Savaitgalį sostinėje uždarytas tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Žmogaus teisėms skirti seansai ir renginiai įtikinamai pagrindė šių metų šūkį „Ne tik filmai“. Anot festivalio direktoriaus Gedimino Andriukaičio, Vilniaus universitete baigusio Teisės fakultetą, dokumentinė kino juosta turi kelti klausimus, suteikti tam tikrą žiūros kampą, skatinti diskusijas.

„Nepatogaus kino“ simboliu šiemet tapo „Oskaro“ apdovanojimas. Vienur jis laikė transparantą, kitur segėjo sijoną. Kodėl pasirinktas būtent toks įvaizdis?

Skulptūra, panaši į „Oskarą“, žmonėms, ko gero, geriausiai atspindi kino industriją. Tai vienas aspektas. Kitas – festivalyje buvo pokalbių apie Holivudo nelygiateisiškumą, moterų diskriminaciją. Būtent dėl to jį ir panaudojome.

Kokias pagrindines temas gvildeno šių metų filmai?

Viena vertus, festivalis prisidėjo prie 25-ųjų Lietuvos nepriklausomybės metinių minėjimo. Tam specialiai sukurta programa „Praeities našta“. Uždarymo filmas „Aš už tave pakalbėsiu“ taip pat yra šios programos dalis. Jame reflektuoti sovietinės praeities reliktai, vis dar aktualūs buvusiose SSRS valstybėse.

Daugelį turbūt nustebino „FiSaharos“ programa, kuria pasakota Vakarų Sacharos istorija. Lietuvoje ji mažai žinoma, tačiau yra labai svarbi, nes kalbama apie kolonializmo palikimą, pagarbą tarptautinės teisės principams, tautų apsisprendimo teisei.

Buvo ir kitų temų – moterų kūrybai skirta programa „Moterys kuria kiną“. Ją rengdami bendradarbiavome su organizacija „Women make movies“. Dėmesio skyrėme maisto problematikai (programa „Planeta lėkštėje“), jo ištekliams, vartojimo kultūrai.

Kurie filmai sulaukė daugiausia dėmesio?

Ypač išsiskyrė suomių režisierių darbas „Kadaise svajojau apie gyvenimą“. Per tris dienas filmą pamatė daugiau nei 600 žmonių. Kai buvo rodomas Suomijoje, jį aplankė trys tūkstančiai žiūrovų. Kūrėjai džiaugėsi, kad per tokį trumpą laiką surinkome penktadalį jų auditorijos. Galbūt dėl to, kad savižudybių tema aktuali ir skaudi Lietuvai, vyko diskusijos, pokalbiai su režisieriais.

Dėl savo dinamiškumo didelio susidomėjimo sulaukė „Kartelių šalis“, „Rusų genys“, „Yesmenų maištas“. Pastarasis pasakoja apie plačiai žinomą aplinkosaugos aktyvistų organizaciją „The Yes Men“, savo protestams pasirenkančią keisčiausias ir įdomiausias formas.

„Nepatogų kiną“ atidarė juosta „Siriška meilės istorija“. Pabėgėlių krizės akivaizdoje ši tema aktuali tiek Europai, tiek Lietuvai. Nesunku įsivaizduoti, kad tipinis šio festivalio žiūrovas – išsilavinęs, pilietiškas, žmogaus teises gerbiantis asmuo. Kokios realios įtakos šis kūrinys gali turėti?

Naivu tikėtis, kad vienas filmas ar keli jo seansai ką nors iš esmės pakeis. Tačiau, diskutuojant apie pabėgėlius, nesutikčiau, jog visi žiūrovai vienareikšmiškai laikosi palankios nuomonės. Iš tiesų, kai ateina laikas imtis konkrečių veiksmų, susijusių su svetimšalių integracija, atstūmimo reakcija gana paplitusi net ir tarp apsišvietusių žmonių. Iš dalies tai suprantama – juos supa daug baimių ir nežinios. Galbūt „Siriška meilės istorija“ sukėlė dar vieną diskusiją, pabėgėlių temai suteikė žmogišką veidą. Filme tiesiog parodyta poros žmonių istorija, nekalbėta apie skaičius, apie minias, užplūstančias Europą.

Viena iš programų skirta moterų kuriamam dokumentiniam kinui. Taip norėta atkreipti dėmesį į nelygybę kino industrijoje. Ar ši ir panašios iniciatyvos nekuria įspūdžio, kad diskriminacija, kitomis skausmingomis problemomis rūpinamasi tik moterų kūryboje?

