Kai 1796 m. Edwardas Jenneris sukūrė pirmąją vakciną nuo raupų, ėmė sklisti gandai, kad pasiskiepijusiųjų laukia baisūs padariniai – visiems jiems iš kūno išaugs karvės galva. Abejonės dėl skiepų naudos yra tokios pat senos, kaip ir patys skiepai. Vos tik juos išradus atsirado skeptikų, tikėjusių siaubą keliančiais padariniais ir šalutiniais poveikiais. Visuomenėje abejonių dėl vakcinacijos kyla nuolat, o šiuo metu, visą pasaulį užklupus COVID-19 pandemijai ir rekordiškai greitai sukūrus vakciną nuo ligą sukeliančio viruso, apie tai diskutuojama ypač karštai. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkė dr. Austė Valinčiūtė, ištyrusi lietuvių požiūrio į skiepus raidą, teigia, kad mažiausiai kas trečias iš dešimties lietuvių per pastaruosius dešimtmečius turėjo nuogąstavimų dėl vakcinų saugumo, o šiuo metu atliktų visuomenės nuomonės tyrimų duomenimis, nuo COVID-19 skiepytųsi tik maždaug kas antras.

Net ir suprantantys skiepų svarbą gali būti linkę jų atsisakyti

Lietuvos sveikatos priežiūros sistema visiškai kompensuoja vaikų skiepijimą nuo 14 ligų, įskaitant tymus, poliomielitą ir rotaviruso infekciją. Nors Lietuvoje skiepai vaikams yra nemokami, visuomenės sveikatos specialistų tyrimai parodė, kad vakcinacijos apimtys nuo 2003 iki 2017 m. mažėjo, o joms sumažėjus kilo vakcinomis išvengiamų ligų, tokių kaip tymai, protrūkiai. Nuomonė apie skiepus yra svarbus veiksnys, formuojantis vakcinacijos elgseną, todėl Vilniaus universiteto mokslininkė dr. A. Valinčiūtė kartu su Ciuricho universiteto profesoriumi dr. Mike‘u Schäferiu siekė ištirti, kokia nuomonė apie skiepus vyrauja Lietuvoje ir kaip ji kinta. Iš atliktos duomenų apžvalgos galima matyti, kad lietuviai nėra visiškai nusiteikę prieš skiepus, bet turi dvejonių dėl vakcinų saugumo bei veiksmingumo ir jos yra sistemingos.

Įdomus tyrimo atradimas yra didelis Lietuvos gyventojų požiūrio į skiepų svarbą ir jų veiksmingumo bei saugumo suvokimo neatitikimas. „Nors Lietuvos gyventojai skiepų svarbą vertina pozityviai, požiūris į skiepų efektyvumą ir saugumą yra mažiau teigiamas. Vakcinų saugumo vertinimas pastaraisiais dešimtmečiais vidutiniškai svyravo tarp 52 ir 67 proc., o tai reiškia, kad mažiausiai kas trečias turėjo nuogąstavimų dėl vakcinų saugumo. Vakcinos veiksmingumo suvokimas buvo panašus: jis vidutiniškai svyravo nuo 36 iki 67,0 proc.“, – tyrimo duomenis pristato mokslininkė.

Anot dr. A. Valinčiūtės ir prof. M. Schäferio, šis neatitikimas gali reikšti, kad net tie, kurie supranta skiepų naudą, kai kuriais atvejais gali būti linkę atidėti skiepijimą arba apskritai atsisakyti skiepų: „Atlikę tyrimą pastebėjome, kad lietuvių požiūris į skiepus svyruoja, yra nestabilus ir gali smarkiai pakisti per gana trumpą laikotarpį. Viena iš galimų priežasčių yra ta, kad nuomonė nėra nusistovėjusi ir yra lengvai paveikiama. Nuomonės svyravimams gali turėti įtakos įvairūs veiksniai, tarp jų ir dezinformacijos srautų sustiprėjimas tam tikru laikotarpiu. Tai ypač išryškina komunikacijos ir informacijos apie vakcinas svarbą“, – teigia tyrėjai.

Abejonių dėl skiepų kelia antivakcinacijos judėjimas

Dr. A. Valinčiūtė mano, kad daugiausia prie Lietuvos gyventojų abejonių dėl skiepų prisideda antivakcinacijos judėjimas ir jo skleidžiama dezinformacija, ypač suaktyvėjusi COVID-19 pandemijos metu. „Antivakcinacijos judėjimas – tai ne vieną dešimtmetį veikiančios gerai organizuotos grupės, siekiančios diskredituoti skiepus. Paprasčiausias būdas tai padaryti – išgąsdinti žmones įtikinant juos, kad skiepai yra nesaugūs. Tokie argumentai ypač veiksmingi, nes yra susiję su žmonių sveikata“, – sako tyrimo vadovė.

