Doc. dr. Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė teigia: „Šiandien, vykstant reikšmingiems technologiniams ir ekonomikos globalizacijos pokyčiams, valstybės viešojo administravimo institucijos susiduria su didelio masto struktūriniais, procedūriniais ir procesiniais savo veiklos pokyčiais, kuriuos lemia ne tik Europos Sąjungos (ES) teisės nuostatos, bet ir atskiri nacionaliniai viešojo administravimo politikos, pvz., Vyriausybės, sprendimai. Todėl iš administracinės teisės, tiek iš pozityviosios teisės normų, tiek iš teisės normų taikymo praktikos valstybės institucijose ir teismuose, tikimasi adaptyvios lyderystės vaidmens tokiose reformuojamose srityse kaip valstybės tarnyba ar viešųjų duomenų atvėrimas, rinkų viešasis valdymas ir administracinės naštos mažinimas ūkio subjektams ar administracinių ginčų su valstybe nagrinėjimo veiksmingumo didinimas.“

Diskusijų forume viešojo administravimo ir teisės tema buvo pristatyta VU Teisės fakultete įkurta nauja doc. dr. J. Paužaitės-Kulvinskienės vadovaujama mokslinių tyrimų platforma, nagrinėjanti teisės paveikumą viešojo administravimo srityje. Administracinės teisės sistema šiandien yra atsidūrusi svarbių politinių, socialinių ir ekonominių pokyčių lauke, o kuriamos naujos teisinės taisyklės ir teisės praktika (ne)gali būti vykdomų „reformų stabdys“.

Transformuojantis technologijų poveikis viešajame administravime keičia ir pačios teisės normos veiksmingumo supratimą, todėl viešojo administravimo srityje teisė turi būti adaptyvios lyderystės instrumentu tobulinant ir kuriant naujus viešojo administravimo institucinius ir funkcinius modelius ir didinant administracinės justicijos veiksmingumą. Forumo dalyviams buvo pristatytos trys pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys, kuriose bus koncentruojami viešojo administravimo ir teisės moksliniai tyrimai VU Teisės fakultete:

* Transformuojantis technologijų poveikis viešajame administravime;

* Viešojo administravimo instituciniai ir funkciniai modeliai;

* Administracinės justicijos veiksmingumo didinimas.

Šiandien tapo madinga kalbėti apie „gero administravimo“ principą, tačiau retai tai daroma ne Europos Sąjungos teisės kontekste. Telkiantis į šią tradiciškai „gero administravimo“ namais laikytiną teisinę erdvę, neatkreipiamas dėmesys, kad šiam principui pamatus dėti dar aštuntajame dešimtmetyje pradėjo ir Europos Taryba. Šiuo metu pastarosios organizacijos įdirbis yra sugulęs į „solidų gero administravimo rinkinį“, kurį pirmiausia sudaro Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos, atspindinčios bendrą europinės minties paveldą. Kad ir kaip būtų, dėmesys Europos Tarybos dokumentams yra svarbus dėl kelių priežasčių.

Pirma, pats Europos Žmogaus Teisių Teismas savo kelrodėje, didžiosios kolegijos nagrinėtoje Demír ir Baykara byloje (pareiškimo Nr. 34503/97) yra išaiškinęs, kad jis (be kita ko) gali remtis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijomis, kaip padedančiomis geriau atskleisti ir konkretizuoti Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Antra, Europos Tarybos priimti „minkštosios“ teisės aktai tam tikrais atvejais yra kur kas išsamesni, nes į jų reguliavimo turinį įtraukiamos ir administracines struktūras iš naujo turėjusios susikurti naujos demokratinės valstybės. Kitaip tariant, ES savo teisines normas adresuoja valstybėms narėms, iš esmės gebančioms užtikrinti žmogaus teises ir teisės viršenybę, o Europos Taryba savo statute išreikštos misijos vedama ir dėl savo valstybių narių daugialypiškumo nevengia gilintis į „primirštus“ klausimus. Trečia, Europos Tarybos valstybės narės įsipareigojo nuoširdžiai ir aktyviai bendradarbiauti siekiant organizacijos tikslų ir užtikrinti žmogaus teises bei pagrindines laisves visiems jų jurisdikcijoms priklausantiems asmenims.