Sunku atsakyti. Šia programa tiesiog norėjome išskirti talentingų režisierių filmus. Mūsų viešnia iš JAV, „Women make movies“ vadovė Debra Zimmerman yra sakiusi, kad labai svarbu, jog moterys kurtų kiną apie moteris, nes būtent jos turi teisingą lyčių lygybės perspektyvą. Šia idėja ir vadovavomės.

Kokiais kriterijais remiantis sudaryta konkursinės programos žiuri?

Kad kažkuris filmas taptų nugalėtoju, į komisiją reikėjo įtraukti kino profesionalų. Todėl pasikvietėme D. Zimmerman, dokumentinio kino gamyboje turinčią trisdešimties metų patirtį, įvertintą ne vienu apdovanojimu. Taip pat Emmanuelį Chisoną, nes jis yra dokumentikos festivalio „Visions du Réel“  programos sudarymo komisijos narys – meniniu požiūriu šis renginys laikomas vienu stipriausių ir jo nuomonė reikšminga pažymint kūrinius, išsiskiriančius savo menine kalba. Hughas Purcellis įsteigė ESODOC kino kūrybos dirbtuves. Dokumentinio kino kūrėjams ši programa padeda kurti filmus jautriomis socialinėmis, žmogaus teisių temomis. Kino kritikas Linas Vildžiūnas atspindėjo lietuviškąjį žvilgsnį. (Komisijoje buvo ir María Carrión, tarptautinio filmų festivalio „FiSahara“ vadovė – aut. past.)

Vienijantis su pasauline kino bendruomene, komisijos garbės nariu paskirtas Ukrainos režisierius Olegas Sentsovas, Rusijoje nuteistas neva už teroristinę veiklą. Kokia šio simbolinio veiksmo reikšmė Lietuvoje?

Mažiausiai, ką mes galime padaryti šiam žmogui, tai jį prisiminti. Tol, kol mes kalbėsime apie O. Sentsovą, tol Rusijos valdžia jausis nepatogiai, turės atsakyti į užduodamus klausimus. Norėjome, kad Lietuvoje ši tema suskambėtų, kad šis atvejis būtų labiau žinomas. Galbūt mūsų Vyriausybė nepamirš šios istorijos ir pabandys padėti šiam žmogui sulaukti teisingo teismo.

Konkursinę programą laimėjo Annos Roussillon juosta „Aš esu tauta“. Kaip manote, kodėl?

Na, komisijos manymu, šis filmas labai įvairiapusiškai ir įdomiai atspindėjo tai, kaip paprasti žmonės žvelgia į Egipte vykusią revoliuciją. Kūrinyje atskleista, ką jie galvoja apie demokratiją ir diktatūrą, bando suprasti, kur juda jų šalis, kurią pusę palaikyti. Arabų pavasaris stebimas ne iš aikštės, kurioje vyko protestai, o iš paprasto žmogaus kasdienybės. Režisierė sėkmingai perteikė šios situacijos kompleksiškumą.

Festivalyje šiemet įteiktas apdovanojimas už žodžio ir saviraiškos laisvės stiprinimą Lietuvoje. Juo įvertintos menininkės, sukūrusios ciklą „Jie laimėjo loterijoje“. Projektas sulaukė nemažai krikos, tačiau moterų teisė reikšti savo įsitikinimus iš esmės nebuvo suvaržyta. Ar Lietuvoje vis dar aktuali kova už žodžio laisvę?

Tokia kova aktuali visada. Ši vertybė – esminis demokratinės visuomenės pagrindas. Ją ginti reikia nuolatos, nes visą laiką atsiranda žmonių, kuriems nepatinka viena ar kita nuomonė, jie siekia ją užgniaužti, palikti tik vieną „teisingą“.

Prizą skyrė ne „Nepatogaus kino“ komanda, bet visa festivalio bendruomenė – jie balsavo, kuri iš trijų iniciatyvų buvo verčiausia tokio paminėjimo. Manau, jos buvo apdovanotos dėl to, kad išdrįso oponuoti vyraujančiai pozicijai. Jos nepabijojo klausti, nepabijojo prieštarauti. Po to, kai menininkės sulaukė kaltinimų tėvynės išdavyste, reikėjo daug pastangų atlaikyti tokį spaudimą.

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis festivalis, socialinis-kultūrinis projektas, kurio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Festivalį organizuoja Lietuvos žmogaus teisių centras. Pasibaigęs Vilniuje, jis tęsiasi kituose šalies miestuose.