Balandžio 13 d. Vilniaus universitete įvyko Lyčių studijų centro organizuotas viešas seminaras „Miesto choreografija: slampinėtojos (flâneuse) žvilgsnis“ , kuriame pranešimą skaitė Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytoja, docentė Jekaterina Lavrinec.

Miesto slampinėtoją (flâneuse) pranešėja apibrėžė, kaip miesto patyrimo tam tikro žvilgsnio intensyvumo ir judėjimo trajektorijų konfigūraciją. Miesto erdvės veikia miesto personažų elgesį ir suteikia jiems tam tikras režisūros galimybes. Seminaro metu buvo rekonstruojamas flâneuse (miesto slampinėtojos) žvilgsnis ir judėjimo trajektorijos. O su seminaro dalyviais buvo bandoma atsakyti,  kokias taktikas taikydami/taikydamos kuriame savo kasdienę ir nekasdienę miesto patirtį.

J. Lavrinec flâneuse tematika susidomėjo kartu su kolegomis iš Baltarusijos dalyvaudama kolektyvinės parodos „Miesto kartografavimo būdai: flâneuse patyrimas?” rengime. Paroda buvo surengta 2009 m.  Minske, Literatūriniame Bogdanovičiaus muziejuje. Parodos tikslas buvo „problematizuoti moterišką fotografinį patyrimą, kuris negali būti nagrinėjamas atsiribojant nuo konkrečių maršrutų mieste“[1]. Tačiau formuojant ekspoziciją iš keturių autorių[2] darbų išaiškėjo, kad rekonstruoti fotografuojančių slampinėtojų maršrutus apčiuopti fotografės–slampinėtojos žvilgsnio ypatumų buvo neįmanoma.

Tai, kad fotografinis žvilgsnis gali virsti tam tikru vizualiniu kanonu, kurio išmokstama, galima įsitikinti, gretinant Niujorko fotografės Berenice Abbott (1898–1991) ir jos mokytojo, prancūzų fotografo Eugène Atget (1857–1927) foto serijas, skirtas nykstančiam Paryžiui ir besikeičiančiam Niujorkui. Eugène Atget, kuris prisistatinėjo kaip „miesto archyvaras“, dokumentavo nykstančius pastatus, krautuvių vitrinas, gatvės profesijas. Grįžusi į Niujorką po studijų Berenice Abbott ima taikyti savo fotografijos mokytojo optiką, dokumentuodama Niujorko gyvenimą. Tačiau palaipsniui dangoraižių miestas ima skatinti naujų fotografavimo rakursų paieškas.

Jeigu nuotraukos nėra pakankamas pagrindas atskleisti miesto slampinėtojos žvilgsnio ypatumus[3], kyla klausimas, ar nereikėtų atsigręžti į patį fotografavimo procesą ir pasižiūrėti, kokius maršrutus renkasi fotografuojančios slampinėtojos, kaip jos vaikšto po miestą, ką ir kaip jos fotografuoja? Galbūt turėtume analizuoti gatvės fotografiją kaip tam tikrą choreografiją –  t.y. kaip veiksmų, kurie yra „įrašyti“ į miesto erdves, konfigūraciją? Atsakymai į šiuos klausimus reikalauja atsigręžti į konkrečių fotografių (pvz. tokių kaip Lisette Model, 1901–1983 arba jos mokinę Diane Arbus, 1923–1971) biografinius kontekstus, tai yra užduotis ateičiai.

Tačiau nubrėžtas klausimų laukas paskatino pasidomėti sąlygomis, kurios formuoja flâneuse ne tik kaip tam tikrą žvilgsnio modusą, bet ir kaip judėjimo mieste dinamiką.

Daugelio tyrinėtojų nuomone, flâneuse yra nutylima figūra; tačiau, kaip nurodo Deborah L. Parsons, XIX a. „flâneuse, apibrėžiama per tokias veiklas kaip slampinėjimas, apsipirkimas ir žvalgymasis minioje.

