Vis dažniau girdime socialinės dimensijos sąvoką, kuri apibrėžia aukštojo mokslo studijų prieinamumą skirtingoms visuomenės grupėms. Paprasčiau sakant, aukštajame moksle turėtų studijuoti visi gebantys, nepriklausomai nuo jų socialinės ir ekonominės padėties.

Prieš 7 su puse metų Vilniaus universiteto Studentų atstovybė (VU SA) organizavo tarptautinę konferenciją pavadinimu „Misija įmanoma: socialinė dimensija Lietuvos aukštajame moksle“.

7 su puse metų tarptautinių ekspertų vertinimų, rekomendacijų, nuolatiniai studentų raginimai. Ir? Panašu, kad pagaliau tai gali įvykti – pereiti nuo skambių žodžių prie realių rezultatų, bet tam reikia atlikti kelis darbus.

Pirma. Visi turime suprasti, kad socialinė ir ekonominė padėtis daro didelę įtaką mokinių ir studentų pasiekimams. Netikite? PISA tyrimai rodo, kad Lietuvoje yra vieni didžiausių rezultatų atotrūkių tarp miesto ir kaimo mokinių. Ar visi mokiniai, kurie mokosi kaime yra „negebantys“?

Ne. Deja, bet valstybė nesugeba užtikrinti jiems lygiaverčių sąlygų. STRATA 2019 m. studijų prieinamumo apžvalga, rodo, kad stojantieji, turintys individualiųjų poreikių net 4 kartus rečiau įstoja į aukštąsias mokyklas nei jų neturintys.

Antra. Socialinė dimensija nepasibaigia ties patekimu į aukštąją mokyklą (nors ir tai vis dar nėra užtikrinama lygiavertiškai).

Bet įstojus, studentams reikalinga socialinė ir akademinė parama. Visų pirma, tai socialinės stipendijos, kurios nepriklausytų nuo akademinių rezultatų, tai išmokos neįgaliesiems, kurios taip pat nepriklausytų nuo akademinių rezultatų ir būtų diferencijuotos, priklausomai nuo kiekvieno studento turimų poreikių.

Antra, tai valstybinė paskolų sistema, numatanti beprocentes palūkanas, o paskolos grąžinimą siejanti su studento gaunamomis pajamomis. Trečia, tai lėšos, kurių reikia aukštosioms mokykloms tam, kad jos galėtų užtikrinti akademinės ir psichologinės paramos ir pagalbos teikimą visiems studentams, kuriems to reikia. Ypatingai – pandeminiu laikotarpiu ir grįžtant po jo.

Galiausiai, turime nepamiršti ir pagalbos studentams įsidarbinant – ypač tiems, kuriems tos pagalbos labiausiai reikia.

Trečia. Socialinė dimensija nebus išspręsta viena priemone. Tad pavienės iniciatyvos turi būti vertinamos bendrų pokyčių kontekste. Tam ypatingai yra svarbu matyti platų problemų spektrą ir tuomet ieškoti kompleksinių problemų sprendimo būdų.

Ketvirta. Balansas tarp „čia ir dabar“ bei ilgalaikių problemų sprendimo. Negalime laukti, kol sugebėsime išspręsti visas problemas sistemiškai, todėl kai kuriuose dalykuose turime dirbti ne su priežastimis, o su pasekmėmis. Kitu atveju neužtikrinsime dabartiniams ir greitai būsimiems studentams lygiaverčių sąlygų.

Bet tvarkymasis su pasekmėmis neturėtų atimti viso mūsų laiko ir pastangų, privalome rasti tiek išteklių, tiek politinės valios, tiek protingus sprendimus, kurie leistų pašalinti problemų priežastis.

Politinė valia spręsti šias problemas yra. Vyriausybė savo programoje yra nusimačiusi paruošti Lietuvos aukštojo mokslo socialinės dimensijos tobulinimo planą. Labai palaikome šį žingsnį. Bet tam, kad planas būtų tinkamas, kad jis būtų įgyvendintas ir turėtų poveikį, kurio mes norime, jis turi būti pagrįstas duomenis, realiu situacijos vertinimu.

Tai leis mums iškelti aiškius, konkrečius, ambicingus, bet kartu ir realius rodiklius. Ir taip pat, jis turi būti paremtas studentų poreikiais, studentų įsitraukimu ir jų siūlomais sprendimais.

Dabartinis dialogas, kurį turime su įvairių valdžios institucijų atstovais mane nuteikia pozityviai. Jei mums pavyks ir toliau ne tik klausyti, bet ir girdėti, tikiu, kad vizijos virs realiais darbais. O ar mums pavyks – pamatysime jau rudenį!