„Universiteto kūnas jau šiek tiek senas, bet jo siela dar jauna – tai mes, studentai, kurių širdys, nors ir dangus griūtų, vis tiek pulsuoja, pulsuotų ir pulsuos.“ (Tarybinis studentas, 1985).

Tinkamą studentų pulso dažnį stengėsi palaikyti sovietiniu laikotarpiu Universitete veikęs Kultūros klubas, kuris kartu su Studentų profesinės sąjungos komitetu vadovavo studentų kultūriniam auklėjamam darbui. Klubo prieglobstyje skleidėsi studentų meninė saviveikla, organizaciniai gebėjimai.

Kultūros klubo veiklos kroniką šiandien randame „Tarybinio studento“ puslapiuose. Spaudoje neaprašytą darbinę virtuvę mena buvęs Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto[1] Studentų profesinės sąjungos pirmininkas Vytautas Žeimantas (1969–1973), ilgamečiai Universiteto Kultūros klubo vedėjai ir darbuotojai: Zigmantas Levickas (1967–1981), Rima Juknytė-Kurienė (1981–1988), Rimantas Ališauskas (1985–1989).

Universiteto Kultūros klubo istorija turtinga koncertų, poilsio vakarų, susitikimų su literatūros ir meno darbuotojais. Gražiomis tradicijomis tapo imatrikuliacija („fuksų“ krikštynos), mediumai, naujametiniai karnavalai, fakultetų dienos, Melagių kermošius, diplomantų palydos, fakultetų ir Universiteto meno saviveiklos apžiūros, LIK’ai[2], fakultetų vokalinių instrumentinių grupių koncertai. Kultūros klubas nuolat jautė ritmą, jo veikla puikiai atspindėjo jaunimo kultūros virsmus. 

Pirmieji žingsniai

Buvęs Universiteto Studentų profesinės sąjungos pirmininkas Vytautas Žeimantas prisimena:

Kai aš atėjau, profsąjunga buvo gana apleistoje būklėje [apleistos būklės]. Nebuvo pinigų, tai aš, motyvuodamas tuo, kad mes studentai ir esame palyginti vargšai, išreikalavau, kad mūsų renkami nario mokesčiai pasiliktų pas mus ir juos galėtume naudoti profsąjungos reikmėms. Anksčiau pusę tų pinigų paimdavo respublikinė profsąjungų taryba ir atiduodavo ir taip jau turtingiems kolektyvams. Išsikovoję finansavimą galėjome daug intensyviau vystyti studentų saviveiklą. Pradėjom organizuoti tarpfakultetines studentų meno saviveiklos peržiūras, sukūrėm tam tikrą ritualą su komisija, apdovanojimais. Ir tuo metu prasidėjo visas vajus bitlų ir elektrinių gitarų bumas – visiems atėjo didelis noras groti. Gitara tuo metu kainavo nei daug nei mažai, prasčiausia – 300 rublių (baigęs universitetą likau dėstyti – mano alga buvo 105 rubliai!). Aišku, kad tais laikais studentas tokių pinigų neturėjo, todėl teko rūpintis mums. 1969–1971 m. laikotarpiu Studentų profsąjungos komitetas išskyrė 7 100 rublių instrumentams pirkti, tai čia išeina 10–15 gitarų. Mušamieji kainavo 500. Taip pradėjom kurti ansambliukus, kai kuriuose fakultetuose jie jau buvo.

Pirmą kartą didelė bigbito dozė Universitete suskambo 1968 m. pavasarį. Aktų salė buvo perpildyta – pirmą kartą buvo organizuotas Vilniaus bigbito muzikos ansamblių festivalis. Tiesa, jame dalyvavo penki sostinės gamyklų kolektyvai ir svečiai iš KPI[3], Universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų bigbito grupių nebuvo girdėti… Visai netrukus Universiteto bigbito populiariausiu ansambliu tapo „Vienuoliai“ – sugroję pirmosiose Fidi[4] (1969 m.), dažnai rodęsi Aktų salės scenoje, fakultetų dienose. Ir nors kartais tekdavo iškintis dėl savo muzikos Fizikos fakulteto dekanate (kartą ansamblio vadovas Eugenijus Gaižauskas turėjo įrodinėti, kad jų viešai atlikta daina yra ne partizaninė, o iš sovietiniais metais išleisto dainyno), studentų profesinė sąjunga, konkrečiai V. Žeimantas, plėtė ansamblio koncertų geografiją – Krasnodaras, Baku, Talinas:

