindinis ATG (tik ką minėtas kaip koduojantis metioniną) yra tas pats.
Mokslininkai sako, jog genomas „lyg“, „tarytum“, „kaip“ raštas. Iš tikrųjų DNR yra tikras Raštas! Tai Gyvybės Biblija (Gyvybės Byla), tik parašyta ne mums įprastais ženklais, o keturiomis skirtingomis azotinėmis bazėmis! Kiekviena chromosoma su joje esančiais genais ir juos skiriančiais tripletais yra atskiras Gyvybės Knygos skyrius. Visą Gyvybės Knygą, vadinamą Genomu, sudaro pilnas informacijos komplektas, reikalingas padaryti vieną ar kitą gyvybės formą. „Genetinis kodas, kaip ir mūsų raštas, pilnas visokiausių ženklų. (…) Jo sandarą, matyt, galima palyginti su knygos turiniu. Yra labai svarbūs skyriai, po to smulkesni, dar smulkesni…“ (Rančelis V. Genetika. V. 2000. P. 62.)