Šiemet minėsime Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimtmetį. Kaip pasikeitė moters vaidmuo visuomenėje per tą laikmetį, kokią įtaką karai turėjo šiam vaidmeniui?
Dauguma moterų, dalyvavusių Pirmajame pasauliniame kare (1914–1918 m.), buvo aktyvios sufražistinio judėjimo dalyvės. Iki karo pradžios moterys Europoje neturėjo balsavimo teisės (išimtis buvo Suomija, suteikusi ją 1906 m.), todėl už nuopelnus kare jos tikėjosi ne tik iškovoti balsavimo teisę savo bendrapilietėms, bet ir apskritai aktyvesnio vaidmens šalies politiniame ir socialiniame gyvenime. Tačiau iškart po karo ar jam besibaigiant balsavimo teisė moterims buvo suteikta tik keliose kariaujančiose šalyse: Rusijoje (1917 m.), Vokietijoje (1918 m.) ir JAV (1920 m.). Britės ir airės jų laukė iki 1928 m., prancūzės balsavimo teises gavo tik baigiantis Antrajam pasauliniam karui (1944 m.), o portugalės pilietinių teisių laukė iki pat 1976 m. Lietuvos moterims balsavimo teises pripažino Steigiamasis Seimas 1920 m. Į šį Seimą pateko penkios moterys, tarp jų buvo ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kuri pasakė atidarymo kalbą.
Moterų veikla Pirmojo pasaulinio karo metais buvo labai įvairi, organizuota ir individuali. Kadangi Lietuva nebuvo savarankiška karo dalyvė, Lietuvos moterys daugiausia dėmesio skyrė kareivių šeimų paramai, evakuotų į Rusiją Lietuvos gyventojų ir ištremtų Mažosios Lietuvos gyventojų pagalbai. 1914 m. rugsėjį buvo įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, kurioje vadovaujantį darbą dirbo Viktorija Rukuižytė-Landsbergienė. Be kitų darbų, Tombove ši draugija įkūrė mergaičių gimnaziją, rūpinosi Rusijos universitetuose besimokančiais lietuviais ir apie 200 000 pabėgėlių iš Lietuvos. Panašiai Felicija Bortkevičienė drauge su savo motina Ona Liudkevičiūte-Povickiene rinko aukas Nukentėjusių nuo karo mūsų tautiečių iš Prūsų Lietuvos šelpti organizacijai. Apskritai aukų rinkimas buvo viena pagrindinių moterų veiklų karo metais. 1916 m. drauge su advokatu Andriumi Bulota ir jo žmona aukų rinkti į JAV išvyko ir Julija Žemaitė. Trise jie aplankė apie 100 lietuvių išeivių bendruomenių ir surinko apie 50 000 dolerių. Nors karo metais draugijos veikla uždrausta, tačiau 1915 m. nelegaliai veikė lietuvių katalikių Šv. Zitos draugija, kurios narės slaugė sužeistus lietuvius kareivius ir rūpinosi belaisviais. Eilinės Lietuvos moterys taip pat nešė karo naštą. Pirmajame pasauliniame kare dalyvavo apie 20 000 lietuvių ir apie 10 000 lietuvininkų iš Mažosios Lietuvos. Dauguma šių vyrų buvo valstiečiai. Tad namuose likusioms jų moterims ir vaikams teko visa mažesnių ar didesnių ūkelių priežiūra.
Didžiosios Britanijos feministės karo metais ne tik organizavo pagalbą, bet ir pasižymėjo propagandine veikla. Vienos jų aktyviai agitavo vyrus įsitraukti į kovotojų gretas, tuo tarpu kitos feministės organizavo vadinamąją „moralės policiją“, kuri kontroliavo seksualinį moterų elgesį laikinose kareivių stovyklose ir kareivinėse.
Apskritai vakarietės nebuvo vieningos, vertinant patį karą ir moterų paramą. Pacifistės griežtai pasisakė prieš karo veiksmus ir 1915 m. organizavo tarptautinį Moterų taikos kongresą Hagoje. Jame dalyvavo 1136 delegatės iš dvylikos šalių, jos ragino išvis neteikti jokios pagalbos kariaujančioms armijoms. Yra žinoma, kad Winstonas Churchillis, tuo metu priklausęs britų admiralitetui, blokavo bričių delegačių kelionę į šį kongresą Šiaurės jūra. Pacifisčių priešinimąsi karui lėmė jų (teisingas) įsitikinimas, kad moterų dalyvavimas kare neturės jokios lemiamos reikšmės sufražistiniams reikalavimams namuose. Beje, tuometinis JAV prezidentas Woodrow Wilsonas tesėjo „sufražistinį“ pažadą moterims. 1920 m. jis pasirašė potvarkį, kuriuo amerikietėms buvo suteiktos balsavimo teisės ne „apskritai“, bet kaip padėka už jų pagalbą karo veiksmuose.
Vis dėlto bene didžiausią Pirmojo pasaulinio karo įtaką „modernios“ moters gimimui lėmė jų darbas „namų fronte“. Vyrams išvykus į frontą, moterys perėmė darbus, kurie iki tol buvo įsivaizduojami išskirtinai kaip vyrų užsiėmimas. Moterys tapo bankų tarnautojomis, vairuotojomis, plieno lydytojomis ir garvežių mašinistėmis. Nors po karo šios darbo vietos vėl atiteko vyrams, tačiau moterų įsitikinimas, kad jos gali, sugeba ir nori dirbti už šeimos ribų, pakeitė tradicinį mąstymą ir stereotipus apie moterų gebėjimus ir galimybes moderniose visuomenėse.
Komentarų nėra. Būk pirmas!