XIX amžiaus romanuose moters miesto patyrimas iš tiesų yra siejamas su prekybos galerijomis. Pavyzdžiui, Emile Zola romane „Ponių laimė“ (Au bonheur des dames, 1883) Paryžiaus gyventojos yra kerimos naujos besiplečiančios parduotuvės. Parduotuvė „praryja“ vis naujus kvartalo namus, ir tai leidžia atdaryti naujus skyrius parduotuvėje, į kurią patekusioms pirkėjoms tenka ilgai klaidžioti šioje geismus skatinančioje erdvėje. Pati erdvės organizacija skatina praleisti gerybių pripildytoje parduotuvėje ilgas valandas.

Ši didžiulė parduotuvė pavadinimu „Ponių laimė“, yra optinių žaidimų (matyti – būti matomai, būti sugundytai vitrinų – gundyti pro vitrinas spoksančius praeivius, ir t.t.) arena, numatanti tam tikrą dramaturgiją ir choreografiją (judėjimo ir žvilgsnio ritmus bei kryptis).

E. Zola aprašyta parduotuvė yra intensyvių vizualinių, fizinių ir dvasinių išgyvenimų vieta, slampinėtojų „rojus“ ir spąstai:

– Parduotuvės vitrinos ir vidinis įforminimas suvilioja praeivių žvilgsnį: moteris keri prekės, vyrus keri parduotuvėje dirbančios moterys. Parduotuvės vaizdas hipnotizuoja net bankrutuojančių krautuvių savininkus ir jų žmonas.

– Parduotuvės erdvė reorganizuojama taip, kad pirkėjos beveik pasimestų, ir būtų priverstos atlikti ilgas keliones, apeidamos kuo daugiau priekių. Tuo tarpu jos savininkas stengiasi sukurti „namų“ atmosferą, užliūliuojančią pirkėjas.

– Parduotuvės skatinamas geismas virsta kilmingų ponių negalia: kleptomanija. Potencialios kleptomanės savo ruožtu virsta apsauginių dėmesio objektais.

Analizuodamas XIX amžiuje besiformuojantį vizualinį miesto patyrimą, Ben Highmore pabrėžia vitrinų vaidmenį, formuojant naują miestiečio žvilgsnio režimą (o taip pat ir naują miestiečio tipą).

Flâneur, kaip naujas miestelėno tipas, pasirodo kaip tik XIX a. miestų (tokių kaip Paryžius ir Londonas) gatvėse. Miesto slampinėtojas laisvai renkasi maršrutus mieste, vadovaudamasis „įdomumo“ kriterijumi, jis ieško pirmiausia vizualinių malonumo. Pasak Charles Baudelaire, flâneur yra tas, kuris „vaikšto miestu tam, kad jį patirtų“. Slampinėtojo judėjimas mieste nėra struktūruojamas įsipareigojimų, jis negyvena pagal darbo-poilsio režimą. Tai naujos, besiformuojančios klasės atstovas: kaip rašo Benjaminas, „flâneur stovi ant megapolio ir buržua klasės slenksčio“[4]. Tačiau ir Benjamin siejo šio personažo formavimąsi ne tik su tam tikromis socialinėmis–ekonominėmis, bet ir su naujų architektūrinių formų atsiradimu: tai pirmiausia pasažai ir erkerio langai, kurie paplinta 19 amžiuje, išryškindami miesto gyvenimo teatrališkumą.

Tarp svarbiausių elementų, į kuriuos atsiremia miesto teatrališkumas, pranešėja pamini šiuos:

–         apšvietimas: XIX a. pradžioje Europos miestuose įrengiami dujiniai žibintai (pvz. Londonas, 1810), kurie praplėtė aktyvaus miesto gyvenimo laiką;

–         erkerio langas ir vitrinos, kurios numato tam tikrus optinius žaidimus (galimybė apžvelgti praeivių kūnus ir demonstruoti savo kūną, galimybė kerėti praeivius prekėmis ir t.t.);

–         bulvarų atsiradimas, kuris prisidėjo prie naujo laisvalaikio būdo, o taip pat naujos urbanistinės optikos formavimosi. Lėtas vaikščiojimas plačiais bulvarais, „ganant akis“ ir demonstruojant save, tapo miestietiško laisvalaikio forma. Politiko Eugène Haussmann‘o iniciatyva 1853-1869 m. buvo įvykdytas radikalus Paryžiaus pertvarkymas: tiesiant miesto bulvarus, buvo naikinami ištisos namų eilės – idėja buvo palaikyti sanitariją (leisti cirkuliuoti orui) ir apsidrausti nuo sukilimų metu statomų barikadų.

