Pirmąją spalio savaitę Vilniaus universiteto Teisės fakultete (VU TF) vyko mokslinė-praktinė konferencija „Civilinis turto konfiskavimas Lietuvoje: žingsnis pirmyn ar atgal?“. Renginio metu civilinės ir baudžiamosios teisės specialistai dalijosi įžvalgomis apie turto civilinio konfiskavimo institutą, turto civilinio konfiskavimo teisinį reguliavimą ir įrodinėjimo klausimą civiliniame procese dėl turto konfiskavimo.
Konferencijos dalyviai turėjo unikalią galimybę sužinoti ne tik tai, kokie motyvai lėmė Lietuvos Respublikos (LR) turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto (Įstatymo projektas) atsiradimą, bet ir tai, kaip institutą vertina ilgametę civilinio turto civilinio konfiskavimo taikymo patirtį turintys Italijos teisininkai.
Sveikindamas konferencijos dalyvius VU TF prodekanas doc. dr. Haroldas Šinkūnas teigė: „Nikolas Makiavelis kadaise yra labai taikliai pastebėjęs, kad žmonės greičiau atleis tėvo netektį nei turto praradimą.“
Baudžiamosios teisės profesorius Armanas Abramavičius konferencijos temą vadino provokuojančia, o kalbėdamas apie turto civilinio konfiskavimo procesą išskyrė du svarbiausius aspektus: teisiniu požiūriu kvestionuotiną aptariamo instituto negatyvumą ir šiuo metu veikiantį Įstatymo projektą. Profesoriaus manymu, Įstatymo projektas, priešingai nei turto civilinio konfiskavimo institutas, yra „vienas žingsnis pirmyn ir du žingsniai atgal“.
Pasak prof. A. Abramavičiaus, didelė dalis nusikalstamų veikų yra įvykdomos iš savanaudiškų paskatų, siekiant gauti finansinės naudos. Tokiu atveju, asmeniui taikant baudžiamojo poveikio priemones svarbu jį ne tik nubausti, bet ir paimti iš jo nusikalstamu būdu gautą turtą. Nors baudžiamosios teisės profesorius sveikino siekį ieškoti naujų, efektyvių priemonių, skirtų kovai su organizuotu nusikalstamumu, korupcinio pobūdžio ar savanaudiškais nusikaltimais, jis pabrėžė, kad įgyvendinant šias priemones svarbu nepažeisti bendrųjų teisės principų, nenukrypti nuo baudžiamosios teisės paskirties ir esmės.
Analizuodamas turto civilinio konfiskavimo taikymo pagrindus, įtvirtintus Įstatymo projekte, baudžiamosios teisės specialistas padarė išvadą, kad aptariamos nuostatos kelia abejonių. Profesoriaus manymu, kol kas nėra išgrynintas turto civilinio konfiskavimo instituto santykis su baudžiamuoju procesu ir baudžiamojo poveikio priemonėmis – turto konfiskavimu bei išplėstiniu turto konfiskavimu, taip pat neteisėto praturtėjimo nusikaltimu. „Aiškumo trūksta ir turto civilinio konfiskavimo bylų teismingumui. Svarstytina, ar nereikėtų priimti specialių normų, reglamentuojančių teisminį turto civilinio konfiskavimo procesą“.
Prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius, vertindamas siūlomą Įstatymo projektą, pažėrė teisiniais argumentais pagrįstos kritikos. Aptaręs LR Konstitucinio Teismo praktiką, kai apie civilinį turto konfiskavimą asmenims nesuteikiama reikiama informacija, profesorius abejojo Įstatymo projekto atiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Jam nepateisinama pasirodė ir tai, kad „ikiteisminio tyrimo institucijos ar prokuroras, jei jiems pasirodys, kad žmogaus turtas yra brangesnis nei jo gautos pajamos, be teismo gali areštuoti asmens sąskaitas“.
Vertindamas Įstatymo projekto nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad turto tyrimas atliekamas už ne ilgesnį kaip dešimties metų laikotarpį iki šio turto įsigijimo, ekspertas pastebėjo, kad tai neturi nieko bendro su civilinėje teisėje nustatytu ieškinio senaties terminu. Atkreipdamas dėmesį, kad šešių mėnesių laikotarpis, per kurį turi būti atliktas tyrimas, gali būti pratęstas ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, jis teigė – labiausiai tikėtina, kad ši nuostata tyrimą atliekančių asmenų bus aiškinama kaip ribojanti pratęsimo terminą, bet ne pratęsimų skaičių. O tai reiškia, kad tyrimą atliekantis tyrėjas, gavęs prokuroro sutikimą, minimą terminą galės pratęsti tiek kartų, kiek nori.
