Artėjanti Vasario 16-oji kasmet ragina susimąstyti ir permąstyti laisvės ir jos vertės sampratą. Ar jaunajai kartai laisvė vis dar vertybė? Kaip jaunuoliai įsivaizduoja save ir savo vaidmenį nepriklausomoje Lietuvoje ir ką jie mano apie sparčiai plintančią emigracijos „bacilą“? Keleto VU studentų paprašėme pasidalyti mintimis apie tai.

Austėja Lašinskaitė, Filosofijos fakultetas, psichologija, II kursas

Galbūt per daug poetiškai žvelgiu į šias datas, tačiau mintis apie jas sukelia stiprius jausmus. Jie susideda iš didingumo, džiaugsmo ir liūdesio. Didingumas – dėl to, kad buvo didinga pasirašyti Nepriklausomybės aktą. Didinga buvo ir yra IŠLIKTI. Džiaugsmas – dėl prie viso to prisidėjusių asmenybių. O iš kur liūdesys? Jis sumišęs su grauduliu. Graudu, kaip stengtasi dėl Lietuvos, graudžiau, kad didžios pastangos ne visada reiškia didį rezultatą. Panašu, kad šiuo metu Lietuvos kaip valstybės laisvė susijusi su laisve… iškeliauti. Bet ar tai vertybė? Nemanau. Vertybė, atrodo, turėtų sietis su tam tikra meilės rūšimi, atsidavimu tam, kam gali pasiaukoti. Vertybė įpareigoja aukotis dėl jos, įpareigoja atitinkamai elgtis. Man vertybė yra Lietuvai iškovota laisvė. Kodėl? Nes šita laisvė yra vienintelė, kurią šiandien turiu. Turiu laisvę būti lietuve. Tai ne socialinis vaidmuo, tai mano pasirinkimas, išlaisvintas simboliškai minimomis Vasario 16 ir Kovo 11 dienomis. Žodis „laisvė“ man asocijuojasi su pasirinkimu, kuris galėtų būti priskirtas prie „laisvo“ pasirinkimo. Filosofijoje laisvės sąvoka per daug absurdiška, kad ją būtų galima vartoti. Tačiau „pasirinkimas“ jau šiek tiek mažiau absurdo sąvoka, nes siauresnė. Manau, kad mano vaidmuo bent kol kas susijęs su folkloru. Jame atrandu kažką, kas susieja su mano buvimo lietuve įsivaizdavimu. Čia randu atsakymus į rūpimus kartais net „egzistencinius“ klausimus. Ir jei netyčia užčiuopiu kokį nors atsakymą, tai tik sustiprina mano ryšį su lietuviškumu, su protėviais, su tuo, kas mano šaknyse. Turbūt sunku surasti lietuvį, kurio nė viena giminė nebūtų pažymėta Sibiro traukinio žymėmis. Greitai pasieksime tokį tašką, kai nerasime lietuvio, kurio nė viena giminė nebūtų pažymėta emigracijos žyme. Man atrodo, kad nors interneto pasaulyje, kuriame tikrai praleidžiu didelę laiko dalį, nėra sienų ir net valstybių, vis dėlto tikrovė man daro didesnę įtaką nei virtualybė. Kol kas man skauda dėl kiekvieno išvažiavusio lietuvio. Kodėl jie išvažiuoja? Dažniausiai dėl ekonominių problemų ir geresnių galimybių. Jei užsienyje gali turėti daugiau pajamų, tai gali ir nusipirkti daugiau patogumo, daugiau draugų, daugiau šeimos. Vokiečių kalbos mokytoja netikėjo manimi, kai pasakiau, kad NEVAŽIUOSIU studijuoti ir gyventi į Vokietiją. Man čia patinka, čia neišduodu savęs ir savo pasirinkimo, neišduodu laisvės.

