Universitetai parengia daug aukštos kvalifikacijos specialistų, galinčių dirbti su aukštosiomis technologijomis, tačiau Lietuvoje tik maža jų dalis tokį darbą iš tikrųjų dirba. Tai vadinama „butelio kaklelio fenomenu“. Tokie rezultatai gauti Darbo ir socialinių tyrimų institutui (DSTI) atlikus „Aukštos kvalifikacijos specialistų (magistrantų) pasiūlos ir paklausos sisteminį įvertinimą“.

Vilniaus verslo konsultacinis centras, kurio vienas steigėjų yra Vilniaus universitetas, vykdo Europos Sąjungos finansuojamą projektą „Aukščiausios kvalifikacijos specialistų (magistrantų) pasiūlos ir paklausos atitikimo sisteminis įvertinimas“. Kol kas pristatytos dvi projekto dalys, kuriose analizuojama, kaip keičiasi aukštos kvalifikacijos specialistų skaičius ES ir Lietuvos darbo rinkoje bei magistrantūros studijų programų, kurias baigę magistrai galėtų dirbti su aukštosiomis technologijomis, pasiūla.

Pagal žmogiškųjų mokslo ir technologijų išteklių (ŽMTI) kapitalą, t. y. žmonių, turinčių mokslo ir technologijų išsilavinimą arba dirbančių mokslo ir technologijų srityje, skaičių Lietuva yra aukščiau Europos Sąjungos vidurkio. ŽMTI kapitalas pernai Lietuvoje sudarė 38,9 procentus visos darbo jėgos. ES vidurkis yra 38 procentai.

Taigi Lietuvoje yra daug specialistų, kurie galėtų kurti naujus inovatyvius produktus ir taip didinti Lietuvos konkurencingumą aukštųjų technologijų srityje. Galėtų… Tačiau kita tendencija yra neigiama: Lietuvoje su aukštosiomis technologijomis susijusį darbą (ir pramonėje, ir paslaugose) dirba santykinai beveik mažiausiai žmonių nuo bendro užimtųjų skaičiaus, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Be to, netgi tie, kurie Lietuvoje dirba aukštųjų technologijų sektoriuje, nebūtinai dirba aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Tai parodė verslo konsultacijų bendrovės „ProBaltic Consulting“ ekspertų pateikta aukštos kvalifikacijos specialistų skaičiaus dinamikos Europos Sąjungos (ES) darbo rinkoje analizė, atlikta „Vilniaus verslo konsultacinio centro“ ir DSTI užsakymu.

„Jeigu Lietuva nori išlikti konkurencinga ilgalaikėje perspektyvoje, palaikyti ir didinti įmonių pelningumą, mažinti aukštos kvalifikacijos specialistų emigraciją, reikėtų imtis priemonių, kad ši situacija keistųsi“, – teigia „ProBaltic Consulting“ direktorius Mantas Jonauskis.

Mažos įmonės laukia genijų

DSTI direktorius docentas, VU FilosF dr. Boguslavas Gruževskis aiškina, kad yra dvi „butelio kaklelio“ fenomeno pusės: Lietuvos verslas nesugeba „prisitraukti“ Lietuvoje parengtų specialistų, o ir tie specialistai galbūt nėra pakankamai gerai parengti.

„Lietuvoje daugiausia mažų ir vidutinių aukštųjų technologijų įmonių. Problema ta, kad labai dažnai aukštųjų technologijų specialistui tokiose įmonėse yra keliami žymiai aukštesni reikalavimai: norima, kad jis būtų ir projektų vadybininkas, iš jo reikalaujama ir gero finansų bei teisės išmanymo, jo sąskaita stengiamasi išspręsti didelę dalį įmonės klausimų – tai ir užsienio kalbos mokėjimas, ir kontaktai su partneriais, ir korespondencija“, – pasakoja doc. dr. B. Gruževskis. Nieko nuostabaus, kad tokie reikalavimai ir per mažas darbo užmokestis nevilioja jaunų žmonių.

Didelėse įmonėse situacija žymiai geresnė. Ten fizikui leidžiama būti fiziku, chemikui – chemiku, t. y. dirbti siauroje srityje, pavyzdžiui, lazerinėje fizikoje.

Geras tik teorinis parengimas

„Jei kalbame apie aukštųjų technologijų svarbą, tai turime kalbėti ir apie tos srities specialistus rengiančių katedrų finansavimą, aprūpinimą technika ir panašiai, – įsitikinęs DSTI direktorius. – Formaliai sąlygos vystyti fiziką, chemiją, biochemiją, matematiką yra neblogos, bet jos nėra labai geros. Teorinis parengimas tinkamo lygio, o praktinis vis labiau atsilieka nuo gamybos.“ Pasak docento, universitetuose parengimas turėtų būti aukštesnis nei gamyboje, darbdavys norėtų, kad absolventas pasakytų, kas įmonėje blogai, ką reikėtų keisti, o dabar naujus prietaisus jis dažniausiai pamato tik gamyboje. Tačiau universitetų vadovai pasakoja, kad verslininkai nori, jog studentas turėtų fundamentalių žinių, jie neprivalo būti pasiruošę konkrečiai darbo vietai.