Dėl šių priežasčių Lietuvos mokslininkės doc. dr. J. Paužaitė-Kulvinskienė ir dokt. Agnė Andrijauskaitė įsitraukė į plačios aprėpties tarptautinį mokslinį tyrimą, kuriame analizuojami „konstituciniai“ bendrieji Europos Tarybos Ministrų Komiteto priimamų rekomendacijų bruožai ir atrenkamos administracinei teisei įtaką galinčios daryti rekomendacijos. Galiausiai bus tiriama, kaip šiomis rekomendacijomis yra remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kokia konkrečiai yra jų paskirtis, atliekamų funkcijų įvairovė ir reikšmė įtvirtinant ir plėtojant gero administravimo principo aprėpiamus elgesio standartus.

Valstybės institucijoms vykdant rinkų (ūkio subjektų) administracinę priežiūrą, privataus verslo dalyviams „jautriausia“ sritis yra jiems taikomos ekonominės sankcijos (administracinis baudimas), kurių modelis dažnai yra fragmentuotas nacionalinėse administracinėse sistemose. Todėl viena iš dokt. A. Andrijauskaitės tyrimų sričių yra siekis išgryninti administracinio baudimo principus Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos kontekste, susisteminti ir atskleisti šių principų turinį, taip stiprinant administracinio poveikio priemonių standartą, tačiau nepažeidžiant verslo subjektų teisių apsaugos.

Šiandien tai kaip niekad aktualu, nes administracinės sankcijos tampa vis labiau plintančia atsako į teisės pažeidimus begalėje sričių forma (nuo „trivialių“ baudų už KET pažeidimus iki „astronominio“ dydžio baudų konkurencijos teisėje), ne visada išlaikant tinkamą pusiausvyrą tarp viešųjų ir privačių interesų. Tyrimu akcentuojama žmogaus teisių dimensija ir procesinių garantijų svarba siekia užpildyti šią spragą ir prisidėti prie modernios valstybės legitimumo, apimančio ir imperatyvą saugoti asmenis nuo nepagrįstos prievartos, įskaitant viešosios valdžios institucijų vykdomą verslo subjektų priežiūrą.

Toliau kalbant apie teisinio reguliavimo problematiką dėl ūkio subjektų administracinės priežiūros, pastebėtina tai, kad nacionaliniame kontekste specialiojo teisinio reguliavimo (lex specialis) gausa lemia, jog priklausomai nuo atitinkamo verslo sektoriaus ūkio subjektams yra apskritai taikoma skirtinga jų veiklos priežiūros praktika (priemonės ir procedūros), o Viešojo administravimo įstatymo (lex generali) koreliacija su specialiuoju teisiniu reguliavimu nėra nuosekli ir išgryninta. Dėl to kyla procedūrinių teisės normų sisteminimo (konsolidavimo / kodifikavimo) poreikis. Su šia tema yra susijęs dokt. E. Šilvaitės atliekamas tyrimas dėl nacionalinio ūkio subjektų veiklos priežiūros modelio, apimančio procedūrų teisės funkcionalumo gerinimą ir tobulinimą. Atliekant ex post teisinio reguliavimo vertinimą, bus tiriama, ar nustatytas ūkio subjektų veiklos priežiūros teisinis reguliavimas procedūrų teisių užtikrinimo aspektais sudaro prielaidas lygiateisiškam, tarptautinius standartus atitinkančiam verslo priežiūros reglamentavimui.

Skaitmenizacija, darbo automatizavimas, robotizacija ir dirbtinio intelekto naudojimas ūkinėje veikloje yra šiuo metu pačios aktualiausios temos Lietuvos ekonominiame gyvenime, nes šios teigiamos tendencijos smarkiai prisideda prie darbo našumo augimo ir visuomenės gerovės. Lietuva viena iš pirmųjų pasitvirtino dirbtinio intelekto strategiją. Šiuo metu Lietuvoje būtina sukurti standartus, gaires, teisės normas ir etikos principus, kuriais vadovaujantis būtų tvarkoma etiška ir tvari dirbtinio intelekto raida, vystymas ir dirbtinio intelekto panaudojimas ekonominiuose santykiuose. Lietuvos dirbtinio intelekto technologijų kūrimo ir naudojimo etikos standartai, gairės ir teisės normos turi būti suderintos su Europos Sąjungos atitinkamais teisės aktais ir standartais. Dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė vykdys tyrimą, kuris apžvelgs kitų valstybių gerąją praktiką ir ES teisės reikalavimus dirbtinio intelekto srityje.