Tomas Martinkėnas, Ekonomikos fakultetas, bankininkystė, III kursas

Daug metų Lietuva buvo paslėpta po istorijos pelenais pasaulio žemėlapiuose. Vasario 16-ąją dvidešimt drąsių Lietuvos Tarybos signatarų pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Kiekvienas ryškus parašas dokumente man įkūnija prisiminimą apie vis skirtingus Tėvynei atsidavusius žmones – mokytojus, rašytojus, sukilėlius, knygnešius, kunigus ir paprastus kaimo vargdienius. Tai buvo ženklas pasauliui, jog po pelenais dar rusena nepalaužiama. Minėtasis įvykis sutelkė lietuvių tautą kovoti už laisvę ir demokratiją. Buvo pradėtas valstybės kūrimas – kūrimas kažko dar nesuvokiamo, bet s a v o. Laisvė man yra vertybė. Kova dėl jos įaugusi mano kraujyje. Laisvoje šalyje medžiai ošia kitaip, žodžiai ir dainos skamba garsiau, o žmonės nebijo svajoti. Norėčiau nupiešti laisvę. Horizonte stūksotų neaprėpiami geltoni ir žali šachmatiniai laukai, vėjo genamų debesų šešėlis gaivintų žemę, o šalia kaimo trobelės stovėtų mažas senelis ir žvelgtų į savo Tėviškę ramiomis akimis. Kas nors praeidamas pro šalį būtinai jo paklaustų: „Argi ne puiki ši diena?“ Senelis greitai linkteltų galva, o jo mintyse prabėgtų tūkstančiai įvairiausių dienų. Jis nusišypsotų ir tyliai pašnibždėtų J. Marcinkevičiaus eiles:

Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.
(…) Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis: L i e t u v a.

Esu studentas ir noriu kurti Lietuvai, nes ji man suteikė viską, ko galėčiau norėti, o jos istorija išmokė būti doru ir atsakingu piliečiu. Galiu kalbėti apie savo Tėvynę aukštai iškėlęs galvą, laisvai reikšti savo mintis, idėjas ir dirbti ką noriu. Esu atsakingas, kad išsaugočiau tą neįkainojamą laisvės jausmą, kurį gynė protėviai.

Saulius Jakučionis, Komunikacijos fakultetas, žurnalistika, I kursas

Man Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – tai laisvos Lietuvos simbolis. Taip pat simbolis fundamentaliųjų vertybių, be kurių neišgyventų nė viena tauta, bendruomenė ar tiesiog žmogus. Laisvė man vertybė, bet sunku pasakyti kodėl, nes ne visada lengva suprasti, o tuo labiau kalbėti apie dalykus, kurių plika akimi nematome ar negalime paliesti. Džiaugiuosi, kad esu laisvas, nes galiu rinktis, kaip gyventi. Taigi laisvė man – galimybė pažinti daug įdomių žmonių. Džiaugiuosi, kad nepriklausomoje Lietuvoje niekas nevaržo mano žodžio laisvės, kad gyvenu palyginti objektyvaus informavimo laikais. Laisvė man taip pat asocijuojasi su pagarba ir padėka gyviems bei tiems, kurių nebėra, nes dėl jų gyvenu tokioje Lietuvoje, kokia yra dabar. Pats noriu tapti laisvu ir nepriklausomu žurnalistu, t. y. visiškai pasinaudoti žodžio ir spaudos laisve. Lietuviai emigruoja dėl skirtingų priežasčių. Vieni išvyksta mokytis ten, kur mokslo kokybė geresnė, kiti išvažiuoja tam, kad  gautų didesnę algą arba pamatytų pasaulį, rastų geresnį rytojų. Tikrai viskas ne todėl, kad „čia niekas nesišypso“, „čia nešviečia saulė“ ir pan. Žmogus visada nori pažinti, o tai yra vienas iš didžiausių laisvės, apie kurią šiomis dienomis labai daug kalbame, privalumų.

