Lietuvos aukštojo mokslo teisinėje doktrinoje studento kaip savarankiško individo nėra. Jis traktuojamas arba kaip pasyvus objektas (specialistas, gaminamas pagal valstybės užsakymą), arba kaip aukštosios mokyklos pajamų šaltinis, o pati doktrina tėra tik instrukcija, kokiais būdais priversti studentą mokėti už studijas. Tai tipiška pokomunistinių šalių aukštojo mokslo doktrina, jau seniai įgyvendinta Rusijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, buvusios Jugoslavijos respublikose, Gruzijoje, Estijoje, keliose Rytų Afrikos šalyse – Tanzanijoje, Kenijoje, kurios žavėjosi sovietiniu socializmu ir bandė jį kopijuoti.
2005–2007 m. Lenkija, Vengrija, Estija, kurios yra EBPO narės, paprašė EBPO įvertinti jų aukštojo mokslo sistemas. EBPO ekspertų išvados dėl šių šalių valstybinių aukštojo mokslo sistemų teisingumo ir nešališkumo buvo vienareikšmės – mokėjimo už studijas politika buvo apibūdinta kaip diskriminacinė ir primygtinai rekomenduota „panaikinti dviaukštę sistemą, kurioje vieniems studentams aukštasis mokslas yra nemokamas, kitiems – ne“.
Teisingumo ir nešališkumo principo įtvirtinimas aukštajame moksle Lietuvai iš tikrųjų yra egzistencinis klausimas. Kaip viena iš Lietuvos valstybės išlikimo sąlygų šis klausimas turi būti sprendžiamas neatidėliojant. Suprantama, pirmiausia reikia sustabdyti žalą, kurią jau trejus metus daro Lietuvoje vykdoma krepšelinė „reforma”. Neabejotina, kad čia labai praverstų patirtis tų pokomunistinių šalių, kurios, panašiai kaip Lietuva, tik anksčiau, įkrito į susikurtą libertarinę aukštojo mokslo pelkę, bet sugebėjo iš jos išbristi. Deja, tokios patirties pavyzdžių yra labai mažai.
Šalys, įsiteisinusios valstybinių aukštųjų mokyklų studentų rūšiavimą į valstybės finansuojamus ir visą studijų kainą mokančius, beveik nebeturi galimybių įgyvendinti teisingumą ir nešališkumą aukštajame moksle. Trūkstant lėšų aukštajam mokslui civilizuotos šalys elgiasi gana paprastai – įteisina visiems vienodą (kai kuriose šalyse jis iš dalies siejamas su tikėtinomis pajamomis dirbant srityje, kurioje įgytas aukštasis išsilavinimas) mokestį už studijas. Jei aukštasis mokslas jau yra mokamas, padidina tą mokestį, bet vis vien išlaiko jį vienodą visiems. Diskriminacijos nėra – žmogaus teisė į aukštąjį mokslą nėra pažeidžiama. Tačiau toks problemos sprendimas pokomunistinėms šalims, savo konstitucijose įtvirtinusioms teisę į nemokamą aukštąjį mokslą, yra per sunkus – reikia keisti konstituciją ir atsisakyti nemokamo aukštojo mokslo. Jei būtų bandoma atsisakyti nemokamo aukštojo mokslo referendumu, visuomenė, aišku, balsuotų prieš (kaip rodo Vengrijos pavyzdys). Tik komunistinė Kinija, kurios praktikos neįmanoma perkelti į demokratine šalimi pretenduojančią atrodyti Lietuvą, sugebėjo tai padaryti. Yra dar dvi šalys, bandžiusios ar bandančios tai daryti – Vengrija ir Estija.
Iki šiol nė vienai pokomunistinei šaliai, pasirinkusiai tokią valstybinio aukštojo mokslo finansavimo sistemą, nepavyko jos atsikratyti. Bet tai gali pavykti Estijai. Jos valdžios institucijų veiksmai ir visuomenėje vykstančių diskusijų turinys rodo, kad Estija tikriausiai bus pirmoji pokomunistinė valstybė, sugebėjusi išbristi iš susikurto libertarinio aukštojo mokslo liūno ir padaryti pirmuosius žingsnius atkuriant teisingumą ir nešališkumą savo šalies aukštajame moksle. Rusija, Lenkija, Rumunija tikriausiai galės ilgai egzistuoti vykdydamos diskriminacinę studijų finansavimo politiką savo studentų atžvilgiu, bet Lietuvai tokia politika yra pražūtinga. Ryškiausias realus diskriminacinės finansavimo politikos rezultatas – didėjantis bėgančių iš Tėvynės studijuoti svetur jaunų žmonių srautas.