Daug diskusijų forume sulaukė dr. A. Gedmintaitės ir dokt. S. Bareikytės plėtojama tyrimų kryptis, akcentuojanti viešojo administravimo standartus, kurių žmogus ir verslo subjektas turi teisę pagrįstai tikėtis iš viešojo administravimo subjektų net ir socialinių ar ekonominių pokyčių (bendrąja prasme) akivaizdoje. Tokie standartai ne tik padėtų piliečiams ir verslui geriau pasirengti pokyčiams, bet ir įpareigotų viešąją administraciją siekti geresnio nuspėjamumo sprendžiant priimtų sprendimų pakeitimo ar atšaukimo klausimus. Šiandien galimybė viešojo administravimo institucijai (ministrui, įstaigai ar kt.) panaikinti individualų administracinį aktą savo iniciatyva reguliuojama selektyviai: Viešojo administravimo įstatyme nėra bendro pobūdžio normų, reglamentuojančių individualaus administracinio akto panaikinimo savo iniciatyva pagrindus ir procedūrą, tačiau specialiuose įstatymuose vis dėlto yra įtvirtinti gana skirtingi atvejai, koks viešojo administravimo subjektas, kokius aktus ir kada turi ar gali panaikinti savo iniciatyva.

Kad toks teisinis reguliavimas yra nepakankamas, patvirtina Lietuvos administracinių teismų praktika, iš kurios matyti, kad galimybe panaikinti aktą savo iniciatyva daugiausia naudojamasi tose valstybės valdymo srityse, kuriose šis klausimas nėra sureguliuotas. Tokia teisinė realybė per se inspiruoja ieškoti atsakymo į esminį klausimą – kaip eliminuoti klaidas viešajame administravime, kartu paliečiant senaties, teisėtų lūkesčių apsaugos, proprocingumo principo užtikrinimo, kai galimas individualaus administracinio sprendimo panaikinimas viešojo administravimo subjekto iniciatyva, aspektus.

Paminėtina ir kita dokt. E. A. Vitkutės vykdoma tyrimų kryptis, skirta analizuoti profesinės savivaldos įgyvendinančių asociacijų įtraukimo į viešojo administravimo subjektų sistemą teisinę problematiką. „Gero administravimo“ principo kontekste itin svarbu, kad visi viešojo administravimo įgaliojimus turintys subjektai būtų įpareigoti vadovautis tapačiais viešojo administravimo principais ir standartais. Visos profesinę savivaldą įgyvendinančios asociacijos (pvz., Notarų rūmai, Advokatų taryba, Architektų rūmai) atlieka viešojo administravimo sampratą atitinkančius veiksmus, tokius kaip individualių bei norminių administracinių aktų priėmimas, administracinių paslaugų teikimas.

Vis dėlto dažnu atveju jų veiklai de facto nėra taikomas Viešojo administravimo įstatymas, bylos dėl jų sprendimų teisėtumo dažniausiai yra nagrinėjamos ne administraciniuose, o bendrosios kompetencijos teismuose. Tokia situacija daugiausia yra susiklosčiusi dėl ypatingos (daugialypės) profesinę savivaldą įgyvendinančių asociacijų teisinės padėties, kai, viena vertus, jos gali būti laikomos privačius profesinių grupių interesus ginanančiais, o kita vertus, valstybės pavestas funkcijas vykdančiais subjektais. Tyrimo metu būtų siekiama įvertinti, ar profesinę savivaldą įgyvendinančioms asociacijoms Viešojo administravimo įstatymas turėtų būti taikomas pilna apimtimi ar su tam tikromis išimtinis, ir jeigu taip – kokiomis.