„Studentų galimybės pasirengti kokybiškai irgi mažėja, nes apie 70–80 procentų magistrantų dirba. Jeigu jie dirba pagal specialybę, jų parengimas tik stiprėja, tačiau dauguma darbą renkasi pagal tai, kiek jį galės suderinti su studijomis“, – konstatuoja DSTI direktorius. Jis mano, kad specialistų parengimas suprastėjo ir dėl per didelio studentų skaičiaus.

Dabar dėstytojams mokama už valandas. DSTI direktorius doc. dr. B. Gruževskis mano, kad reikėtų keisti dėstytojų apmokėjimo sistemą: „Valanda valandai nelygi – galima sekti pasakas, o galima pasakoti apie savo tyrimų rezultatus. Dėstytojams turėtų būti mokama ir už tai, kiek jų absolventai parašo mokslinių straipsnių ir pan.“

Lietuvoje nėra aukštųjų technologijų specialistų duomenų bazės. Anot docento B. Gruževskio, tai gali būti dar viena priežastis, kodėl Lietuvos aukštųjų technologijų įmonėse įsidarbina mažai specialistų. Jo nuomone, bendrą aukštųjų technologijų specialistų bazę nesunkiai galėtų sukurti keli universitetai.

Aukštųjų technologijų studijų srityse studentų ne per daug

Magistrantūros studijų programų pasiūlos analizę atliko VU Studijų direkcijos direktorius profesorius dr. Gintaras Dikčius, iš visų magistrantūros studijų programų išrinkęs tas, kurias baigę absolventai galėtų dirbti aukštųjų technologijų versle. Studijų direktorius pabrėžia, kad svarbu, jog studijuoti įstotų motyvuoti studentai, ir džiaugiasi, kad aukštosioms technologijoms priskirtinose studijų srityse – fizinių, biomedicinos ir technologijos mokslų – studentų masiškai nepadaugėjo, nes masiškumas priešingas kokybei.

Profesorius G. Dikčius mano, kad vis dėlto šioms sritims priskirtinų studijų programų yra per daug. Anot jo, blogai, kai jos vykdomos ten, kur nėra potencialo gerai parengti studentus, pavyzdžiui, trūksta dirbančių visu etatu ir vykdančių mokslinius tyrimus dėstytojų.

Pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, magistrantams turi dėstyti 40 procentų profesorių, 50 procentų docentų ir 10 procentų lektorių. Pasak prof. dr. G. Dikčiaus, kalbant apie darbui su aukštosiomis technologijomis rengiamus magistrantus, šio reikalavimo laikomasi, tačiau susiduriama su kita problema, kuri kamuoja visą aukštojo mokslo sistemą – finansavimo trūkumu – universitetai gauna mažiau nei pusę pagal išlaidas numatyto finansavimo.

Prof. dr. G. Dikčius įvardijo universitetų uždarumo problemą: „Nenorima dalintis pinigais ne tik su kitais universitetais, bet ir su kitais fakultetais. Dėl to universitetuose dubliuojamos analogiškos studijų programos.“ Studijų direktoriaus manymu, šią problemą išspręstų jungtinės universitetų programos, kurios leistų panaudoti kiekvieno universiteto privalumus. Deja, kol kas tokių programų tarp Lietuvos universitetų nėra – teisės aktai jungtines programas leidžia vykdyti tik su užsienio universitetais.

Specialistai reikalingi įmonės problemoms spręsti

Magistrantūros studijų programų pasiūlos analizės pristatyme Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) direktorius ir viceprezidentas dr. Henrikas Mykolaitis konstatavo, kad Lietuvos įmonės specialistų iš užsienio negali pasikviesti, nes pagal darbo našumą labai atsilieka nuo kitų ES šalių ir todėl negali mokėti didelių atlyginimų. Lietuvos inžinerinės pramonės atstovas pastebi, kad Lietuvos universitetus baigę specialistai nori gauti didelius atlyginimus, bet nėra mokomi užsidirbti jų Lietuvos sąlygomis. Dr. H. Mykolaitis, kalbėdamas darbdavių vardu, sakė: „Norėtume tokio absolvento, kuris, atėjęs į gamybą, galėtų pasakyti, kad įmonė ne taip dirba, yra atsilikusi, ir galėtų pasiūlyti, kaip keistis. Specialistai turi mokėti spręsti gamybos problemas, ypač darbo našumo.“

Dr. H. Mykolaičio nuomone, jei vieno darbuotojo dėka įmonė gauna 20 tūkst. litų naudos, tas darbuotojas turėtų gauti 10 tūkst. litų atlyginimą. LINPRA direktorius įsitikinęs, kad ir valstybė turi rūpintis, kaip kurti ir išlaikyti darbo vietas aukštųjų technologijų specialistams.

