Prieš susitikdama su Filologijos fakulteto intermedialių literatūros studijų magistrante, naujosios graikų kalbos specialiste Elžbieta Banyte turėjau susikūrusi visai kitą pokalbio įvaizdį. Įžvalgioji Elžbieta jį gerokai pakoregavo, it Ariadnė vesdama savojo nestandartinio požiūrio vingiais. Iš to ir gimė būtent toks pokalbis.

Kodėl baigusi Vilniaus licėjų pasirinkai, sakyčiau, tarp abiturientų ne itin populiarią studijų programą – lietuvių filologiją ir naująją graikų kalbą? Ar turėjai alternatyvų?

Kiekvieną kartą į šį klausimą atsakau skirtingai. Su stojimais labai „plėšiausi“. Mokiausi biochemijos klasėje, taigi buvau biochemikė. Paskui biologijos ir chemijos atsisakiau, nes nualpau ne vietoje ir ne laiku pamačiusi atvirą lūžį. Supratau, kad medikė nebūsiu. Susisiaurinau profilį iki humanitarinių, socialinių mokslų. Graikų kalba atsirado iš kančios, nežinojimo, ką daryti: gal rašmenys pasirodė gražūs, nežinau. Tiesą pasakius, tai buvo intuityvus sprendimas. Kai manęs apie tai paklausė rugsėjo 1-ąją, atsakiau, kad čia įstojau dėl to, kad ant eurų graikiškai parašyta. Visi labai juokėsi ir sakė iš Europos Sąjungos nieko per daug nesitikėti. Tada gal dar vyliausi, kad Europos Sąjungai svarbi reta graikų kalba, kurią mažai kas moka. Nepaisant to, esu labai laiminga ir patenkinta studijomis, o pati stojimo istorija – avantiūra. Nesigailiu jos, kaip turbūt nė vieno kito savo sprendimo.

Ką Tau, kaip asmenybei, specialistei, davė šios studijos?

Suformavo mane. Prieš stodama į universitetą buvau kokybiškai visai kitas žmogus. Studijos suteikė išsilavinimą, antrą dimensiją, supratimą, kiek svarbi kultūra, humanitarika. Kai studijuoji ir dirbi, dažnai iškyla prasmės klausimai, bet tam tikru būdu išmoksti sau į juos atsakyti. Kuo labiau giliniesi, tuo daugiau nežinai, bet prasmė, kad ir intuityviai, kiekvieną kartą skaidrėja ir aiškėja. Supranti, kad tai, ką darai, svarbu labai mažam žmonių ratui, bet tai yra tie žmonės, kurie kuria kultūrą.

Koks graikų kalbos poreikis Lietuvoje?

Finansinio poreikio nėra. Lietuvoje naująją graikų kalbą gerai moka gal 50 žmonių. Tačiau jų jau per daug. Tokių, kurie tyrinėtų Graikijos kultūrą lietuvių kultūros kontekste, beveik nėra. Humanitarinių tyrimų požiūriu žmonių irgi trūksta. Jei kalbėtume apie techninius vertimus, o ne kultūrinę bazę, vertėjų pakanka.
Pati esu išvertusi teisinių dokumentų: šeimos teismo, skyrybų sutartį, mirties liudijimą. Iš grožinės literatūros? Kaip ir daugelis, esu bandžiusi versti, bet tie vertimai kol kas guli stalčiuje. Manau, dar reikia prie jų dirbti, tartis su patyrusiais vertėjais. Vienas didesnių su vertimu susijusių darbų buvo „Bakchantės“.

Kalbant apie „Bakchantes“, Tau buvo patikėta svarbi užduotis – scenai pritaikyti du lietuviškus jų vertimus. Esi minėjusi, kad vis žvilgčiojai į du ang­liš­kus, vo­kiš­ką, ru­siš­ką ir nau­jo­sios grai­kų kal­bos ver­ti­mus. Su kokiais iššūkiais susidūrei? Kas buvo sunkiausia, įdomiausia?