–        pasažai (o vėliau ir didelės parduotuvės, viena iš kurių aprašyta minėtame Zola romane), kurie virsta naujų patyrimų generatoriais. Pirmieji pasažai atsiranda Vakarų Europoje 18 a. pab. – 19 a. prad., Paryžiuje pasažai aktyviai konstruojami 1822-1828 m. Pasažai yra intensyvaus vizualinio patyrimo erdvės: stiklinis stogas, didžiulės vitrinos ir veidrodžiai yra tipiški pasažų elementai. Po to, kai viename iš Paryžiaus pasažų, „Panoramoje“, buvo organizuota tapytų panoraminių vaizdų ekspozicija[5] specialiai tam skirtose rotondose, paplito mada puošti vidinę pasažų erdvę panoraminiais vaizdais (paveikslus gan greitai pakeitė fotografiniai vaizdai). Pasažai yra temporalinai spąstai: siekiant sužavėti ir pritraukti pirkėjus, pasažų lankytojams siūloma plati laisvalaikio scenarijų įvairovė. XIX a. pasažuose atsidaro teatrai, šokio salės, knygynai ir skaitymo salės, o taip pat panoramos.  Tikrąja evoliucija, prailginant laiką, praleidžiamą pasažuose, 1828 m. “Paryžiaus gido“ autorius Richard‘as laiko idėją įkurti pasažuose tualetus („palengvinimo kambarius“): „Didelių bulvarų gyventojams nebereikės grįžti namo, kilus tam tikriems poreikiams. Viskas, ko jiems reikia, yra pasažuose“.

Neatsitiktinai kaip tik XIX amžiuje, formuojantis naujam „miesto teatrališkumui“, pasirodo tekstai apie eiseną ir laikyseną, reglamentuojantys ir moterų maršrutus, žvilgsnio bei judėjimo dinamiką. Pavyzdžiui, Honoré de Balzac skelbia, kad „eisena yra žmogaus kūno veidas“ ir rašo traktatą „Eisenos teorija“ (1883), kuriame teigia, kad eisena leidžia atskleisti žmogaus socialinę padėtį ir charakterį.  Taip pat ir Conan Doyle‘o personažas Sherlock Holmes į savo dėmesio lauką įtraukia ir žmonių eiseną kaip informacijos šaltinį.

Lynne Walker & Lynda Nead analizuoja, kaip buvo reglamentuojama moterų eisena XIX a.: pasak XIX a. rašytojos Eliza Lynn Linton, šių taisyklių laikymasis buvo moters saugumo garantas (beje, ši autorė kaip tik laiko spoksojimą į parduotuvių vitrinas negarbingu užsiėmimu).

Sulaikydama savo amžininkes nuo slampinėtojų, besimėgaujančių urbanistiniu  spektakliu, Eliza Linton nurodo į t.t. žvilgsnio normą: į prekes, kaip ir į vyrus spoksoti nepatartina. Tiesa,  Zola romano personažės nuolat laužo šį įstatymą, o savo pokalbiuose jos vėl ir vėl grįžta prie vitrinų dekoravimo ir aistringo prekių aptarimo. Kai dėl padorios XIX a. miestelėnės maršrutų, kaip tik pasažai ir parduotuvės buvo ta vieta, kur moteris galėjo nueiti viena, nors ir čia galiojo žvilgsnį reglamentuojančios taisyklės.

Šių pastabų kontekste ryškėjanti flâneuse figūra yra prieštaringa: jos atsiradimas, kaip ir flaneur‘o, yra siejamas su „atrakcionų miesto“ modelio formavimosi, su pasažų ir puošnių vitrinų atsiradimu, tačiau ji yra sulaikoma nuo geismo ir atviro mėgavimosi eksponuojamomis gerybėmis. Skirtingai nuo flâneur‘o (kurio figūra irgi supinta iš prieštaravimų), flâneuse yra siejama tik su eksponavimo ir eksponavimosi erdvėmis: pasažais ir bulvarais. Tuo tarpu flâneur‘ą traukia ir išvirkštinė miesto pusė: jam leistina būti spontaniškam, kirsti dieninio ir naktinio, oficialaus ir „išvirkštinio“ miesto ribas. Tad flâneur‘o trajektorijų geografija yra kur kas platesnė. 