Adelė Markevičiūtė, Gamtos mokslų fakultetas, biologija, I kursas

Suprantu, kad šios dvi datos yra labai svarbios valstybės istorijai, kartu ir man. Joms artėjant, užduodu sau klausimą: kaip turėčiau jas paminėti? Eiti į koncertus ar oficialius minėjimus nelabai norisi, neminėti visai taip pat neatrodo teisingas sprendimas. Pastaruoju metu radau būdą, kaip švęsti valstybines šventes, – per jas stengiuosi geriau pažinti Lietuvą. Pernai aplankiau porą muziejų bei miestelių, kuriuose dar nebuvau, o šiemet su draugais planuojame virti cepelinus! Gimiau jau laisvoje Lietuvoje, bet iš istorijos, kuri dar visai nesena ir gyva, suvokiu, kad mūsų šaliai atkūrus nepriklausomybę daug kas pasikeitė į gera. Stengiuosi tai vertinti, nors ir nepatyriau gyvenimo nelaisvoje šalyje. Asmeninė laisvė be valstybės laisvės taip pat sunkiai galima. Dabar asmeninę laisvę turime arba mums bent jau atrodo, kad turime jos tikrai daug. Tad reikia stengtis ja naudotis tinkamai. Noriu gyventi Lietuvoje, nors jos neidealizuoju ir nesakau, kad tai „pati gražiausia šalis pasaulyje“… Stengiuosi ir stengsiuosi kurti gražią aplinką tiek fizine, tiek dvasine prasmėmis. Tai bus mano indėlis į Lietuvos gerovę. Man atrodo, žmogui būdinga ieškoti, siekti ko nors geresnio. Nuomonė, kad užsienyje lyja riestainiais, nebepopuliari. Šiandien žmonės suvokia, kad išvykę, tarkime, į Vakarų Europą gali rasti ir juodo, ir balto. Išvažiuoti dabar labai lengva, todėl daugelis taip ir elgiasi, tikėdamiesi, kad būtent jiems nusišypsos sėkmė.

Greta Tamulionytė, Filosofijos fakultetas, socialinė politika, I kursas

Šios datos man reiškia kur kas daugiau negu vien eilinės savaitės dienos ar laisvadieniai. Tai dienos, kurios davė žmonėms Tėvynę ir pasitikėjimą savo valstybe. Tai buvo tarsi ženklas, kad Lietuva nepasiduos, nesiruoš išnykti, kad turės drąsos įžiebti viltį būti Nepriklausoma. Be Vasario 16 d. nebūtų ir Kovo 11 d. Laisvė tikrai yra vertybė, nes suteikia daug galimybių ir leidžia pasijusti nepriklausomam, tačiau laisve reikia mokėti pasinaudoti. Manau, laisvę geriausiai gali įvertinti ir branginti tie, kuriems ji buvo apribota. Kažkodėl man laisvė pirmiausia asocijuojasi su pareiga ir atsakomybe, o tik paskui su dideliu neribotumu ir savęs nevaržymu. Aiškios vizijos dėl savęs kol kas neturiu, tačiau norėčiau rūpintis švietimu Lietuvoje, taip pat ugdyti kitų patriotizmą. Yra žmonių, kurie visiškai nejaučia lietuviškos tapatybės. Matyt, dėl to dominuoja nenoras likti Lietuvoje. Kitas svarbus dalykas – neigiamas požiūris į Lietuvos darbo rinką ir apskritai į Lietuvą.

Denisas Knelis, Matematikos ir informatikos fakultetas, informacinės technologijos, IV kursas

Man Nepriklausomybės dienos primena apie mūsų tautos iškovotą laisvę puoselėti savo kultūrą ir teisę spręsti savo likimą nepriklausomai nuo kitos tautos ar režimo valios. Laisvė man ir vertybė, ir atsakomybė. Vertybė, nes galiu rinktis savo gyvenimo kelią, puoselėti svajones, siekti tikslų. Tačiau kartu laisvė yra ir atsakomybė. Esu atsakingas už savo veiksmus, už tai, kaip pasistūmės mano gyvenimas, kokie bus santykiai su artimaisiais, kokį indėlį įnešiu į visuomenės gerovę. Nepriklausomai nuo to, kaip susiklostys gyvenimas, visada stengsiuosi padėti kitiems. Manau, kiekvienas iš mūsų turi suprasti, kad tik padėdami kitiems pajusime tikrąją gyvenimo prasmę ir džiaugsmą. Kai mūsų tėvai kovojo už laisvą Lietuvą, dar nebuvo tokio susvetimėjimo. Vertintos dvasinės žmogaus savybės. Mano manymu, šiais laikais materializmas persmelkęs visuomenę. Tai lemia, kad nenorime ilgai ir kantriai kurti jos gerovės, kratomės atsakingo darbo, norime greitai ir nesunkiai uždirbti daug pinigų. Emigracija yra paprasčiausias sprendimas. Žinoma, yra žmonių, norinčių pakeliauti, pamatyti kitas kultūras, o gautas žinias pritaikyti Lietuvoje. Bet tokių, manyčiau, nedaug. Taigi palinkėsiu skaitytojams atsigręžti į dvasines vertybes ir kantriai, po truputį kurti geresnę Lietuvą.