Tai irgi buvo avantiūra, nes esu naujosios, o ne senosios graikų kalbos specialistė. Gintaras Varnas turėjo parsivežęs knygutę iš Graikijos, kur vienoj pusėj buvo tekstas senąja graikų kalba, o kitoj – naująja. Paaiškinimai, didžiuliai straipsniai irgi buvo naująja graikų kalba. Jam reikėjo žmogaus, kuris operuotų abiem sistemomis. Nors teko dirbti juodai, buvo smagu, įdomu. Su Gintaru Varnu prie tekstų sėdėdavom po 6–7 valandas per dieną. Šios tragedijos kalba siaubingai sudėtinga.
Tuo pat metu dar dirbau Vilniaus licėjuje, rašiau bakalauro darbą. Tai buvo labai sunkus metas. Mane labiausiai išvargino tai, kad to, ką darau, negaliu daryti taip gerai, kaip galėčiau, tiesiog dėl to, kad visko buvo per daug. Nuo to karto nebeužsikraunu tiek darbų, nes pastebėjau, kad nukenčia kokybė.

Internete galima rasti keletą Tavo literatūrinių recenzijų, kurios iš gausaus jų būrio išsiskiria savitumu, savita stilistika ir požiūriu. Kokia apskritai Tavo nuomonė apie literatūros kritiką, jos rašymo ypatumus Lietuvoje?

Manau, kad Lietuvoje mažai iš tiesų kritiškų literatūros recenzijų, vyrauja siaubinga knygų gyrimo tradicija. Yra ir tokių kritikų, kurie rašo recenzijas tik apie geras knygas. Taip nusijojama kritinė mintis. Pas mus vyrauja pozityvių recenzijų manija, odė džiaugsmui.|
Viena didesnių problemų, ypač jaunesnės kartos kūryboje – epigonizmas, sekimas prieš tai buvusiais, rašymas jų suformuotose paradigmose ir, tiesą pasakius, net nebandymas iš tos paradigmos ištrūkti. Pas mus jau senokai nebuvo lūžinių tekstų, kurie pajudintų neliestą kalbos, raiškos galimybę. Mūsų kurianti bendruomenė labai maža. Sėdi šeši vyrukai ir rašo, kaip sakoma, vieną tekstą. Tai labai niveliuotas kalbėjimas. Tik nedaugelis išdrįsta pasakyti, kad talentingų rašytojų ne tiek daug ir turime. Dar viena problema – idealo. Tam tikrą kultūrinį kapitalą sukaupę žmonės su juo toliau ir važiuoja – rašo šlamštą, o jų knygos finansuojamos. Tai absoliučiai neekologiškas veiksmas. Tikriausiai Amazonės miškai sulig kiekviena tokia knyga verkia. Vėlgi nėra to, kuris pasakytų, kad karalius yra nuogas, nes iš kvailos pagarbos ar kitų priežasčių apie tai nekalbama. Nesuprantu, kodėl manoma, kad, kalbėdami apie tekstą, kalbame apie asmenį.

Ar galima teigti, kad esi iš tų, kurie išdrįsta pasakyti, kad karalius – nuogas?

Taip. Kadangi didelių draugų kuriančiųjų ratelyje neturiu, laikausi gana nuošaliai, man neįdomu, kaip asmeniškai vienas ar kitas žmogus sureaguos į recenziją apie jo knygą. Nerašau asmenų kritikos, rašau jų tekstų kritiką, tad autorius kaip asmuo man neįdomus. Jeigu susitiksime gerti kavos, tai jau kitas santykis. Bet kol esu literatūros kritikė, kritikuoju literatūrą.

„Net mano sąmonėje, nors rašau tik vaikišką kursinį darbelį, kartais blyksteli citatų, nuorodų, literatūrinių aliuzijų. Išsilavinimas formuoja žmogų. Tai, ko išmokstame, neišvengiamai tampa mūsų tapatybės dalimi“, – rašei vienoje savo recenzijų. Ko iki šiol esi išmokusi? Kaip Tave formuoja išsilavinimas?

