Koronavirusas ir įvestas karantinas daro didelę įtaką kūrybinių industrijų sektoriui. Teatras, viena iš šios industrijų šakų, taip pat susiduria su laikinais sunkumais, nerimu. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkas doc. dr. Martynas Petrikas komentuoja sudėtingą teatro situaciją šiandien.

Kokioje padėtyje atsidūrę Lietuvoje veikiantys teatro kolektyvai? Kokia situacija pasaulyje?

Pradėkime nuo to, kas akivaizdu: teatro spektaklis yra masinis renginys. Spektaklį stebi kolektyvinė auditorija, scenoje veikia aktorių ansamblis, užkulisiuose dirba techninis personalas, o fojė, kasose, kavinėse ir kitur – administracijos ir žiūrovų aptarnavimo darbuotojai. Vadinasi, tuo pačiu metu paprastai uždaroje patalpoje susirenka nemažas žmonių skaičius, todėl visiškai natūralu, kad teatro organizacijos, siekdamos apsaugoti visus suinteresuotus, atšaukė savo renginius. Pirmieji šiuos nelengvus sprendimus dar vasario mėnesį priėmė viruso epicentruose (Šiaurės Italijoje, Prancūzijoje ir kitur) veikiantys teatrai, vėliau prisijungė ir kitos vietovės bei tenykštės scenos menų įstaigos. Lietuvoje, mano žiniomis, Valstybinis Šiaulių dramos teatras pirmas nutraukė viešą spektaklių rodymą. Vėliau viešus spektaklius atšaukė ir kiti šalies teatrai.

Kokius iššūkius teatrui kelia koronavirusas ir įvestas karantinas?

Turime suprasti, kad spektaklių kūrimas ir rodymas yra pagrindinė teatro veikla. Karantino sąlygos panaikina ir vienos, ir kitos veiklos galimybę. Nutrūksta ne tik spektakliai, bet ir repeticijos, kurios taip pat yra savotiškas masinis renginys. Karantinas įvestas sezonui įpusėjus, taigi teko atšaukti ne tik suplanuotus spektaklius, bet ir specialiuosius renginius – premjeras, festivalius, gastroles ir pan. Pavyzdžiui, buvo atidėta ir Lietuvos teatro bendruomenės labai laukiama, kovo 29 d. suplanuota Auksinių scenos kryžių įteikimo ceremonija. Žinoma, vienus renginius atidėti galima lengviau, kitus – sunkiau. Suveikia daug skirtingų, bet esminių faktorių – organizacinis, finansinis, moralinis ir kiti. Čia teatro organizacijų požiūrio ir politikos optimizmo laipsnis išsiskiria. Pavyzdžiui, garsus liepos–rugpjūčio mėnesiais Prancūzijoje vykstantis tarptautinis Avinjono teatro festivalis skelbia, kad kol kas renginių atšaukti neplanuoja. Kitų, pavyzdžiui, Bolonijoje vykusio festivalio VIE2020, kurį reikėjo nutraukti per vidurį, renginiai jau perkelti į 2021 metus. Kitaip sakant, teatrai visame pasaulyje susiduria su apžvelgiamoje praeityje precedento neturinčia situacija, kur, kaip taikliai pastebėjo Niujorko Metropolitan operos teatro vadovas Peteris Gelbas, pasirodymas tiesiog nebegali tęstis. Bent jau įprastomis formomis.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas dr. Martynas Petrikas. L. Vansevičienės nuotr.

Ko galėtų teatrai imtis, siekdami sušvelninti krizę?

Globali teatro industrija šiuo metu susiduria su visiškai nauja, nepažįstama situacija, kurioje nėra nei tradicinių sprendimų, nei veiklos protokolų. Taigi atsirado didžiulė paskata kūrybiškumui ir naujiems solidarizavimosi būdams. Pirmiausia, teatro bendruomenė yra dalis visuomenės, kuri bendrai patiria pandemijos padarinius. Vadinasi, būdami vienoje valtyje galime vieni kitiems padėti. Paminėčiau esminę, jau beveik globalią su finansiniais ištekliais susijusią iniciatyvą. Pirmieji, mano žiniomis, vengrų teatralai kreipėsi į visuomenę siūlydami atsisakyti pinigų už bilietus į atšauktus spektaklius ir taip paaukoti lėšas teatro bendruomenei. Vėliau šiuo pavyzdžiu pasekė Prancūzijos privačių teatrų sindikatas ir t. t.

