Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Ultragarsinės diagnostikos skyriaus vedėjo dr. Artūro Samuilio karjera klostosi įgaudama vis didesnį pagreitį. Trisdešimtmetis medikas svarsto, kad karjeros, kaip ir bet kurios kitos veiklos, kokybišką rezultatą lemia ne tik žinios, asmeninis indėlis, bet ir atsitiktinumas. „Tačiau kuo anksčiau žinai, kur eini ir ko nori, tuo labiau tikėtina, kad tai pasieksi“, – teigia 11 metų medicinos studijoms skyręs dr. A. Samuilis.

Renkantis medicinos studijas atsitiktinumo paprastai nebūna. Jūsų atvejis tai tik patvirtina.

Prieš baigiant mokyklą svarbiausia žinoti, kuo nori tapti. Aš jau gana anksti žinojau, kuo noriu būti – mane žavėjo gamtos mokslai: biologija, jos dalis – žmogaus kūno anatomija, fiziologija, biochemija.

Buvau priimtas į Vilniaus universiteto biochemijos ir medicinos studijų programas. Pasirinkau pastarąją. Mano mama – medikė, tad jau buvau susidūręs su ta aplinka ir terminologija. Be to, maniau, kad gydytojo pagalba žmogui yra labiau apčiuopiama, nei dirbant laboratorijoje.

Bet iki apčiuopiamos gydytojo pagalbos žmogui – dešimt ir daugiau metų teorijos. Tai neslopino entuziazmo?

Visai ne! Jau gilindamasis į bazines medicinos studijų disciplinas, netiesiogiai prisilieti prie to, ką darysi vėliau, po studijų. Mano specialybėje yra ypač svarbu gerai žinoti žmogaus anatomiją ir fiziologiją. Studijuodamas klinikinius dalykus per praktikos užsiėmimus, ypač rezidentūros metu, pradedi suvokti savo kaip gydytojo esmę. Kaip ir vyresni kolegos, bendrauji su pacientais, surenki ligos ir gyvenimo anamnezę (istoriją), nagrinėji galimus diagnostikos bei gydymo būdus, analizuoji jų privalumus ir trūkumus ir net esant nepagydomoms ligoms gali pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę. Tai yra medicinos studijų Vilniaus universitete patrauklumas.

Žinoma, kaip ir kiekvienoje specialybėje, taip ir medicinoje yra dalykų, kuriuos turi žinoti, ir yra dalykų, kuriuos turi išmąstyti. Medicinoje, ko gero, yra daugiau žinojimo. Apčiuopiami rezultatai čia pasijaučia ne iš karto – tik tuomet, kai atsiranda tam tikra asmeninė patirtis. Tai itin priklauso nuo žmogaus asmeninio indėlio, iniciatyvos, bendravimo įgūdžių, taip pat nuo mus supančių žmonių (dėstytojų, kolegų). Todėl labai svarbus grįžtamasis ryšys – tiek iš pacientų, tiek iš kitų gydytojų.

Aš apčiuopiamus rezultatus pradėjau jausti praėjus penkeriems metams po studijų. Maždaug po tiek laiko pradėjau jaustis drąsiau, labiau pasitikėti savo žiniomis, nors iš tikrųjų su tam tikrais iššūkiais ir iš to atsirandančiomis abejonėmis medikai susiduria kiekvieną dieną. Tik kasdien kaupdamas žinias ir patirtį, mokydamasis iš savo ir kitų klaidų medikas gali jaustis tvirtai.

Studijuodami Vilniaus universitete buvome mokomi būti gana savarankiški. Tai, ką universitete duoda dėstytojai, yra viena, bet ne mažiau svarbus ir paties asmeninis indėlis.

Kokį vaidmenį atliko dėstytojai, Jums ir Jūsų kolegoms renkantis medicinos kryptį?