Man atrodo, kad tą minutę, kai tavo sąmonėje pradeda blyksėti visokios citatos, jau nebegali kalbėti, kad čia esu aš, o čia yra citata, nes ji yra tavo dalis. Berods Rudolfas Steineris yra rašęs, kad kai žmogus išmoksta ką nors atmintinai, tai jau tampa jo tapatybės dalimi. Taip yra fenomenologiškai: juk negali atskirti sąmonės ir pasaulio pagal fenomenologinę filosofiją dėl to, kad pasaulis egzistuoja tiek, kiek sąmonė į jį nukreipta, o tavo sąmonė egzistuoja tiek, kiek yra kieno nors sąmonė, kiek ji nukreipta į ką nors, vadinasi, tiek, kiek yra pasaulio sąmonė. Aišku, viskas, ką perskaitai, ką patiri, tampa tavimi. Jeigu išmoksti atmintinai puslapį gero graikiško teksto ir paskui, kalbėdamas graikiškai, pacituoji Nobelio premijos laureatą Seferį, tą minutę ir esi jis.
Išsilavinimas – tai kultūra, tas tinklelis, per kurį vėliau ir suvoki pasaulį. Keletas teorijų sako, kad žmogus sėdi kalbos narve ir kad mes be jos ir be tekstų išvis nesuvoktume pasaulio. Manau, kad, ko gero, taip ir yra. Labai abejoju, ar nekalbiška, nekultūriška patirtis dar yra žmogiška.

Kokia humanitarinio išsilavinimo svarba, nauda?

Pirmiausia humanitarika gyvybiškai būtina valstybei. Manau, kad valstybės stiprumą iš dalies parodo jos humanitarinių mokslų stiprumas. Ji būtina kultūros dalis. Jeigu nėra humanitarikos, tai ir apie kultūrą sunkiai galime kalbėti.
Ypač šia tema sunku šnekėti su gamtamoksliais. Jie mano, kad viskas verda tose pilkosiose ląstelėse. Kad būtų žmonėmis, jiems pakanka cheminių ar kitų reakcijų. Aš turbūt romantikė, nes man to neužtenka. Dabar tarp gamtos mokslų ir humanitarikos didelis išsiskyrimas. Man dėl to labai gaila, nes vis dėlto kalbam apie tą patį žmogų, tik iš visiškai skirtingų pusių.

Ką atsakytum tiems, kurie klausia: o kam šiandieniniame pasaulyje gali prireikti, pavyzdžiui, graikų kalbos, kai, rodos, bet kuriam pasaulio kampely galima susikalbėti angliškai?

Tokiems atsakymas vienas: niekam. Jeigu žmogus išsilavinimo, gelminio kultūros pažinimo, kito mąstymo būdo priėmimo nelaiko savaimine vertybe, tai jam nieko nebepasakysi. Jeigu jam nereikia kultūros (o yra tokių žmonių; ir jų pažįstu labai daug), tai ir nereikia. Jeigu žmogui užtenka pavalgyti, pamiegoti, nueiti į darbą, uždirbti pinigus, pagulėti savaitę saulutėje Turkijoje išvertus bambą ir gerti viešbutyje vietinį vyną, nieko nepadarysi.
Vis dėlto kodėl visas pasaulis nekalba angliškai? Kodėl norime išlaikyti savo tapatybę?  Kodėl esame taip į ją įsikabinę? Ir esam labai įsikibę. Nuostabus dalykas, kad turime tapatybę. Vienas didžiausių dabar patiriamų iššūkių kyla iš įtampos, iš praktinio požiūrio, kad turime kalbėti angliškai, diplominius darbus irgi rašyti angliškai ir būti globalizuoti. Tačiau tapatybę išlaikyti būtina, bet būkime atviri pasauliui. Nors tai sunku.

Kaip tą padaryti? Kokie Tavo pamąstymai šia tema?

