Lapkričio 8 d. VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje vyko seminaras „Architektūriniai sprendimai šiuolaikinėje akademinėje bibliotekoje”. Renginio metu nuskambėjęs klausimas, ar ambicingas naujos bibliotekos – mokslinės komunikacijos centro – projektas netaps dar vienu prieštaringai vertinamu objektu, tik įrodė tokių susitikimų ir diskusijų svarbą. „Lengviau mokytis iš svetimų klaidų, nei taisyti savąsias”, – tokia galėtų būti seminare girdėtų pranešimų potekstė.
Viena garsiausių Lietuvos paminklosaugininkių G. Drėmaitė yra įvardijusi priežastis, kodėl Valdovų rūmų atstatymas virto nesibaigiančių diskusijų, padalijusių visuomenę į priešiškas optimistų ir skeptikų stovyklas, objektu.
Pirmiausia – nebuvo griežtai suformuluota tokios statybos prasmė ir reikšmė, antra – nesurengta tarptautinė konferencija, kuri būtų leidusi sužinoti ekspertų nuomonę, trečia – nepasidomėta ir nepasinaudota kitų šalių patirtimi. Provinciali saviizoliacija nulėmė neprofesionalių, todėl ginčytinų sprendimų viršenybę… Lapkričio 8 d. VU bibliotekoje vyko seminaras, kurio tikslas – nekvestionuojant naujo bibliotekos pastato statybos prasmės, pristatyti platesnei auditorijai naujausius, sėkmingiausius sprendimus šiuolaikinėje pasaulio bibliotekų architektūroje, dar kartą supažindinti su naujo Mokslinės komunikacijos centro projektu.
Renginyje dalyvavo didžiausių Vilniaus bibliotekų direktoriai, Švietimo ir mokslo ministerijos, architektų studijų atstovai. Pranešimus skaitė Laimonis Šmitas, vienas ryškiausių Latvijos architektų, pastaraisiais metais aktyviai bendradarbiaujantis su bibliotekomis renovuojant jų pastatus ir pritaikant juos modernios bibliotekos poreikiams, ir Rolandas Palekas, VGTU Architektūros fakulteto dėstytojas, daugelio projektų autorius („Litexpo”, LNK pastatas, viešbutis „Lietuva”), tarptautinių seminarų dalyvis, atstovaujantis inovatyvios architektūros krypčiai.
Svečio iš Latvijos pranešime „Šiuolaikinė akademinė biblioteka restauruotose/rekonstruotose patalpose” daugiausia dėmesio buvo skiriama naujausiems architekto darbams – Latvijos universiteto bibliotekos priestato ir Valmieros miesto Vidzemės universiteto bibliotekos renovacijos projektams. Pristatydamas šiuos savo darbus, Šmitas pabrėžė, kad ir įterpiant modernų priestatą į XVIII- XIX a. suformuotą architektūrinį ansamblį (Latvijos universitetas), ir transformuojant tipinį XX a. 8-ojo dešimtmečio pastatą (Valmieros miesto viešoji biblioteka sujungiama su Vidzemės universiteto biblioteka) svarbūs keli dalykai: bendradarbiavimas su bibliotekų darbuotojais, nesuabsoliutinant jų poreikių, bet išsiaiškinant adresatą – kam biblioteka skirta: vaikui, studentui, pensininkui ar visiems? Kitas svarbus momentas – būtina studijuoti, analizuoti ir perimti kitų patirtį ieškant geriausių sprendimų.
Doc. Rolandas Palekas skaitė pranešimą „Naujos VU bibliotekos architektūra ir jos ryšys su aplinka”. Vienas naujausių architekto darbų – bibliotekos-MKC projektas jau ne kartą buvo pristatytas visuomenei, aprašytas spaudoje.
Naujoji biblioteka, kaip vienas svarbiausių numatomo Technologijų slėnio akcentų, be jokios abejonės, kelia nemenką susidomėjimą. Kokia ji turėtų būti – XXI a. biblioteka? Ar įmanoma prognozuoti ateities skaitytojo poreikius ir lūkesčius? Koks čia galėtų būti architektūros vaidmuo? Pristatydamas savo darbą, R. Palekas stengėsi atsakyti į šiuos klausimus. Projektas, kurio idėja – „Akmenys pamiškėje”, buvo kuriamas ne tik bendradarbiaujant su bibliotekų atstovais, bet ir bandant išsiaiškinti šiuolaikinės bibliotekos koncepciją, gilinantis į bibliotekų architektūros raidą nuo antikinės Aleksandrijos iki drąsiausių, provokacinių sprendimų (Informacijos, komunikacijos, media centras Kotbuso mieste, Vokietijoje). Buvo paminėti ir tokie darbai, kur vien išorinio efekto siekimas pakenkė bibliotekos funkcionavimo kokybei (Paryžiaus nacionalinės bibliotekos saugyklos buvo perkeltos į stiklo bokštus – tai prieštarauja dokumentų saugojimo taisyklėms, reikalauja didelių papildomų investicijų tvarkant apšvietimo ir ventiliavimo sistemas). Architektas pabrėžė, kad apskritai šiuolaikinės bibliotekos architektūrai būdingas minimalizmas, kurio šūkiu galėtų būti Mieso van der Rohe‘s frazė „Mažiau yra daugiau”, kur „daugiau” turėtų reikšti kokybę. Visada išlieka dilema – ar biblioteka turėtų tapti tam tikru ženklu erdvėje, peizaže (landmark), ar tik funkcionaliu, patogiu objektu? Tokiu atveju tobula bibliotekos pastato forma – paprasčiausia „dėžė”. R. Paleko manymu, pasikeitusi šiuolaikinės bibliotekos samprata, kitokie veiklos principai diktuoja ir architektūrinių sprendimų kryptis. Bibliotekos pastatas – ne vien knygų saugojimo, informacijos „paėmimo” vieta, tai atvira bendravimo, poilsio zona, tam tikras traukos centras. R. Paleko „Akmenys pamiškėje” – išties brandus projektas, paremtas funkcionalumo, meniškumo ir „nekontrastavimo” su aplinka principais. Naujojo pastato bendras plotas – 17 000 kv. m. Saugyklose numatoma saugoti daugiau kaip 3 mln. leidinių. Skaityklų, darbo, poilsio zonos formuojamos taip, kad liktų kuo daugiau švarios, grynos erdvės, kad keičiantis bibliotekos veiklai tam tikras zonas galima būtų transformuoti. Daugybė stiklo kuria lengvumo, skaidrumo įspūdį, be to, architektui buvo svarbu, kad ir būdamas viduje bibliotekos lankytojas nuolat matytų besikeičiantį už lango gamtovaizdį, tarsi ir pats pastatas būtų ne svetimkūnis, o peizažo dalis.
Belieka tikėtis, kad, kaip sakė renginio moderatorė, VU bibliotekos generalinė direktorė prof. A. Glosienė, Lietuvoje nepristigs politinės valios ir naujoji VU biblioteka bus statoma, o panašūs susitikimai ir diskusijos padės išvengti klaidų įgyvendinant ambicingus, bet būtinus projektus.
Komentarų nėra. Būk pirmas!