Savo ruožtu teatrai nuo tokių didelių organizacijų kaip Paryžiaus opera iki santykinai mažyčių, pavyzdžiui, Kauno kamerinio teatro, savo spektaklių įrašus pasiūlė stebėti internetu nemokamai. Taip teatrinis produktas tapo prieinamesnis ir neabejotinai praskaidrins kai kur labai griežtai karantinuotų piliečių kasdienybę ir pagerins jų psichologinę savijautą. Kita vertus, abipusės paramos galimybė sukurs naujas ir mažiau vartotojiškumu, paslaugos teikėjo ir gavėjo santykiais pagrįstas teatro patirtis. Tai – svarbus palikimas pasauliui po pandemijos.

Kaip teatro lankytojai žiūri į spektaklių transliacijas internetu?

Kadangi paminėjome spektaklių įrašų transliacijas internetu – galimybių sąrašas šiandien jau nemažas. Ryškiausios iniciatyvos – minėtos Metropolitan operos teatro, Paryžiaus operos, Vienos operos teatrų spektaklių peržiūros, kurios suteikia galimybę išvysti aukščiausio lygio operos ir baleto pastatymus ir atlikėjus. Pavyzdžiui, šiuo metu galima pamatyti visas keturias Richardo Wagnerio „Nybelungų žiedo“ ciklo operas, kurias Metropolitan operos scenoje pastatė vizualaus teatro klasikas, režisierius Robertas Lepage’as, o atlieka žanro įžymybės – Deborah Voigt, Jonas Kaufmannas, Brynas Terfelis ir kiti. Paryžiaus opera siūlo belgų režisieriaus Ivo van Hove’s pastatytą W. A. Mozarto „Don Giovanni“, kurį gyvai Niujorko publika išvys tik kitą sezoną. Taigi išskirtinių galimybių tikrai daug. Lietuvoje spektaklių įrašų transliaciją internetu pradėjo Valstybinis Šiaulių dramos teatras, prisijungė Oskaro Koršunovo teatras, Kauno kamerinis teatras, Klaipėdos muzikinis teatras ir kiti. Taip pat verta prisiminti Lietuvos nacionalinės filharmonijos skaitmeninę koncertų salę su puikių koncertų vaizdo įrašais.

Teatro meno pagrindas – tai ryšys tarp scenos ir salės, todėl svarbu išsaugoti ryšį su auditorija

Kaip šių dienų situacija keičia teatrą?

Teatro veiklos tęstinumui užtikrinti būtina naujomis sąlygomis permąstyti ir adaptuoti dvi jau minėtas sritis, t. y. ne tik kūrinių rodymą, bet ir kūrybą. Teatro meno pagrindas – tai ryšys tarp scenos ir salės, todėl svarbu išsaugoti ryšį su auditorija. Taigi karantino sąlygos tapo impulsu medijuotoms kūrybos formoms. Įdomią iniciatyvą pasiūlė nacionalinis La Colline teatras Paryžiuje: užsiregistravęs žiūrovas gali susiskambinti su trupės aktoriumi, kuris jam ar jai asmeniškai perskaitys pasirinkto dramaturgijos kūrinio ištrauką. Labiau matomi tampa intymūs, menininko namuose buitine įranga nufilmuoti ir socialiniuose tinkluose gyvai transliuoti pasirodymai. Galima rasti ir monospektaklių, ir koncertų, o kartais – tiesiog progą pabendrauti, pažvelgti į kito, išskirtinio ir įkvepiančio, bet taip pat karantino iššūkius patiriančio žmogaus gyvenimą. Paminėčiau šokio pasaulio atstovų iniciatyvas, skatinančias fizinį aktyvumą namuose (pvz., nuotraukomis, platinamomis su grotažyme Danceathome, trumpais vaizdo įrašais ir pan.). Lietuvoje panašią veiklą pasiūlė Agnijos Šeiko šokio teatras.

Kaip būtų galima užtikrinti teatre dirbančių žmonių socialinę, ekonominę apsaugą?

Čia svarbiausias solidarumas ir savitarpio pagalba: menininkai padeda visuomenei ir atvirkščiai – visuomenės nariai individualiai ir kolektyviai, t. y. per valdžios iniciatyvas, padeda kūrybiniam sektoriui, pvz., Vyriausybei per Kultūros ministeriją remiant kūrybines prastovas patiriančius meno kūrėjus. Be to, svarbu nepamiršti, kad karantinas ir pandemija yra laikini reiškiniai, tačiau jų poveikis gali būti ilgalaikis. Norėtųsi, kad šio nepaprasto laiko patirtys būtų kuo konstruktyvesnės.