Forumo dalyviams buvo pristatyta ir keletas specialių tyrimų sričių, pvz., biometrinių duomenų panaudojimo asmens indentifikavimui viešojo administravimo institucijose teisinė problematika, kuria domisi dokt. E. A. Vitkutė. Asmens biometriniai duomenys – tai itin specifinė asmens duomenų grupė, susijusi su asmens fizinėmis, fiziologinėmis ar elgesio savybėmis. Šiandien biometriniai duomenys kol kas plačiausiai naudojami teisėsaugos institucijų veikloje nusikalstamų veikų prevencijos ir atkleidimo tikslais, o biometrinių duomenų naudojimas viešojo administravimo institucijose sietinas pirmiausia su viešųjų paslaugų spektro išplėtimu, o ne su kontrolės funkcija.

Jau dabar kai kurios viešojo administravimo institucijos gali naudoti biometrinius duomenis asmens identifikavimui (pvz., Sodrai galima pateikti savo balso pavyzdį), tačiau šis mokslinis tyrimas būtų reikšmingas plėtojant e. paslaugas viešajame sektoriuje. Tyrime numatomi analizuoti bendrieji biometrinių duomenų naudojimo teisinių pagrindų klausimai būtų aktualūs ir privačiam sektoriui, kuris taip pat diegia biometrines technologijas. Biometrinių duomenų naudojimo klausimai šiuo metu plačiausiai reglamentuojami ES teisės, tad tyrimas būtų paremtas ESTT praktika, 29 straipsnio darbo grupės rekomendacijomis, įvertinant ir EBPO rekomendacijas

Aktuali diskusijos dalyviams pasirodė ir nauja dr. Lauros Paškevičienės vykdomo tyrimo dėl viešojo administravimo institucijose esančių metaduomenų atvėrimo ir naudojimo tematika. Teisės gauti informaciją transformacijos ES ir nacionalinėje teisėje pasireiškė viešojo sektoriaus subjektų disponuojamų duomenų kuo platesnio atvėrimo, atviro duomenų formato, teikimo ir pakartotinio naudojimo reguliavimu, o tai yra viena esminių sąlygų, lemiančių vidaus rinkos konkurencingumo, perėjimo prie informacijos ir žinių visuomenės, informacijos turinio skaitmenizavimo procesų sėkmę. Atviri viešojo sektoriaus duomenys akcentuojami ir kaip vienas iš būtinų dirbtinio intelekto įdiegimo ir vystymo elementų.

Vis dėlto tiek Lietuvos, tiek ES mastu pripažįstama, kad duomenų atvėrimas ir atvira jų prieiga šiuo metu yra nepakankami. Direktyvos 2003/98/EB pakeitimais tikimasi plėsti atvirų duomenų teikėjų ratą, sureguliuoti santykį su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu ir kitais teisės aktais, trumpinti informacijos teikimo terminus. Tačiau kol kas mažai dėmesio skiriama metainformacijos („informacijos apie informaciją“ – struktūrizuotų duomenų, aprašančių dokumento sandarą, aplinką ir jo valdymo ypatumus per visą dokumento gyvavimo laiką) reguliavimo režimui, kurio reikšmingą dalį sudaro viešųjų sprendimų priėmimo proceso informacijos sklaida, nebaigtinio pobūdžio informacijos reguliavimas.

Šios rūšies informacija ir jos atverties laipsnis kelia nemažai klausimų ES institucinėje teisėje: teisės gauti šią informaciją bylose susiduriama su sudėtingu institucinės diskrecijos neviešinti šios informacijos ir pareigos ją atskleisti proporcingumo vertinimu ir skatinama labiau atverti sprendimų priėmimo informaciją. Lietuva yra ratifikavusi 2009 m. Konvenciją dėl teisės susipažinti su oficialiais dokumentais, kurioje viena iš teisės gauti informaciją išimčių yra sprendimų priėmimo proceso informacija, apimanti svarstymus valdžios institucijose ar tarp jų, susijusius su klausimo nagrinėjimu, kuri teisės moksle ir praktikoje dar įvardijama kaip space to think išimtis. Tačiau šios išimties turinio konvencija neapibrėžia, o nacionalinių valstybių praktika yra nevienoda. Ši išimtis kol kas nėra reglamentuota Lietuvos teisėje, tačiau teisinėje praktikoje jos naudojimas kelia vis aktualesnių klausimų. Neviešintinos institucijų informacijos apimtis turi būti aiškiai apibrėžta ir pagrįsta saviraiškos laisvės įgyvendinimo režimu.