Apžvelgdamas įrodinėjimo problematiką civiliniame procese dėl turto konfiskavimo, V. Nekrošius akcentavo, kad šiame procese nebus įmanoma tiesą apie savo pajamas įrodinėti visomis galimomis priemonėmis. Siūlomame Įstatymo projekte numatyta, kad turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltiniai pagrindžiami įstatymų reikalavimus atitinkančiais, sandorius patvirtinančiais dokumentais, kitais juridinę galią turinčiais dokumentais, tačiau jais nėra laikomos žodžiu sudaromos paskolos ar dovanojimo sutartys. Įstatymo projektu taip pat yra siūloma taisyklė, kuria remiantis būtų įtvirtintas skirtingas įrodinėjimo standartas ginčo šalims – valstybei paprastesnis, o piliečiams – sudėtingesnis.
Įžvalgomis apie civilinio turto konfiskavimo teisinio reguliavimo tikslingumą Lietuvoje dalijosi ir Lietuvos teisės instituto daktaras Skirmantas Bikelis. Dr. S. Bikelis akcentavo, kad taikant turto civilinį konfiskavimą išlieka intervencijos į nuosavybės teisę galimybė. Mokslų daktaras taip pat atkreipė dėmesį, kad LR egzistuoja neaiškios kilmės turto turėjimo kriminalizavimas, išplėstinis turto konfiskavimas, mokestinės baudos nepaaiškinus pajamų kilmės ir bešeimininkis turtas. Turto civilinio konfiskavimo instituto privalumais dr. S. Bikelis įvardijo: įrodinėjimo standartą ir turto neteisėtumo prezumpcijų leistinumą, santykį su baudžiamuoju procesu, specializaciją, o rizikomis laikė proporcingumo pagrindą, įrodinėjimo procesą, santykį su nekaltumo prezumpcija bei baudžiamuoju procesu.
Iš Italijos į konferenciją atvykęs prof. Angelo Viglianisi Ferraro, aptardamas su žmogaus teisėmis susijusius klausimus turto civilinio konfiskavimo kontekste, pažymėjo, kad LR ir Italijos Respublikos požiūris į nuosavybės teisę išties skirtingas. Pagal LR Konstituciją nuosavybė yra neliečiama, tuo tarpu Italijos Respublikos Konstitucijoje tokios nuostatos nėra. Taigi, jei asmuo nuosavybę įgijo neteisėtais (nusikalstamais) veiksmais, yra laikoma, kad nuosavybė asmeniui teisėtai nepriklauso. Šios nuosavybės konfiskavimas (neišmokant kompensacijos) nepažeidžia asmens teisės į nuosavybę, mat šis jos teisėtai niekada neturėjo. Profesorius taip pat akcentavo, šiuo metu Italijoje galioja atskiras teisės aktas, reguliuojantis turto civilinį konfiskavimą. Prof. A. V. Ferraro pasidalijo ir siūlymais, kaip Lietuvoje, siekiant įtvirtinti aptariamą institutą, sukurti tokias taisykles ir procedūras, kurios atitiktų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Nesukūrus tokių procedūrų valstybė nebus apsaugota nuo piliečių, tikinčių, kad konfiskavus jų turtą buvo pažeista teisė į nuosavybę, kreipimosi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.
Pagrindinis konferencijos organizatorius doc. dr. Laurynas Didžiulis, siekdamas atsakyti į klausimą, ar turto konfiskavimas yra galimas Lietuvos civilinės teisės sistemoje, priminė apie 1964 m. galiojusią turto civilinio konfiskavimo galimybę, kuri 2000 m. buvo pašalinta. Docentas teigė, kad istoriniu aspektu civilinio turto konfiskavimo instituto įtvirtinimas yra neabejotinas žingsnis atgal.
Ieškodamas atsakymo į klausimą, kas yra civilinė konfiskacija, L. Didžiulis nurodė, kad pasaulyje civilinė konfiskacija yra suprantama įvairiai: kaip speciali civilinės atsakomybės forma, nepagrįstas praturtėjimas, baudinė sankcija. Įvertinęs šiuos pavyzdžius docentas konstatavo: „Materialinės teisės prasme konfiskavimas yra viešosios teisinės atsakomybės instrumentas – baudžiamojo arba administracinio poveikio priemonė, kuri taikoma civiliniame procese. Panašiai kaip civilinė atsakomybė taikoma baudžiamajame procese“.
Pranešimų vaizdo įrašus kviečiame peržiūrėti VU Teisės fakulteto Youtube kanale.
VU TF prodekano doc. dr. Haroldo Šinkūno sveikinimas
Doc. dr. Laurynas Didžiulis „Ar yra turto konfiskavimui vietos Lietuvos civilinės teisės sistemoje?“
Komentarų nėra. Būk pirmas!