Akivaizdu, kad kiekvienas akademinės laisvės apribojimas trukdo žmonių švietimui ir neigiamai veikia tautos sprendimus bei veiksmus. (Albertas Einšteinas, 1954 m. )

Universitetai nuolatos priversti kovoti už savo autonomiją. Tai suprantama. Mat valdžia, skirdama biudžeto lėšų aukštajam mokslui, ne tiek siekia kontroliuoti, kur ir kaip tie pinigai išleidžiami, kiek bando švietimu pasinaudoti kaip politiniu įrankiu kovoje su savo oponentais. Tačiau visados, kai nors ir nedidelę pergalę pasiekia bent vienas universitetas – laimi visa valstybė.

Vieną neseną pavyzdį žinome visi. Štai kitas geras pavyzdys. Grandes écoles gimė 1794 metais po didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kai buvo įsteigtos École Normale Supérieure (Paryžiaus aukštoji normalinė mokykla) ir École Polytechnique (Politechnikos mokykla). Išsikovojusios išskirtinį statusą (platesnę autonomiją ir kitokį finansavimo modelį) tarp visų universitetų, jos tapo šalies elitinėmis mokyklomis, savotiška valstybės akademine vizitine kortele. Jauniems Prancūzijos talentams tai yra platforma, padedanti siekti pačių aukščiausių karjeros viršūnių. Tarp grandes écoles alumnų – garsūs pasaulyje filosofai, rašytojai, mokslininkai, valstybės veikėjai. Vien École Normale Supérieure parengė dvylika Nobelio premijos laureatų, dešimt Fieldso medalininkų, vieną Gausso prizo laureatą, daugybę valstybinių ir tarptautinių apdovanojimų pelniusių mokslininkų. O kaip į išskirtinę kelių aukštųjų mokyklų padėtį reaguoja kiti Prancūzijos universitetai? Gal jiems nenaudingas toks sambūvis? Gal jie kovoja prieš elitines mokyklas? Anaiptol. Tai naudinga be išimties visiems „antrosios lygos“ universitetams. Pirma, jie pasipildo labai kvalifikuotais dėstytojais, nes nemažai elitinių mokyklų absolventų renkasi akademinę karjerą. Antra, į universitetus ateina po parengiamųjų studijų ir itin kruopščios atrankos už borto likę labai motyvuoti studentai. O kur dar bendri moksliniai projektai, seminarai, konferencijos ir t. t.

Be abejo, ne visada geroms idėjoms įgyvendinti reikia revoliucijų. Štai Vokietijos valdžia susizgribo pati. Prieš keletą metų Federalinė mokslo ir švietimo ministerija kartu su Mokslo taryba paskelbė „Ekscelencijos iniciatyvą“. Atrinktieji universitetai kasmet gauna papildomą finansavimą moksliniams tyrimams vykdyti ir savo tarptautiniam akademiniam prestižui didinti. Rezultatų ilgai laukti tikrai nereikės. Tikėtina, kad netrukus JAV bei Anglijos elitiniai universitetai sulauks rimtų konkurentų. Beje, Lietuvos mokslo taryba gal ir turėjo minčių pasinaudoti „Ekscelencijos iniciatyvos“ gerąja patirtimi, tačiau nuėjo kitu keliu. Pas mus taip dažnai atsitinka – kuo geresnė kitų patirtis, tuo mažiau ji mums rūpi.

Neabejotina, kad dauguma valstybių svajoja turėti bent vieną prestižinį, gerai pasaulyje matomą ir pripažintą universitetą, gebantį suteikti paties aukščiausio lygio išsilavinimą gabiausiam šalies jaunimui. Tik kiekviena šio tikslo siekia savaip. Štai Estijos valdžia įstatymu įtvirtino išskirtinį Tartu universiteto statusą, užtikrindama jam platesnę autonomiją. Taip sudarytos prielaidos universiteto proveržiui, kuris neabejotinai bus naudingas ir visai Estijai. Panašių pavyzdžių galima pateikti daug. O kaip Lietuvoje? Viskas kaip socializmo laikais – visi lygūs, o lygesni tie, kurie „arčiau valdžios“? Norėtume tikėti, kad ne visai taip. Šiokio tokio pagrindo optimizmui suteikė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kuri 1990 metais įstatymu patvirtino išskirtinai Vilniaus universiteto statutą. Nuo tos įsimintinos akimirkos praėjo daugiau nei 20 metų. Per tą laikotarpį Universiteto alumnų gretas papildė tiek šalyje, tiek pasaulyje garsūs fizikai, chemikai, matematikai, filosofai, rašytojai, valstybės veikėjai, daugiau nei trečdalis Lietuvos nacionalinės mokslo premijos laureatų. Visa tai iš dalies lėmė, kad Vilniaus universitetas dabar patenka tarp 5 proc. geriausių pasaulio universitetų. Tai pasiekta be išskirtinio finansavimo ar kokių nors privilegijų. Ir visame šiame kontekste labai keistai skamba balsai, kad Vilniaus universitetą reikia grąžinti į „lygiateisių universitetų broliją“, naująjį statutą patvirtinti kaip visų kitų universitetų – Seimo nutarimu, ir nereikia Lietuvai jokių elitinių universitetų. Viliamės, kad tai tik politinio momento grimasos. Kad ir kaip būtų, mūsų Alma Mater verta pakovoti savo ir kitų universitetų labui. Ir ne tik dėl to, kad statutas nepakeistų savo statuso. Universitetų autonomija, mano nuomone, ne mažiau svarbu.