Bendraudavom su kitų respublikų universitetų profsąjungomis. Su Krasnodaro universitetu  keisdavomės poilsiniais kelialapiais – aš jiems duodu į Palangą, o jie man prie Juodosios jūros. Po to pradėjom keistis ir kolektyvais, taip nuvežėm „Vienuolius” ten pagroti. Atsiliepimas po koncerto: „oj šumnyje rebiata“. Reiškia [vadinasi], triukšmingai grojo, jiems pasirodė, kad net per daug vakarietiškai. Na, mes, sakom, iš Vakarų, mes tokie. Paskui, regis, organizavome jiems į Taliną, o pas mus buvo atvažiavęs Talino politechnikos instituto ansamblis „Euforija“. Aktų salėje suorganizavau jiems koncertą, surinkom publiką, jie bilietus savo pardavinėjo, užsidirbo kažkiek vaikinai. Bet tokios euforijos, kaip aš įsivaizdavau, nebuvo – gan rami estradinė estiška muzika, gal vienas kitas vakarietiškas pasikraipymas. Mūsų žmonės plojo gana saikingai, į audrą nepapuolė. Kai „Vienuoliai“ tuo tarpu juos įvesdavo į tam tikrą ekstazę.

1972 m. Studentų profesinės sąjungos komitetas pradėjo rengti žanrines apžiūras – meninio skaitymo, agitbrigadų, fotografijos konkursus. Toliau jaunimo muzika skambėjo Medicinos fakulteto organizuotuose gitaristų vokalistų konkursuose, estradinės muzikos, dainuojamosios poezijos festivalyje „Filologijos ruduo“.

Poilsis – šokiuose!

Masiškiausia studentų laisvalaikio leidimo forma buvo šokiai, tada vadinti poilsio vakarais. 1961 m., kai šokiams dar grojo orkestrai, „Tarybiniame studente“ pasirodė Kultūros klubo kvietimas į šiuolaikinių šokių kursus. Vėliau Universiteto Aktų salėje pradėti rengti vieni pirmųjų mokamų šokių visame Vilniuje. Ilgametis Kultūros klubo vedėjas Zigmantas Levickas stengėsi juose palaikyti geležinę tvarką:

Šviesos išjungt neleisdavau, nes kai tik tamsu, tai žinot, studentai pasiunta. Tuo laiku buvo skiriami draugovininkai iš Teisės fakulteto tvarkai prižiūrėti. Labai buvo griežta – pas mus galėjo įeiti tik studentas, niekas negalėjo įeiti iš gatvės. O visi veržėsi. Jaunuoliai iš Raudonosios armijos prospekto irgi norėdavo pakliūti. Po šokių būdavo muštynės – gatvės mušdavosi, bet ne studentai, o gatvių grupuotės. Tai aš sakydavau taip – aš įleisiu jūsų 5 ar 6, bet jei jūs Čiurlionio gatvėj ar šimtas metrų nuo jos organizuosit muštynes – nei vienas mėnesį neįeisit. Aš juos laikiau ant vadžių labai trumpai, o jie sutvarkė man tokius dalykus… Neleido niekam muštis aplink tuos 100 metrų. Aišku, įvykdavo kažkokių konfliktų – išdauždavo apačioj langus, bet aš buvau tam pasiruošęs. Rytoj pat sudedu naujus stiklus. Prorektorius Sudavičius mane iškviečia – kas ten, sako, daužė langus, ūkio dalis skambino. O ten prie Medicinos fakulteto budėdavo ūkininkas, čia pat buvo ūkio dalis, Fizinio lavinimo katedra kieme, tai momentaliai žinia nueidavo. Aš sakau, prorektoriau, kokius langus? Visi langai sveiki, gal, sakau, šalia kas nors, bet kas liečia Aktų salės langus[aktų salės langai] prie įėjimo – visi sveiki. Prorektorius skambina ūkininkui, liepia nueit patikrint – tas nueina ir randa sveikus. Aš šukes sušluodavau, surinkdavau, stiklus įstatydavau – viską pats. Nes žinojau, kad kitaip neleis daryt šokių. Paskui Sudavičius su laiku perprato mane. Traukdavo per dantį – girdėjau išdaužė, tai sudėjai jau?

