Antroji dalis: Moderato absurdiozo et chamiozo

„Stok, stok! Brolyčiai! – suklykė Beždžionė, –

tai nereikėjo nė pradėti, jei neišmanot, kaip sėdėti.

…………………………………………………………….

Dabar kai kirsime, draugai, Tai šoks kalneliai ir miškai!..“

Tarybiniais metais mėgdavo politines rungtynes – vienos kompanijos pavadinimas skambėjo taip: „Laikykis karve iš Ajovos!“ (t. y. „Tarybinė karvė tave tuoj aplenks!“). Nejučia prisimeni Karlo Kolodžio „Pinokį“: „Ir kai normalūs žmonės ėjo miegoti, vienoje šalyje (visiem žinoma kokioje) buvo saulėtekis.“ Lietuva nužengė dar toliau. Kai normalūs žmonės galėjo džiaugtis saule, joje jau reikėjo eiti miegoti. Lietuvoje dėl tada valdančios partijos strateginio mąstymo buvo įvestas Vakarų Europos laikas. Prisimenu, kad 1998 m. pačioje pabaigoje (tai buvo po konferencijos) VFR ir Olandijos pasienyje ėjau pasivaikščioti – pusę septynių dar švietė saulė. Kitą dieną pusę keturių Vilniaus oro uoste jau buvo tamsuma. Atrodo, kad visos švietimo ir mokslo reformos savo pasiektais rezultatais primena tą tamsaus laiko reformą.

Tais laikais, nežinia kokių ožių ir asilų sprendimu, buvo nustatyta ypatinga tvarka: dalyvauti gynimuose be išimties galėjo tik tie profesoriai, kurie per paskutinius penkerius metus išspausdino du straipsnius užsienyje. Kaip žinoma, svarbūs mokslo pasiekimai nuo laiko nepriklausomi, ir neretai Nobelio premijos laureatai gauna savo premijas už prieš trisdešimt metų padarytus atradimus. Be to, yra tokių mokslo šakų, pvz., lituanistika, kurių tyrimus publikuoti užsienyje nėra jokios prasmės – atvirkščiai, tuos darbus turi skaityti ir skaito užsienio mokslininkai lietuvių mokslinėje periodikoje, tačiau kvadratinis lizdinis mąstymas vėl ėmė viršų. Daktaro disertaciją iš lietuvių gramatikos istorijos tada turėjo ginti Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona. Gynimo komisijoje turėjo dalyvauti prof. Aldona Paulauskienė, tos srities ekspertė ir monografijos autorė. Kadangi jinai minėtų publikacijų neturėjo, komisijoje teko dalyvauti man, nes buvau publikavęs vieną straipsnį apie Mocartą Zalcburge, antrą apie slavistikos istoriją Paryžiuje ir dar vieną straipsnį Vokietijoje. Taip buvo pažeminta daug filologų, taip pat ir aš pats. Prisimenu, užėjau į Lietuvių filologijos katedrą, o A. Paulauskienė sako: „Eina Olegas – didysis lituanistas!“ Ką aš galėjau tada pasakyti tai neeilinei mokslininkei ir žmogui, kurį, kaip ir visi, gerbiu: „Aldona, tai yra kaip tarybiniame anekdote. Vienas korespondentas iš Amerikos klausia tarybinio darbininko: „Parduotuvėse nėra sviesto, mėsos, nėra pieno, o jūs tylite ir nieko nesakote. Jei lieps pasikarti – jūs ir tada tylėsite?“ Tas atsakęs: „Ne, netylėsime!“ – „Ir kas? Ką darysit?“ – „O su savo virvėmis reiks ateiti, ar valdiškas duos?“ Tuoj atsirado ir virvės: buvo sukurta savianalizė – ir kaip niekad stipriai „pakvipo“ tarybiniais laikais. Būdamas akademinėje  aspirantūroje Maskvoje keturias vasaras mokiausi lietuvių kalbos Suvalkijoje. Vietinio kolūkio pirmininkas Kęstutis Štreimikis, piktai minėdamas kažkokią negerą motiną (job…), skundėsi man: „Atvažiuoja iš ten (rodydamas pirštu į viršų) ir pradeda mokinti – ką ir kada sėti, kada nuimti derlių, nes jie visi baigė partinę mokyklą, o aš – Žemės ūkio akademiją…“ Taip ir aš vis tai prisimindavau, kai atvažiuodavo iš ministerijos struktūrų ir kitų universitetų atstovai susirūpinusiais veidais ir inspektuodavo darbą. Visų pirma reikėjo nedirbti, o pusę semestro tik rašyti kalnus popierių. Kaip nepaminėjus vieno įdomaus savianalizės klausimo: „Kokių trūkumų Jūs turite? Kaip Jūs numatote juos pašalinti?“ Prisimenu, viena mano vyresnioji kolegė iš karto teisingai pastebėjo: „Tai yra pramoninis špionažas.“ Galite įsivaizduoti, kad atvažiuoja panaši komisija iš Oksfordo universiteto į Kembridžo universitetą su tokiu klausimu? Atsakymas turbūt galėjo būti vienas: „O gal Jums duoti namo raktą, kur yra pinigai?“ Tačiau Lietuvoje be jokių pasipriešinimų tuos raktus nuolankiai atiduodavo. Tie, kurie dalyvavo tokiose komisijose, galėjo po to viską nukopijuoti ir panaudoti savo savianalizei. O tai buvo jau savinauda. Graži pradžia absurdo, biurokratijos bakchanalijų ir tarpusavio sąskaitų „suvedinėjimo“. Kaip taikliai pastebėjo vienos katedros vedėjas: „Ir bus mūsų kerštas greitas ir saldus.“ Aš nekaip negalėjau suprasti: jei Vilniaus universitete yra tokių mokslinių padalinių, kurių kituose universitetuose Lietuvoje nėra, kaip buvo galima juos tikrinti? Pvz., biochemikas dirbo vienam Heidelbergo institute, kuriame per dvylika metų buvo gautos dvi Nobelio premijos. Lietuvos mokslų akademijoje mačiau, kaip prieš paskaitą tos premijos laureatas Ž. Alferovas paspaudė ranką vienam mūsų fizikui. Ir tokių pavyzdžių galima pateikti daug. Tačiau mūsų biurokratams tik duok – ir jie bet ką tikrins. Kam tai buvo reikalinga? Atsakymas paprastas – už tai mokėjo pinigus ir visai smagu. Dauguma VU mokslininkų su darbo reikalais nuolat lankosi geriausiuose pasaulio universitetuose, tokiu būdu atlikdami tikrąją ir nemokamą savianalizę, kurios rezultatai ne makulatūros kalnai, o savo akademinės veiklos atnaujinimas, naujų idėjų realizavimas ir pan. Prisimenu, kaip tarybiniais laikais vieną kapitoną – chamą – pasiėmė adjutantu į Generalinį štabą. Po to jis gyrėsi: „O mes ten ir žilaplaukius generolus tampom už čiuprynos…“ Duokite jiems laisvės, tai jie ir Valdą Adamkų tampys už čiuprynos. Jie ir savo motiną mokins, kaip jai tapti nėščia. Ar Lietuvai reikalingi tokie tarybiniai kiauliasnukiai kapitonai švietimo sistemoje?