Vengrijos nesėkmingos patirties ir Estijos veiksmų analizė būtų labai naudinga Lietuvai, jei ji ryžtųsi įgyvendinti teisingumo ir nešališkumo principus aukštajame moksle. Tačiau matant dabartinių valdančiųjų partijų veiksmus ir klausantis opozicinių partijų, pretenduojančių tapti valdančiosiomis po eilinių Seimo rinkimų, kalbų ir pažadų optimizmo reikėtų vengti ir nusiteikti daug sunkesniam ir ilgesniam darbui. Nei valdančiųjų, nei opozicinių politinių jėgų planuose nėra jokios užuominos apie teisingumą ir nešališkumą aukštajame moksle – valdančiosios partijos aiškina, kad tęs dabartinę politiką (toliau tęs diskriminacinę mokėjimo už studijas politiką, toliau bandys politizuoti aukštųjų mokyklų tarybas, didinti jose savo įtaką ir t. t.), opozicinės partijos orientuojasi ne į studentą, bet į akademinę nomenklatūrą, žadėdamos padidinti jos vaidmenį autonomiškuose, tiksliau, uždaruose akademiniuose getuose, vadinamuose aukštosiomis mokyklomis.
Komentarų: 6
2011-12-28 08:41
ArtūrasGalima nemokamas studijas padaryti ir nekeičiant konstitucijos, ir neatsisakant “krepšelių”. Jei universitetai išsikovotų teisingą studijų kainą, kuri leistų užtikrinti pakankamą studijų kokybę, pati akademinė bendruomenė galėtų atsisakyti “valstybės nefinansuojamų vietų”. Manau, kad VU bendruomenė yra pakankamai socialiai atsakinga, kad tai padaryti. Be to užsidirbti universitetas galėtų kitais būdais, pavyzdžiui, teikdamas papildomas paslaugas ir reikalaudamas didinti mokslinių projektų pridėtines išlaidas (iki 60% nuo R&D veiklos, kaip didžiojoje pasaulio dalyje). Vien dejonėmis ir rodydais pirštu į viršų reikalų nepataisysim, reikia patiems krapštyti pakaušį.
2012-01-02 21:10
Studentas RokasTeksto autorius (sąmoningai ar nesąmoningai) netiksliai naudoja terminą “libertarinis”. Nėra absoliučiai nieko libertariško tame, kad vieni studentai moka pilną kainą, o kiti gauna pilną finansavimą iš valstybės. Libertariška pozicija būtų – vienareikšmiškai, už mokslą visi studentai moka pilną kainą. Jau po to dalinį finansavimą, pagal studento pažangumą ar kitais kriterijais vadovaujantis, nustatytų pats universitetas. Tokiu būdu būtų išvengta universitetų priklausomybės nuo valstybės finansavimo. Dabar turim kaip tik kvazisocialistinį modelį, kai moka pusė studentų, o už kitą pusę sumoka valstybė.
2012-01-06 21:48
Kitas studentasLabai jau ideologizuotas straipsnis, trūksta tik delfio komentatorių pakviesti. Nelabai aišku, apie kokią diskriminaciją ir teisingumą autorius rašo, be to nėra niekuom griežtai pagrindžiama.
Diskriminacija būtų tuomet, jeigu studentai patektų į mokamas arba nemokamas vietas: 1) burtų keliu, 2) pagal sąlygas, kurių iš anksto nežinojo, 3) pagal tautybės, sveikatos, politinių pažiūrių ir t.t., skirtumus, kas yra sutariama vadinti diskriminacija.
Mūsų atveju studentai žino, kad yra vykdomas konkursas į nemokamas vietas. Jį reikia laimėti. Tai – konkurencijos skatinimas (kas blogai šitokioje konkurencijoje?). Sudarytos lygios sąlygos konkuruoti dėl nemokamų vietų; Jeigu nelygios – tada diskriminacija.
Labai nieko nepasako “prof.”, “ekspertų nuomonės” ir “EBPS ekspertų išvados…”. Reikia argumentuoti nuomones ir paaiškinti, kaip prieita išvadų, antraip tie Dideli pažyminiai neturės prasmės.
“Ryškiausias realus diskriminacinės finansavimo politikos rezultatas – didėjantis bėgančių iš Tėvynės studijuoti svetur jaunų žmonių srautas.” – šyvos kumelės sapnas. Reikia argumentacijos, na pvz. bent jau paaiškinimo, kad būtent šis, o ne kiti, veiksniai įtakoja tokį studentų pasirinkimą.
