Pastaruoju metu gyventojus ir verslą pašiurpinęs energijos kainų šuolis gali būti tik dar didesnės problemos dalis. Kainų augimui įtakos turi daug veiksnių, tačiau vis garsiau kalbama apie vieną jų – energijos trūkumą. Kodėl pasaulyje ėmė trūkti energijos ir kokių veiksmų būtina imtis jau dabar, kad situacija nepaaštrėtų, Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ pasakoja ekonomistas, VU Verslo mokyklos partnerystės docentas Marius Dubnikovas.
Kokia bus energetinė ateitis?
Prognozuojama, kad energijos suvartojimas iki 2023 m. padidės 60 proc. Tai lemia ne tik pasaulyje didėjantis gyventojų skaičius, bet ir valstybių laipsniškas iškastinio kuro atsisakymas ir perėjimas prie elektra varomų įrenginių. Anot pašnekovo, situacija dar nėra dramatiška, tačiau ateities iššūkiams reikia ruoštis. „Kryptis aiški – Lietuva turi siekti energetinio nepriklausomumo ir investuoti į mums jau gerai pažįstamas žaliąsias technologijas – saulės ir vėjo elektrines. Kitas variantas yra iš perteklinės energijos gaminti vandenilio dujas ir jų sankaupas vėliau vėl panaudoti elektros gamybai“, – alternatyvias priemones vardija ekonomistas.
Paklaustas, o kaipgi bus su branduoline energetika, kurią Europos Sąjunga lyg ir linksta pripažinti irgi žaliąja, M. Dubnikovas sako, kad, tikėtina, ta meilė branduoliniam kurui yra šiek tiek prievartinė, nes natūralu, kad elektros energija, pasiekus 500 eurų kainą už megavatvalandę, priverčia susimąstyti, iš kur gauti tos energijos. „Šiandien turime didžiulę riziką dėl dujų tiekimo, nes santykiai su rytų kaimynais nėra patys geriausi, o tai irgi lemia kainų augimą. Todėl tokiu priverstiniu būdu gręžiamasi į branduolinę energetiką, kuri, atrodo, turi daug privalumų – neišskiria CO2, yra pastovi (skirtingai nuo atsinaujinančių šaltinių), bet ir didžiulį minusą – utilizavimą ir didžiulių sąnaudų reikalaujantį uždarymą.“
Vis dėlto ekspertas tikina, kad branduolinė energetika dar ilgai išliks mūsų aplinkoje ir turės savo vietą kaip pusiausvyrą išlaikantis ir netolygumus išlyginantis šaltinis, nes atsinaujinantys šaltiniai nėra stabilūs.
Svarbiausia – energetinė nepriklausomybė
Natūralu, kad elektra yra švaresnis, lengvesnis, greitesnis būdas pasiekti savo tikslus ir apie ją suksis ateitis, tačiau su tuo susiję ir nemaži iššūkiai. Anot pašnekovo, kalbant apie elektromobilius, Lietuvoje infrastruktūra dar nėra jiems pritaikyta ir išplėtota, yra labai mažai krovimo stotelių. Britai tai sprendžia paprastai – elektromobilių krovimo stoteles montuoja prie šviesos stulpų. Lietuvoje šį etapą irgi reikės pereiti.
Apskritai elektros poreikis Lietuvoje irgi bus didėjantis ir jau dabar turime priimti sprendimus, kaip didinti jos gamybą mūsų šalyje, nes šiandien per 70 proc. elektros energijos yra importuojama.
„Reikia suprasti, kad ir aplinkinės šalys turės tuos pačius iššūkius – elektros reikės vis daugiau ir joms, konkurencija dėl elektros gali išaugti, todėl Lietuva turėtų susirūpinti ir palengvinti elektros gamybos įsidiegimo būdus“, – įsitikinęs ekonomistas.
Pasak jo, vienas būdas galėtų būti vėjo jėgainių parkų įrengimas prie jūros. Kita vertus, esant tokioms aukštoms energijos kainoms, gyventojai turi kiek įmanoma daugiau galvoti apie nuosavų saulės elektrinių įsirengimą arba nutolusių elektrinių įsigijimą. Bloga žinia, kad energija ateityje kainuos brangiai ir gal daugiau nei dabar, todėl tas, kas liks energetiškai priklausomas nuo kažko kito, gali susidurti su problemomis.
„Žinoma, iš saulės energijos gaunama elektra irgi nebus labai pigi, ji kainuos tiek, kiek kainuos rinkoje. Tiesiog, jei mes įsidiegiame saulės elementą, tai, nors elektra bus brangi, mes nepermokėsime ir idealiu atveju patys jos sau pasigaminsime tiek, kiek suvartosime“, – aiškina M. Dubnikovas.
Anot jo, jeigu Lietuva, ypač verslo įmonės, galėtų pagaminti energijos ne tik sau, bet ir parduoti, tai taptume visiškai nepriklausomi kaip norvegai dėl naftos kainų kilimo, kuris juos tik džiugina, nes jie naftos nevartoja, o tik parduoda.