Mano galva, daroma klaida, kai moksleiviams nerekomenduojama skaityti visuotinės literatūros tekstų. Įtrauktas Shakespeare’as, Camus, Goethe’s „Faustas“ ir kontekstiniai autoriai, bet mokytojai dažnai jų nespėja išeiti. Užgintas vaisius visada saldžiausias, tad kiekvienas mąstantis, kuriam pasakoma, kad turi žavėtis Sarbievijum, bet kažkodėl neskaityti ir nesiremti egzamine G. Orwello „1984-aisiais“, paklaus: kodėl? Kas man aktualiau: Orwellas ar Sarbievijus? Taip viskas atsisuka bumerangu: mokyklos programa suformuota atseit skatinti tautiškumą, taip iš esmės būdama nuobodi net ir man, lituanistei. Taip moksleiviai skatinami patys atrasti Vakarų kultūrą. O ką jie atranda? Atranda dažniausiai šlamštą. Kiekvienam lietuviui būtina lituanistika tampa našta. Ir žmogus, kuriam vieną sykį buvo parodyta, kad Sarbievijus nykus, galbūt daugiau lietuvių literatūros nebeskaitys.
Ko gero, reikia bandyti inkorporuoti užsienietiškus kontekstus ir parodyti, kur esame, kuo esame unikalūs, ką turime tokio, ko kiti neturi, kuo galime džiaugtis. Vilniaus licėjuje šiemet vedžiau antikos būrelį. Bandžiau atskleisti, kuo antika mums dabar svarbi. Mano galva, teisingiausias lituanistikos metodas ir yra parodyti, kuo svarbi kultūra, literatūra, kalba. Tam, kad atsakytum į šį klausimą, turi atsakyti ir į klausimą, kuo tau svarbūs užsienietiški kontekstai.
Dabar bandoma viską, kas įmanoma, rasti Lietuvoje. Knygų mugėje dalyvavau diskusijoje su moksleiviais, kurioje vienas etikos mokytojas pareiškė, kad Salingerio senelis buvo kilęs iš Anykščių rajono. Mano galva, tai absurdiška.
Mokyklos lituanistikoje man nepatinka atvirkštinis teksto ir konteksto santykis. Tekstas turi tapti tuo, kas pritraukia kontekstus. Mokykloje daroma atvirkščiai: pirmiausia mokytojas pristato kontekstus, tada mokiniai skaito tekstus ir bando juose rasti tai, ką mokytojas pasakė apie kontekstą. Koks įdomumas ieškoti to, kas jau buvo pasakyta?

Lankant beprotybės temos literatūroje seminarą teko klausyti vieno Tavo pranešimo, po kurio iškart susidarė įspūdis, kad gerai jautiesi akademiniame pasaulyje, kad jis Tau tinka. Ar taip ir yra? Kokie vis dėlto Tavo ateities planai po to, kai kitąmet baigsi magistrantūrą?

Labai noriu doktorantūros, nes man įdomu mokytis. Tik nežinau, kokią sritį rinktis, nes mano interesų laukas gana platus. Rudenį išvažiuoju į Kiprą ERASMUS studijų. Visus dalykus pasirinkau iš Bizantijos ir naujosios graikų kalbos fakulteto. Tad domėsiuosi šia sritimi.
Vaikystėje buvau keistas vaikas, nes žaisdavau mašinytėmis. Labai norėjau būti tolimųjų reisų vairuotoja. Tai buvo mano svajonių profesija. Kai pagalvoji, gal tai jau ne taip ir kvaila: sėdi sau sunkvežimyje, klausai audioknygų (šypsosi). Bet, manau, po kažkiek laiko galbūt nuo to kvanktelėčiau. Techninis darbas vargina, bukina, nuo jo niekada nepatobulėsi. Yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie įneria į savo sritį ir joje sėdi, susikurdami intelektualiai saugią aplinką, kurioje tarpsta. Yra ir tokie išsibarstę kaip aš, kuriems daug kas įdomu. Jie ir tą, ir tą, ir tą užčiuopia, pačiupinėja, o paskui meta, nes tiek visko aplinkui daug, o tu kaip vaikas parduotuvėje nori visų žaislų.
Dažnai susikuriame vieną kelelį ir juo dardame nesižvalgydami į šalis ir nesinaudodami kitomis galimybėmis. Žmogus nėra toks vienpusis, kad galėtų daryti vieną dalyką. Bet kuriuo atveju tikiuosi, kad neprarasiu aistros edukuoti save.