2012-01-06 21:49
Kitas studentas II d“Teisingumo ir nešališkumo principo įtvirtinimas aukštajame moksle Lietuvai iš tikrųjų yra egzistencinis klausimas.” – Apie teisingumą ir nešališkumą yra susitarta, kas tai yra, de jure. Jeigu jūsų įsivaizduojamas teisingumas ir nešališkumas yra kitoks, tai jis kol kas negali būti vadinamas teisingumu ir nešališkumu, jums pirma reikia, kad kiti pritartu jums ir kad tai taptų užfiksuota de jure.
Šiuo metu valstybės pozicija yra tokia, kad “dvipakopė” sistema yra teisinga. Valstybė yra nešališka nepalaikyti kitokios negu kad sutarta mokėjimo už studijas sistemos: sutarta, kad geriau besimokantieji – nemoka.
Valstybės pozicija yra – AM turi būti nemokamas. Žodžio laisvė leidžia agituoti tartis dėl pozicijos keitimo. Atsakingi žmonės nutars (“refresh’ins” poziciją) kaip geriau. Mano įsivaizdavimu: jeigu atsakingi žmonės manys, kad gerai besimonaktieji privalo jau turėti gerą materialinį užnugarį, tai balsuos už mokamą mokslą, o jeigu manys, kad gerai besimokantieji neprivalo turėti gero materialinio užnugario, tai balsuos palikti esamą nemokamo mokslo poziciją, finansuojant jį iš mokesčių mokėtojų pinigų. Susitarimo reikalas.
Ar man pavyko įpūst primytyvios šviesos ir paaiškinti, kad nieko doro straipsnelyje neparašyta?
Pagarbiai.
2012-01-08 13:30
Ekonomistas -Fizikui[quote name=”Artūras”]Galima nemokamas studijas padaryti ir nekeičiant konstitucijos, ir neatsisakant “krepšelių”. Jei universitetai išsikovotų teisingą studijų kainą, kuri leistų užtikrinti pakankamą studijų kokybę, pati akademinė bendruomenė galėtų atsisakyti “valstybės nefinansuojamų vietų”. Manau, kad VU bendruomenė yra pakankamai socialiai atsakinga, kad tai padaryti. quote]
Du klausimai kolegai Artūrui:
a) [b]kas mokėtų [/b] tą “teisingą studijų kainą” universitetui: studentas, valstybė (=mokesčių mokėtojai) ar kažkas kitas?
b) kokie gi būtų studijų kainos [i][b]teisingumo [/i] kriterijai[/b]? T.y. [b]kas[/b] ir [b]kaip[/b] ją apskaičiuotų/nustatytų?
Rinka? Valdžia (remdamasi savo suvokimu, kiek kainuoja, pvz. dėstytojo/mokslininko darbas)? Studentų gaunamo žmogiškojo kapitalo vertė – pagal iš įgytos profesijos ateityje lauktinas pajamas (FEI)? O gal tiesiog “teisinga kaina” bus sutartinė kaina, t.y. ta, kurią pavyks išsiderėti (aka išsikovoti) derybose su Vyriausybe?
2012-01-08 13:42
Ekonomistas- Rokui[quote name=”Studentas Rokas”]Teksto autorius (sąmoningai ar nesąmoningai) netiksliai naudoja terminą “libertarinis”. Nėra absoliučiai nieko libertariško tame, kad vieni studentai moka pilną kainą, o kiti gauna pilną finansavimą iš valstybės. Libertariška pozicija būtų – vienareikšmiškai, už mokslą visi studentai moka pilną kainą. Jau po to dalinį finansavimą, pagal studento pažangumą ar kitais kriterijais vadovaujantis, nustatytų pats universitetas. Tokiu būdu būtų išvengta universitetų priklausomybės nuo valstybės finansavimo. Dabar turim kaip tik kvazisocialistinį modelį, kai moka pusė studentų, o už kitą pusę sumoka valstybė.[/quote]
Bravo! Glaustai ir taikliai atsakyta bei paaiškinta p.Daujočiui, kad reiktų atsargiau vartoti mažai pažįstamas sąvokas.
(Asmeniškai palaikyčiau /ar bent jau rimtai svarstyčiau. tokį modelį, kaip siūlote: visi moka tą studijų kainą, kurios prašo universitetas, o parama konkrečiam mokėtojui nustatoma vėliau, remiantis jo akademiniais pasiekimasi ar socialiniais poreikio /nepasiturinti šeima/ kriterijais)