Lietuvos universitetus turėtų finansuoti ir kitos ES šalys?

Paaiškėjus, kad Lietuvoje įsidarbina tik kas dešimtas aukštųjų technologijų specialistas, kyla ciniškas klausimas: jei Lietuvai nereikia tiek daug specialistų, gal 10 kartų sumažinkime priėmimą į aukštųjų technologijų specialistus rengiančias studijų programas?

Pasak doc. dr. B. Gruževskio, jeigu Lietuvos universitetuose paruošti žmonės nedirba Lietuvoje, nukenčia Lietuvos darbdaviai, gamintojai ir universitetai. „Nereikia svarstyti, ar uždaryti tas studijų programas. Turime atsakyti į gerokai sudėtingesnį klausimą: kaip praplėsti butelio kaklelio erdvę, ką daryti, kad kuo daugiau parengtų specialistų dirbtų pagal specialybę. Jeigu mūsų protai efektyviai panaudojami Švedijoje ar Vokietijoje, galvokim, kaip sustiprinti Lietuvos aukštųjų mokyklų pajėgumus Švedijos, Vokietijos sąskaita, – komentuoja docentas B. Gruževskis. – Iš bendro ES biudžeto būtų naudinga gauti lėšų, skatinančių mūsų universitetus geriau rengti žmones, kurie nebus panaudoti nacionaliniam ūkiui.“ DSTI jau prieš trejus metus rekomendavo Europos Parlamente aptarti šalių siuntėjų ir šalių gavėjų ekonominius interesus.

Mokslininkų versle – nulis

Lietuvos aukštųjų technologijų įmonėse įsidarbina ne tik mažai universitetų absolventų, bet ir mokslininkų. Darbuotojai, dirbantys mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos paslaugose, sudaro tik 0, 03 procento visų šalies užimtųjų. ES vidurkis yra 0,19 procentų.

Lietuvoje 71 procentą pramonės sukurtos pridėtinės vertės sukuria pramonė priskirtina žemo technologinio intensyvumo pramonės sektoriams (ES vidurkis – 55 proc.), pavyzdžiui, maisto, naftos pramonė, kuriems dažnai reikia santykinai mažiau mokslininkų. „Daugelis šalių į priekį išsiveržė verslo plėtros problemoms spręsti pasitelkusios mokslininkus. Jei Lietuvoje pasikeistų pramonės sektorių proporcijos, t. y. augtų aukštųjų technologijų ir vidutiniškai aukštų technologijų pramonės sektoriai ar aukštųjų technologijų žinioms imlūs paslaugų sektoriai, savaime atsirastų didesnė mokslininkų paklausa versle“, – komentuoja M. Jonauskis. Dabar daugumai Lietuvos įmonių labiau reikia ne universitetų, o profesinio rengimo mokyklų absolventų.

Šiuo metu Lietuvos ekonomika yra konkurencinga, tačiau M. Jonauskis prognozuoja, kad dėl per mažo investavimo į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą (MTTP) Lietuva ilgainiui gali prarasti savo konkurencinį pranašumą, besiremdama vien tik pigesniais darbo jėgos ištekliais.

Keistis turi visi

„Visi – valdžia, verslininkai, universitetai ginčijasi, vienas kitą kaltina, bet niekas nenori keistis, o keistis reikia jiems visiems, – įsitikinęs M. Jonauskis. – Verslas nepakankamai žvelgia į ilgalaikę perspektyvą. UAB „ProBaltic Consulting“ direktorius mano, kad Lietuvos įmonės turėtų nebijoti imtis didesnės rizikos. Dabar įmonės dažnai imasi kuo mažesnės rizikos – orientuodamosi į pigią darbo jėgą, pardavimų kiekių didinimą, o pridėtinė vertė išlieka santykinai maža. Įmonės, investuojančios į personalą, mokslinius tyrimus, prisiima didesnę riziką, jų investicijos atsiperka vėliau, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje turi galimybių uždirbti daugiau.“

M. Jonauskio manymu, valstybės institucijos turėtų padėti mažinti verslininkų prisiimamą investicijų į MTTP veiklas riziką, sukuriant tam tinkamas sąlygas, teisinę bazę, finansinius paramos instrumentus, lengvatas.

„Verslas sako, kad universitetai netenkina darbo rinkos poreikių, o pats rizikos prisiimti yra nelinkęs. Darbdaviai galėtų priimti daugiau praktikantų ir leisti jiems dirbti su brangiais įrengimais. Gal iš šimto praktikai priimtų studentų įmonėje liks du, bet jie bus patys geriausi? – patarimus dalija M. Jonauskis. – Mokslo institutai ir universitetai turėtų būti verslesni. Reikėtų ieškoti bendrų veiklos modelių su verslu – jungtis į klasterius, slėnius, technologijų platformas, kompetencijos centrus. Tai reiškia, jog pradžioje reikia susitarti dėl prioritetų ir bendrų veiklos formų bei ilgalaikėje perspektyvoje veikti kartu.“