Man labai patiko bazinės žmogaus anatomijos ir fiziologijos studijos (įsimintiniausi dėstytojai – doc. A. Barkus, prof. R. Jankauskas, prof. J. Tutkuvienė). Tačiau norėtųsi išskirti patologinės anatomijos studijas, kurios buvo labai aukšto lygio, dėstė nauja dėstytojų  karta, stažavusis Vakarų šalyse. Jie buvo tam tikra prasme išskirtiniai, nes jų dėstymo stilius išsiskyrė iš kitų dalykų (prof. A. Laurinavicius, gyd. U. Mickys, doc. E. Žurauskas). Greta to norėčiau išskirti ir patologinės fiziologijos studijas – pirmąkart buvo prieinami nauji Vakarų šalyse išleisti vadovėliai (įsimintiniausias dėstytojas doc. R. Kazakevičius). Medicinos studijose labai svarbu eiti tais pačiais žingsniais su pažanga, neatsilikti nuo naujų technologijų, gydymo metodų – mes tai jau turėjome.

Vienas išskirtiniausių dėstytojų VU Medicinos fakultete man ir, manau, nemažai daliai kolegų, rezidentų ir studentų, yra prof. Kęstutis Strupas. Tačiau Medicinos fakultete yra tikrai ne vienas ir ne du dėstytojai, kurie mums buvo pavyzdžiai.

Prie mano požiūrio formavimosi ir specialybės pasirinkimo labai daug prisidėjo a. a. prof. V. Mamontovas, taip pat gydytojas urologas m. dr. A. Ulys, gydytojas gastroenterologas prof. J. Valantinas, anksčiau minėtas pilvo chirurgas prof. K. Strupas, gydytojas radiologas prof. A. Tamošiūnas.

Mitais apaugusios medicinos studentų dienos. Kokias Jūs jas prisimenate?

Medicinos studentų gyvenimas virė fakultete ir šalia jo – pas kolegas į bendrabutį eidavome ir pasimokyti, ir užrašų pasiskolinti, ir informacija dalytis, ir linksmai praleisti laiką. Kitos mėgtos erdvės – parkelis šalia bendrabučių, Vingio parkas.

Apie draugystes ir meiles… Iš tikrųjų nebuvo daug galimybių lakstyti už fakulteto ribų. Jei tarp fakultete susipažinusių žmonių gimdavo simpatija, nebuvo prasmės ieškoti kažko kažkur kitur. Kitas dalykas – medikų darbo specifika daug ką diktuoja: ne visada pasibaigus darbo laikui gali išeiti namo – tave turi suprasti ir tu turi suprasti antrą pusę.

Medicinos studijos universitete ženkliai prisidėjo prie Jūsų gyvenimo plano.

Universitetas – ne sienos, universitetas esame mes. Žmonės, kurie mus supo, dėstė, su kuriais bendravome, leidome laisvalaikį, formavo pasaulėžiūrą, darė įtaką tam tikriems sprendimams. Prie pasaulėžiūros, asmenybės formavimosi, be abejo, prisidėjo Vilniaus universitetas, kuris išmokė lyginti, vertinti, atsirinkti, padėjo susiformuoti kritiškam požiūriui.

Paprastu gydytoju dirbau nuo 2006 m. Rezidentūros viduryje man pasiūlė įsidarbinti gydytoju asistentu Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikose. Čia prasidėjo labai ankstyvas savarankiškas darbas – turėjau neretai pats priimti sprendimus, kai už nugaros nestovi vyresnis gydytojas. Tada pravertė ne tik žinios, bet ir universitete susiformavusi pasaulėžiūra.

Jaučiate, kad ankstyvas Jūsų kaip mediko savarankiškumas prisidėjo prie intensyvaus Jūsų augimo?

Iš tiesų įsivaizdavau, kad viskas mano gyvenime klostysis kur kas lėčiau, tačiau kai kurie gyvenimo vingai buvo labai greiti ir netikėti… Kai kurie sprendimai turejo būti priimti gana greitai. Tuomet pagalvodavau, jei ne dabar, tai kada, kito šanso gali ir nebūti. Kita vertus, jei nepavyks, bent jau žinosiu, kad pabandžiau, o pralaimėti taip pat reikia mokėti. Nesėkmių gyvenime pasitaiko. Taigi šiandien dėl savo gyvenimo vingių ir priimtų sprendimų nesigailiu.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad gyvenime yra svarbūs šie dalykai – savas indėlis, aplinka ir atsitiktinumai. Jei pavyksta suderinti šiuos dalykus – rezultatas puikus.