Visi poilsio vakarai Aktų salėje prasidėdavo menine programa. Aktoriai scenoje skaitydavo  noveles, apsakymus, poetai – eiles, viešėdavo chorai, vokaliniai instrumentiniai ansambliai. Aišku, studentai labiau norėdavo pašokti, bet vis tiek ateidavo į pirmąją dalį, nes įleidžiamųjų kiekis buvo ribotas. Prisirinkdavo pilna salė, programos visi klausydavo stovėdami (suolai būdavo šonuose). Pasak Z. Levicko, Universitete yra koncertavusios visos to meto žvaigždės: „Į Universiteto sceną verždavosi visi, nes žinojo, kad čia renkasi studentų elitas. Kai pamačiau, kad Aktų salėje darosi ankšta – gavau leidimą organizuoti renginius Skargos kieme. Ten sutilpdavo nuo 2 iki 3 tūkst. studentų.“

Kadangi jaunimo pasilinksminimo vietų sovietmečiu dažniausia trūkdavo, šokiai (vėliau diskotekos) atnešdavo didelius pinigus, kurie leido išlaikyti meno saviveiklos kolektyvus, plėsti Kultūros klubą ir jo veiklą. Kurį laiką Universiteto Kultūros klubas asocijuodavosi su vienu žmogumi – vedėju, kuris būdavo etatinis darbuotojas, atsakingas už klubo veiklos administravimą, bet po truputį klubo gretos augo, stiprėjo jo padaliniai fakultetuose (kiekviename buvo fakultetinis Kultūros klubas, kuriam vadovavo pirmininkas). 1978 m. Kultūros klubą sudarė 13 narių ir klubo vedėjas Z. Levickas, 1983 m. klubas jau turėjo 111 narių. 1984 m. klube jau buvo 5 etatiniai darbuotojai, vėliau jų padaugėjo iki 10.

Pramogų industrijos link

Gana ryškus kokybinis Kultūros klubo darbo šuolis pastebimas devintojo dešimtmečio pradžioje. 1981 m. ilgametį klubo vedėją, mediką Z. Levicką, pakeitė Valstybinės konservatorijos Klaipėdos Kultūros fakulteto absolventė Rima Juknytė. Dauguma renginių iš Aktų salės, auditorijų, Universiteto kavinės persikėlė į naujai pastatytą valgyklų kompleksą Saulėtekyje, kur buvo įrengta diskotekų salė, 1987 m. antrame aukšte atidaryta studentų kavinė „Gaudeamus“. 

Rima Juknytė-Kurienė:

Mus pravardžiuodavo „pramogų industrija“, bet tai buvo labai gera platforma jaunam žmogui išbandyt, išreikšt save. Juolab kad mes ne tik renginius organizuodavom, dar darydavom seminarus. Aš jaučiau, kad mano pareiga yra metodiškai praskalauti smegenis jiem visiem, kad jie suprastų, ką daro, kad renginys turi turėti bent kažkokią savo dramaturgiją.

Tam Kultūros klubas rengdavo aktyvo mokyklą, kurios programa apėmė įvairių fakultetų renginių stebėjimą ir analizę, teorinius seminarus, jų metu buvo aiškinama renginių organizavimo metodika, analizuojama masinių švenčių istorija, dramaturgija, scenarijaus rašymo principai. Aktyvo mokyklos nariai organizavo renginius, juos vedė, vykdavo kūrybinės stovyklos. Šioje atmosferoje gimė Romo Lileikio susitikimų ciklas „Labas vakaras“, fakultetų pramoginiai vakarai diskotekų salėje, neretai virsdavę fantastiniais hepeningais. Kartu pradėta bendradarbiauti su kitų aukštųjų mokyklų kultūros klubais, rengti studentų festivaliai, skirti Tarptautinei studentų dienai (lapkričio 17 d.).

Rimantas Ališauskas, paskutinis Kultūros klubo vedėjas, skaičiuoja: „Pas mus savo veiklą pradėjo Artūro Noviko džiazo studija, programas „vyniojo“ šou grupė „Dviratis“, renginių vedimo įgūdžių įgijo Arnas Klivečka, Arūnas Valinskas, kurį laiką dirbo Raimundas Bingelis, o kur dar „Amicus“ diskoteka su visa komanda…“

Tokia būtų trumpa ir labai epizodinė pažintis su Universiteto studentų kultūrinio gyvenimo organizaciniu epicentru – Kultūros klubu. Ilgainiui jis tapo nemažos dalies šiandienio šou verslo žvaigždžių ir pramogų industrijos kūrėjų kalve. Universiteto Požemio, estradinės satyros miniatiūrų teatrų, Pantomimos trupės, agitbrigadų, muzikos, susitikimų sekcijų, kitų meno saviveiklos kolektyvų ir festivalių istorijai išpasakoti prireiktų keleto šimtų ar tūkstančių puslapių.