Mokesčių mažinimas – galvos kišimas į smėlį
Ekonomistas apgailestauja, kad Lietuva nuo tradicinės iki žaliosios energetikos juda per lėtai. Ji 10 kartų atsilieka nuo Vokietijos pagal instaliuotos žaliosios energijos kiekį vienam gyventojui. „Greitis yra nepakankamas, ir kai šiandien kyla diskusija apie tai, kad reikėtų mažinti mokesčius šildymui, energijai, tai tikrai to nereikia daryti. Jeigu mes rinksimės mažinti mokesčius, kad laikinai pristabdytume kainų kilimą, tai bus galvos kišimas į smėlį. Visos lengvatos tik atitolina nuo reikiamų sprendimų. Nes taip ir po 10 metų vargsime su ta pačia problema, jeigu šiandien nepadarysime namų darbų“, – įsitikinęs ekspertas.
Jis pataria geriau tuos pinigus, kuriuos surenkame iš mokesčių, investuoti į energetikos infrastruktūros sukūrimą. Anksčiau ar vėliau ją sukurti vis tiek reikės. Šiandien aukštos energijos kainos turėtų būti pati didžiausia motyvacija pradėti veikti jau dabar, nelaukiant momento, kai kito pasirinkimo nebebus.
O pirmą žingsnį dėl investicijų jau dabar gali padaryti patys žmonės ir ypač įmonės, nes, M. Dubnikovo tikinimu, kai tik lietuviai pamatys ekonominę investicijų naudą, saulės elementai labai greitai guls ant stogų ir įvyks didesnis proveržis.
Anot ekonomisto, nieko nedarymo atveju galime sulaukti net ir gyvybiškai pavojingų situacijų, kokių buvo Kinijoje, kai buvo pasiektas toks kritinis elektros trūkumo taškas ir išsijungė sistema. Galima tik įsivaizduoti, kaip tokia ilgalaikė situacija paveiktų, pavyzdžiui, ligoninių darbą. Europa žiemą irgi buvo netoli tokių situacijų, kai energijos pritrūko ir buvo kalbama, kad jeigu būtų pora laipsnių žemesnė temperatūra sausio pradžioje, kai kurios valstybės irgi būtų patyrusios užtemimą.
Atrodo visiškai neįsivaizduojamas dalykas, kad senasis žemynas galėtų pritrūkti energijos, bet jos trūksta. Todėl tas, kas galės pasigaminti žaliosios energijos sau ir parduoti, gali tapti regiono lyderiu. „Tą sudėtingiau padaryti Lenkijai, kuri vis dar 60 proc. energijos išgauna iš anglies pramonės ir ją uždarius kiltų daug problemų. Tuo tarpu Lietuvoje mes neturime jokios elektros pramonės, kurią reikėtų uždaryti, todėl lengviau galime sukurti naują.“
Gilesni padariniai – darbo jėgos trūkumas
Tam, kad patenkintume augantį energijos poreikį, neužtenka tik investuoti į inovacijas ar naujas technologijas, ar pačias naujos kartos elektrines, reikia pagalvoti apie papildomas darbo rankas, kurių jau ir dabar Lietuvoje trūksta beveik visose darbo srityse.
„Be abejo, mes susidursime su darbo rankų problema, nes pas mus gimsta beveik dvigubai mažiau vaikų negu prieš dešimtmetį. Tad natūraliai darbo jėgos pristigsime, o ypač stipriai tai pajusime per artimiausius 10–15 metų. Todėl neišvengiamai turėsime atverti sienas ir įsileisti žmonių iš mums artimų kraštų. Klausimas tik tas, ar mes tą darysime chaotiškai kaip visada, jau kilus problemai, ar pradėsime tartis ir jau dabar įleisti daugiau žmonių, atsirinkdami, ko mums reikia, kad geriau pasiruoštume per tą dešimtmetį“, – sako M. Dubnikovas.
Kol kas bendro sutarimo nėra, baiminamasi, kad imigrantai atims darbo vietas iš lietuvių, bet, pasak eksperto, yra atvirkščiai – visos valstybė iš imigracijos išlošia ir didžiosios ekonomikos juos įsileidžia, tik reikia įsileisti tinkamus žmones. Reikia pasiruošti ir tų imigrantų, kurie atvyks į Lietuvą su šeimomis, integracijai. Tam reikės ir mokyti lietuvių kalbos, ir pritaikytų darželių, mokyklų, ir sveikatos priežiūros paslaugų.
„Negebėjimas būti greitam, prisitaikančiam prie kintančių sąlygų lemia, kad tos šalies gyventojai gyvena skurdžiau. Tikrai nereikėtų laukti, kad kažkas mums padės, o imti likimą į savo rankas ir būti tais laiminčiais. Beje, mums tas visai gerai pavyksta, nes per pastaruosius 30 nepriklausomybės metų mes nukeliavome didžiulį kelią. Belieka tik pasižiūrėti, kaip Baltijos šalys atrodo kitų nelaisvėje buvusių valstybių kontekste, ir suprasime, kokie milžiniški yra skirtumai. Dabar tik reikia nesustoti, judėti į priekį toliau ir būti labiau optimistais nei pesimistais“, – ragina pašnekovas.
Komentarų nėra. Būk pirmas!