Vilniaus universitetas, kaip rodo įvairūs tarptautiniai reitingai, yra ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų labiausia vertinama Lietuvos aukštoji mokykla. Tai ne tik džiugina šio universiteto vadovybę, bet ir įpareigoja nuosekliai rūpintis studijų kokybe. 2008 m. VU buvo įkurtas Kokybės vadybos centras (KVC), kurio pagrindinis siekis – glaudžiai bendradarbiaujant su visa Universiteto bendruomene, sukurti gerai funkcionuojančią veiklų kokybės vadybos sistemą. Kaip pabrėžia šio centro direktorė Inga Milišiūnaitė, labai svarbu įsisąmoninti, kad kuris nors vienas padalinys negali tapti viso universiteto studijų kokybės garantu. Kokybiškos studijos – tai bendros visos VU bendruomenės pastangos, tačiau KVC atlieka svarbų darbą, analizuodama esamą situaciją, išryškindama strateginius tikslus, prioritetus, siūlydama priemones, kurios leistų veiksmingiau reaguoti į naujus iššūkius.

Siekiant užtikrinti sistemingą ir nuolatinį veiklų, darančių įtaką studijų kokybei, tobulinimą bei šiam tikslui sutelkti universiteto bendruomenę, šiuo metu VU vykdomas ES struktūrinių fondų finansuojamas dvejų metų projektas „VU vidinės studijų kokybės sistemos kūrimas ir  įgyvendinimas“.

Įgyvendinant projektą, VU bendruomenės pastangomis parengta kokybės užtikrinimo politika ir studijų kokybės gerinimo strategija, parengti kokybės vadovas ir sistemos modelis, metodinė medžiaga bei organizuoti mokymai  administracijos darbuotojams, atsakingiems už sistemos kūrimą ir įgyvendinimą, studijų programų komitetų nariams. Fakultetų kokybės koordinatoriai ir kiti atstovai taip pat lankėsi Airijos Korko ir Belgijos Gento universitetuose, kur susipažino su pažangiausia studijų kokybės vadybos praktika.

Apie tai, kaip sekasi šį projektą įgyvendinti, su kokiais iššūkiais, problemomis tenka susidurti ir kuo jau galima pasidžiaugti, dalijasi VU bendruomenės atstovai, kokybės koordinatoriai ir kokybės komiteto nariai, kurie yra ir vieni pagrindinių projekto vykdytojų, taip pat ir studentai.

Aukštasis mokslas nėra nei gaminys, nei paslauga

Vilniaus universiteto Studijų komiteto pirmininkas prof. Alfredas Račkauskas teigia, jog aukštojo mokslo  kokybė – tai transformacijos procesas, kurio tikslas – parengti kompetentingus specialistus, gebančius prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos ir suprantančius asmeninės pažangos svarbą. Pasak jo, studijų kokybę formuoja visi be išimties studijų dalyviai: studentai, dėstytojai, aptarnaujantis personalas, taip pat auditorijos, laboratorijos, galimybės sportuoti, ilsėtis ir  t.t. O ją apibūdina pasiekti studijų rezultatai: įgytos žinios bei išugdyti gebėjimai.

Tačiau prof. A. Račkauskas įspėja, kad aukštasis mokslas nėra nei gaminys, nei paslauga, todėl jam negalime taikyti verslui būdingų kokybės apibrėžimų. Anot profesoriaus, itin pavojinga studijų kokybę traktuoti kaip „tam tikrų mechanizmų, kažką užtikrinančių, egzistavimą“. A.Račkausko įsitikinimu, turime atsargiai kalbėti ir apie studijų  kokybės užtikrinimo sistemas, nes Lietuvoje esama tendencijos švietimo kokybę suvesti į tam tikrų administracinių reformų įgyvendinimą. Profesoriaus manymu, dėl to daugėja biurokratinių procedūrų, trukdančių dėstytojų ir tyrėjų pažangai, universitetų ir institutų valdymui. Jis įžvelgia aukštojo mokslo politikos tolsmą nuo tradicinių humanistinių švietimo tikslų, orientaciją į pragmatiškus geresnių įsidarbinimo galimybių tikslus.

Kokybiškoms studijoms reikalinga savianalizės drąsa

VU tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja dr. Margarita Šešelgytė sako, kad, paprasčiausiai tariant, studijų kokybė – tai geros studijos, o jos geros tada, jei iš universiteto išeina puikiai išsilavinę jauni žmonės, kurie yra labai paklausūs darbo rinkoje.

Norint studijų kokybę apibrėžti profesionaliau, akademiškiau, pasak M. Šešelgytės, tai reikėtų išskaidyti į keletą sudedamųjų dalių. Visų pirma – tai „kokybiški studentai“ – turintys pakankamai žinių, gabūs, motyvuoti, studijuojantys toje programoje, kuri jiems labiausiai tinkama. Antras studijų kokybės komponentas – tai programos, atitinkančios šiuolaikinę dvasią, nuolat atnaujinamos, kuriamos, domintis, kas vyksta darbo rinkoje, domintis pasaulio tendencijomis, kad neiškristum iš konteksto, gera studijų bazė. Dėstytojai – taip pat vienas pagrindinių studijų kokybės aspektų.

