Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Biomedicinos mokslų instituto Žmogaus ir medicininės genetikos katedroje svečiavosi vaikų darželio „Baltų šalelė“ auklėtiniai. Vaikai turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su biomedicinos mokslininko profesija ir genetikos mokslu, kurį žaismingai pristatė katedros mokslininkai dr. Vytautas Šliužas ir dr. Ingrida Domarkienė.
Pasipuošę baltais chalatais smalsuoliai mokomosiose laboratorijose pamatė, kur yra saugoma DNR, kaip atrodo žmogaus chromosomos, kokiais įrankiais mokslininkai naudojasi atlikdami tyrimus, ir patys galėjo pabandyti „paimti“ vieną mikrolitrą vandens, sužinoti, kam reikalinga purtyklė, centrifuga, traukos spinta. „Aš norėčiau užeiti į tą ląstelę“, – taip savo smalsumą išreiškė penkerių metų Gangas.
Ekskursija mažiausiems buvo surengta pirmą kartą. Jos tikslas – ne tik sužadinti augančio žmogaus smalsumą, bet ir atsiverti visuomenei, tapti matomiems ir pasiekiamiems. „Su tokio amžiaus „studentais“ susidūriau pirmą kartą. Pradžioje buvo neramu, bet vaikai tikrai buvo smalsūs, drausmingi ir pasiruošę ekskursijai. Paprašius įvardinti konkrečius aparatus, vaikai žinojo, kas yra mikroskopas ir kad juo galima įžiūrėti mikrobus“, – įspūdžius pasakojo dr. V. Šliužas.
Šiuo metu Žmogaus ir medicininės genetikos katedroje vykdomi net du kasmetiniai mokslo populiarinimo renginiai, orientuoti į moksleivius. Dabar atsirado dar viena grupė – ikimokyklinio amžiaus vaikai. Katedros vadovas prof. Algirdas Utkus užsiminė ir apie kitus planuojamus renginius: „Artimiausiu metu, kovo viduryje, planuojamas ir dar vienas plačiajai visuomenei skirtas renginys, kuriame bus galima susipažinti su medicininės genetikos galimybėmis.“
Viena iš renginio organizatorių dr. I. Domarkienė sako, kad ją vaikai nustebino savo motyvacija ir dėmesio koncentracija. Nors laboratorijoje apsilankę darželio auklėtiniai klausėsi susikaupę, viską stebėjo ir turėjo gausybę klausimų, mokslininkė neslepia, kad pasiruošti tokiam susitikimui buvo gana sudėtinga.
„Ši patirtis ypatinga, nes iš tiesų prireikė pastangų sugalvoti, kaip pateikti mums, mokslininkams, įprastą informaciją, kaip parinkti žodžius, nuo ko pradėti, neapsunkinti. Už tai vaikai apdovanojo nuoširdžiomis padėkomis, žibančiomis akutėmis, o atsisveikinome tokiomis frazėmis, kaip „norėčiau čia pas jus gyventi“, „kada galėsime dar atvažiuoti?“, „dabar sapnuosiu ląstelę“, – pasakojo dr. I. Domarkienė.
Komentarų nėra. Būk pirmas!