Jos teigimu, dezinformacija apie skiepus ne visada tokia akivaizdi, dažnai pateikiama labai solidžiai, tad atpažinti neteisingą informaciją žmogui, neturinčiam specializuotų žinių ir įgūdžių kritiškai mąstyti, tampa ypač sudėtinga. Čia, anot mokslininkės, veikia ir kitas svarbus veiksnys – didelis informacijos prieinamumas internete ir galimybė pačiam, be profesionalaus redaktoriaus peržiūros, transliuoti savo „auksines“ mintis didelėms sekėjų gretoms socialiniuose tinkluose kai kuriems padeda susikurti klaidingą įsivaizdavimą, kad eilinis žmogus pasaulį ir procesus gali suprasti taip pat gerai kaip specialistas, daug metų dirbantis vienoje ar kitoje srityje. Vieno klavišo paspaudimu gavęs informaciją iš pirmo pasitaikiusio šaltinio, bet neturėdamas įgūdžių ja tinkamai pasinaudoti ir interpretuoti konkrečiame kontekste, asmuo klaidingai įsivaizduoja galintis adekvačiai vertinti, pavyzdžiui, infekcinės ligos riziką arba suprasti, kaip veikia vakcinos komponentai. Susidūrę su tokia mąstysena mokslininkų ir gydytojų argumentai tampa bevaisiai, nes žmogus pasidaro pats sau ekspertas. Vis dėlto, žiūrint objektyviai, faktinės Lietuvos gyventojų žinios apie skiepus yra gana menkos: 2019 m. atliktas Eurobarometro tyrimas parodė, kad pagal žinių apie skiepus indeksą lietuviai yra 22 vietoje iš 28 Europos Sąjungos šalių. Net ir tokiais klausimais kaip tinkamas antibiotikų vartojimas mes savo žiniomis smarkiai atsiliekame nuo, pavyzdžiui, Suomijos, Švedijos ir Nyderlandų (Eurobarometras, 2018). Taigi, viena vertus, labai svarbu kovoti su skleidžiama dezinformacija apie skiepus, užkirsti kelią jai plisti, nes tai kelia grėsmę mūsų sveikatai ir saugumui. Kita vertus, labai svarbu ugdyti raštingumą mokslo ir sveikatos klausimais ir ypač didinti pasitikėjimą ekspertais ir jų rekomendacijomis.

„Net ir „antivakseris“ sutiks, kad skrendant lėktuvu geriausia būtų, jei jį valdytų specialistas – pilotas, o ne žmogus iš gatvės, „išmokęs“ valdyti orlaivį žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Skiepų klausimas yra analogiškas ir turėtų būti paliktas ekspertams“, – įsitikinusi dr. A. Valinčiūtė.

Nuo COVID-19 skiepytųsi mažiau nei 50 proc. lietuvių

2018 m. pabaigoje beveik trečdalis lietuvių skeptiškai vertino vaikų skiepų svarbą ir efektyvumą. Netrukus po to Lietuva patyrė didelį tymų protrūkį, kuris smarkiai pagerino požiūrį į skiepus. Lietuvą ir visą pasaulį užklupus COVID-19 pandemijai, skiepų klausimas vėl tapo ypač aktualus. Kadangi  SARS-CoV-2 virusas yra naujas, žmonėms kyla daug klausimų, į kuriuos neradus atsakymo arba kliaujantis dezinformacijos šaltiniais gali kilti abejonių ir baimių. Todėl net ir esant dideliam užsikrėtusiųjų skaičiui šalyje nepasitikinčiųjų vakcina nuo COVID-19 procentas gali būti didelis. „Pastaraisiais mėnesiais atliekami visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad mažiau nei 50 proc. Lietuvos gyventojų skiepytųsi COVID-19 vakcina. Be to, yra nemažai žmonių, kurie nėra apsisprendę šiuo klausimu. Kol bus pradėta masiškai skiepyti plačiąją visuomenę, labai svarbu ne tik apsisaugoti nuo viruso, bet ir sutvirtinti visuomenės atsparumą dezinformacijai apie skiepus“, – teigia dr. A. Valinčiūtė. Pasak jos, labai svarbu,  kad žmonių, kurie vis dar nėra apsisprendę dėl skiepo, nepaveiktų „antivakserių“ skleidžiama dezinformacija. Tie, kurie dar nėra susiformavę nuomonės apie vakcinaciją nuo COVID-19 viruso, yra lengviau paveikiami. „Problema ta, kad antivakcinacijos judėjimo atstovai yra geri įtikinėtojai, nes komunikacijai jie pasitelkia artimus informacijos šaltinius – tėvus, pramogų pasaulio atstovus, su kuriais žmonės jaučia didesnį emocinį ryšį. Be to, jie vartoja žmonėms suprantamą kalbą, suprantamus žodžius, apeliuoja į žmonių emocijas ir naudoja įvairiausius retorinius triukus, todėl komunikuojama informacija tampa įtaigesnė.“