Todėl kyla klausimas, kokius įrankius ir technikas pasitelkdavo skirtingų laikmečių miestelėnės, siekdamos įgauti judėjimo laisvę, bet vengdamos būti priskirtoms prie „kritusių moterų“? Kokias taktikas pasitelkia šiuolaikinė miesto gyventoja, siekdama suspenduoti rutininius maršrutus ir rimtus, kuriuos diktuoja jos socialiniai vaidmenys ir funkcijos?

Pasak J. Lavrinec, dalinį atsakymą į šį klausimą  pateikia du slampinėtojų tipai, kurie atkovoja teisę į laisvą žvilgsnį ir teisę į nuosavus maršrutus. Vienas tipas – tai slampinėtoja-fotografė, kitas – slampinėtoja kaip miesto keistuolė, pretenduojanti į pagrindinį vaidmenį gatvės spektaklyje ir pati režisuojanti savo pasirodymą viešoje erdvėje. Pirmojo slampinėtojos tipo pavyzdys – tai fotografės Lisette Modell ir Diane Arbus, kurios ima tematizuoti paprastai nutylimas temas, skirdamos dėmesį kūnams, kuriuos paprastai nepamatysi miesto gatvėse.

Kitas slampinėtojo tipo pavyzdys – Vilniaus įžymybė Rožė, kuri pavertė gatvę podiumu arba scena, kur vaidina jau ne pirmą dešimtmetį, stebindama miestelėnus savo tualetais. Sąmoningai konstruodama save kaip susižavėjimo objektą jį įgauna teisę į sulėtintą judėjimą ir į specifinį komunikacijos su praeiviais būdą.

Bandant apibrėžti šiandieninius slampinėtojų tipus, auditorijoje kilo klausimas, kuo Vilniaus Rožės tipas skiriasi nuo taip pat keistuoliu tituluojamu Vilniaus kunigaikščio. Atsakydama pranešėja išskyrė  pagrindinį skirtumą, kad Rožė – grožėjimosi objektas, turi savo estetinę koncepciją. Kaune, pasak auditorijos dalyvių, taip pat yra panašią estetinę koncepciją turinti kesituolė, Laisvės alėja vaikščiojanti su vestuvine suknele. Tuo tarpu Kunigaikštis daugiau režisuoja situacijas, įvairiai kalbina praeivius.

Kine, pasak Lyčių studijų centro dėstytojos N. Arlauskaitės, dažnai vampyrės vaizduojamos kaip naktinio miesto slampinėtojos. Jos išsiskiria netradiciniu, paparastai smurtiniu bendravimo būdu, kas leidžia joms drąsiai jaustis naktį.

Seminaro pranešėja papildydama teigė, kad  XX a. pirmoje pusėje fortografijoje taip pat pradėtos nagrinėti naktinių kavinių lankytojos  – bastūnės. Taip susidomėta naktinės moters vaizdavimu.

Pranešėjai uždavus klausimą audotorijai, kokie būdai ar atributai padeda seminaro dalyviams įveikti nepatogumą vaikštinėti mieste vienam? Įvardintas buvo mobilus telefonas, šuns vedžiojimas, cigaretės rūkymas. Taip pat buvo pastebėta, kad paparastai turisto statusas leidžia apžiūrinėti miestą atidžiau.  

Seminaro pabaigoje iškilo klausimas, ar miestu įvardijamas tik miesto centras. Pranešėja teigė, kad iš tiesų iki šiol buvo domimasi daugiausiai miesto centrais, tačiau naujausios tendencijos kreipia žvilgsnį ir į miegamuosius rajonus. Šiuo atveju svarbūs politiniai sprendimai: laisvalaikio, parmogų erdvių kūrimas, siekiant suaktyvinti viešą gyvenimą miegamuosiuose rajonuose. Naujausias projektas Vilniuje – mikrorajonas Pilaitė, kuriame numatoma kurti pramogų erdves.