Aurelija Karaliūtė, Komunikacijos fakultetas, žurnalistika, I kursas

Kaip ir kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji man yra labai svarbios datos. Vasario 16-oji – tai Lietuvos vieningumo, prisikėlimo, ryžto ir  pilietinės atsakomybės simbolis. Kovo 11-oji man yra labiau išsilaisvinimo šventė, šiuolaikiškos ir  nepriklausomos Lietuvos sugrįžimas atgal į pasaulio politinį žemėlapį. Laisvė man yra vertybių vertybė. Juk ji neužgožia žmogaus, jo nesumenkina, o atvirkščiai – suteikia jam sparnus. Būti laisvam – tai būti matomam, girdimam, būti tokiam, kokiam nori. Žodis „laisvė“ man asocijuojasi su suverenitetu, galėjimu savarankiškai apsispręsti ar pasirinkti. Tačiau, mano galva, laisvė yra subjektyvi. Pavyzdžiui, neįsivaizduoju laisvės be įsipareigojimų, atsakomybės. Tad teisinga Ch. Montesquieu išsakyta mintis: „Laisvė – tai teisė daryti viską, ką leidžia daryti įstatymai.“ Savo vaidmenį laisvoje Lietuvoje įsivaizduoju gan paprastai – stengsiuosi būti atsakinga pilietė, puoselėsiu lietuviškas tradicijas, ketinu bent minimaliai (dar nežinau kaip) prisidėti prie geresnės valstybės ateities.

Manau, emigracijos mastų negalima sieti su Lietuvos Nepriklausomybės klausimu. Emigruojama dėl įvairių priežasčių ir ne tik Lietuvoje. Galbūt žmonėms nesinori vargti, todėl jie pasirenka lengvesnį kelią – išvykti. Kai neatsiranda papildomų barjerų, emigracija atrodo dar patrauklesnė. Numanau, kad žmonės, kovoję už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, stovėję prie televizijos bokšto ar Seimo Sausio 13-ąją, jaučia nuoskaudą dėl emigrantų. Manau, tapome egocentriškesni, dažniau galvojame apie save nei apie kitus, praradome vieningumą, užmiršome pilietinę atsakomybę. Renkamės tai, kas materialu, užmirštame tai, kas amžina.

Donata Stancelytė, Gamtos mokslų fakultetas, ekologija, II kursas

Vasario16-oji ir Kovo 11-oji toli gražu nėra tik raudona spalva pažymėti skaičiukai kalendoriuje. Man, kaip ir visiems patriotiškumo dvasią puoselėjantiems žmonėms, šios datos žymi svarbius Lietuvai įvykius ir esti ypač reikšmingos. Galiu drąsiai teigti, kad laisvė man yra didi vertybė, kurią turime saugoti. Dėl jos esame tokie, kokie siekiame būti: nesukaustyti vidinėmis pasirinkimų grandinėmis, nulemtomis išorinės aplinkos. Laisvė būtina tiek mokslo pažangai, tiek visoms idėjoms plėtotis, tiek augti kaip asmenybei. Laisvės sąvoka man asocijuojasi su šviesiomis spalvomis, ramiais teptuko mostais gyvenimo drobėje, tačiau pripildytais atsakomybės jausmo. Gimusieji 1990 m. neretai pavadinami „nepriklausomybės vaikais“, tad galima sakyti, jog šį vaidmenį gavome nuo pat gimimo. Mano manymu, laisvė yra visuomeninė ir glaudžiai susijusi su kitų žmonių laisve. „Aš negaliu būti laisvas būdamas vienas, – teigia A. Šliogeris. – Esu laisvas tik būdamas su kitais. Kitų laisvė yra mano laisvės sąlyga, o mano laisvė yra kitų laisvės sąlyga.“

Šarūnė Bučiūtė, Gamtos mokslų fakultetas, geografija, III kursas

Man Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji reiškia galimybę gyventi laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje su sava kultūra, tradicijomis, plačiomis galimybėmis. Laisvė man yra galimybė rinktis, priimti sprendimus, daryti klaidas ir iš jų mokytis, galimybė planuoti ateitį, galimybė tobulėti. Save įsivaizduoju kaip pilietę be priverstinių prievolių su galimybe laisvai keliauti, laisvai orientuotis mokslų kryptyse ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, laisvai jaustis darbo rinkoje. Lietuvos gyventojai nepatenkinti dabartine gyvenimo kokybe, korumpuota vyriausybe, todėl nori išbandyti savo galimybes užsienyje, nes ten daugiau perspektyvų ir galimybių.