Antivakcinacijos šalininkų veikla neretai grindžiama ir privačiais materialios naudos interesais. Pavyzdžiui, vienas antivakcinacijos judėjimo atstovas, 1999 m. paskelbęs nekorektiškais tyrimų rezultatais grįstą informaciją apie trivalentės tymų, kiaulytės bei raudonukės skiepų ir autizmo sąsają, labai išgąsdino visuomenę. Kiek vėliau išaiškėjo, kad tas pats asmuo tuo metu jau buvo pateikęs paraišką savo sukurtos „alternatyvios“ vienvalentės tymų vakcinos patentui gauti. „Jei trivalentės vakcinos naudojimas būtų buvęs bent trumpam sustabdytas, patentas neabejotinai būtų uždirbęs milijonus. Abejojimo skiepais skatinimas naudingas ir vadinamiesiems „sveikatos antrepreneriams“, natūropatams, homeopatams, kurie klaidina žmones ir, remdamiesi moksliškai nepagrįsta informacija,  siekia parduoti „alternatyvias“ „imuniteto stiprinimo“ priemones“, – sako mokslininkė.

Mokslininkų ir žurnalistų komunikacija tapo ypatingos svarbos

Žmonių abejonės dėl skiepų veiksmingumo ir saugumo gali sutrikdyti imunizacijos procesus ir pakenkti visuomenės sveikatai, todėl labai svarbu nuosekliai ir aiškiai komunikuoti visuomenei susirūpinimą keliančiais vakcinacijos klausimais. Žiniasklaida ir žurnalistai čia atlieka ypač svarbų vaidmenį. „Jie neretai nurodomi kaip vienas iš pagrindinių informacijos apie skiepus šaltinių. Net jei žmogus ir nesinaudoja masinės komunikacijos kanalais tikslinei informacijos apie skiepus paieškai, žinutės, cirkuliuojančios žiniasklaidoje, vis tiek gali pasiekti jį kitais informacijos kanalais. Taigi visuomenės informavimo priemonės, nors kartais ir nepastebimai, formuoja tam tikras nuostatas apie skiepus“, – teigia tyrėja.

Komunikacija skiepų klausimais yra atsakingas procesas, kuriam reikia įvairių sričių specialistų – mokslininkų, medikų, žurnalistų, politikų bendradarbiavimo ir dalijimosi žiniomis. Mokslininkės teigimu, žurnalistams ir ateityje teks ypač didelė atsakomybė tinkamai komunikuojant svarbiausiomis ir aktualiausiomis mokslo, sveikatos ir technologijų temomis, teisingai transliuojant žinutes visuomenei. Antivakcinacijos judėjimas, netikėjimas COVID-19 pandemija ar abejojimas modernia medicina yra tik keli iš visuomenės ir mokslo atotrūkio pavyzdžių. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, pvz., netikėjimas visuotiniu atšilimu arba klaidingi įsitikinimai apie genetiškai modifikuotus maisto produktus. „Tai yra sritys, reikalaujančios ne tik mokslininkų ir politikų, bet ir žurnalistikos specialistų, gebančių tinkamai komunikuoti šiomis temomis, dėmesio. Stebint pasaulines „potiesos“ (angl. post-truth, liet. terminas nenusistovėjęs, dar verčiama kaip „netiesos politikos“, „postfaktų“ – red. past.) eros tendencijas, tokių temų bus ir daugiau, o mokslo žurnalistai ir mokslo komunikacijos specialistai taps ypač reikalingi ir paklausūs darbo rinkoje“, – įsitikinusi dr. A. Valinčiūtė.