Pasak M. Šešelgytės, visų pirma dėstytojas turi būti geras pedagogas, sugebantis motyvuoti, įkvėpti studentą. Be abejo, dėstytojas turi būti ir geras savo srities specialistas. Sąlygos, kurias aukštojo mokslo įstaiga gali suteikti jam – ne vien pinigai, bet ir galimybė tobulėti, atnaujinti žinias, stažuotis užsienyje – taip pat svarbus studijų kokybės veiksnys. Tačiau „greta visų išvardintų aspektų reikėtų nepamiršti dar vieno dalyko – nuolatinės savianalizės, savikontrolės“, – pabrėžia M. Šešelgytė.

TSPMI lektorius dr. Deividas Šlekys apgailestauja, kad neretai studijų kokybė yra susiaurinama iki atskirų kursų, dėstymo kokybės vertinimo. Tai nėra tikslu, nes visų pirma turi būti aiškiai suvokiama, kodėl dėstomi konkretūs kursai, ko tuo siekia fakultetas, universitetas, turėti aiškią viziją, tikslus. Taip pat tą turi žinoti ir universiteto bendruomenė – administracija, dėstytojai studentai.

D.Šlekio tvirtinimu, studijų kokybę universitete turi užtikrinti ne tam tikras padalinys, o tai turi daryti visi.

Universitetinės studijos negali būti banali diplomų kalvė

Filosofijos fakulteto kokybės koordinatorė doc. Nijolė Radavičienė teigia, kad, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, kokybė – tai dalyko atitikimo savajam pašaukimui ar paskirčiai laipsnis. Ji prisipažįsta iš pradžių skeptiškai žvelgusi į studijų kokybės aktualizavimo „vajų“  bei įžvelgusi pavojų sąvokai „kokybės vadyba“, virsti  „naujuoju burtažodžiu, magišku žodžiu, kuris veikia nepriklausomai nuo turinio, savitiksliu žinojimu kaip“. Tad tapusi filosofijos fakulteto kokybės koordinatore, ji nusprendė „neleisti įsisiautėti tuščiaeigiam procesui“, jį amortizuoti.

Tačiau netrukus suprato, jog  dėl šimtmečiais skaičiuojamos Vilniaus universiteto tradicijos „burtažodžiai VU negali įgyti savarankiškos galios – čia vyrauja akademinės laisvės, filosofinės ironijos, atvirumo ir mokslinių tyrinėjimų tikslo – tiesos – dvasia“.  Kalbant apie studijų kokybę, docentė akcentavo, jog reikia siekti, kad universitetinės studijos nebūtų vien banali diplomų kalvė, o iš tiesų įkūnytų mokslo ir studijų vienovės principą, kad teiktų kūrybinį ar atradimo džiaugsmą ir dėstytojams,  ir studentams, kad vyrautų atvirumo ir pasitikėjimo atmosfera. Tai ir būtų pagrindiniai kokybiškų studijų ženklai arba rodikliai.

Studijų kokybė yra įsipareigojimas ateičiai

Orientalistikos studijų centro direktoriaus pavaduotojas, kokybės koordinatorius doc. Valdas Jaskūnas pabrėžė, kad nors esama įvairių studijų kokybės apibrėžimų, visi jie apima dviejų studijų procese dalyvaujančių suinteresuotų grupių – universiteto ir visuomenės – įsipareigojimą kurti žinias ir puoselėti jomis grįstą kūrybišką veikimą. Tad studijų kokybės suvokimas priklauso tiek nuo universiteto, tiek nuo visuomenės brandos, jos lūkesčių.

V. Jaskūnas taip pat išreiškė susirūpinimą, kad universitetai gali tapti diplomų kalvėmis, nes studijų kokybė neretai matuojama tik efektyvumo, patrauklumo, matomumo kriterijais, kurie leidžia kalbėti apie trumpalaikę perspektyvą. Docentas viliasi, jog vis dėlto nusvers supratimas, kad universitetas turi formuoti jaunuolius, gebančius atsakingai ir kūrybingai mąstyti ir veikti įgytų specialių žinių pagrindu, o  universitetai ir pati visuomenė turės įsipareigoti kurti tvarią žiniomis ir kūrybiškumu grįstą aplinką, kuri orientuota ne į diplomantų „gamybą“, bet žinijos ir kūrybiškumo puoselėjimą kaip vieną svarbiausių šiuolaikinės visuomenės egzistavimo prielaidų. Pasako jo, studijų kokybė veikiau yra įsipareigojimas ateičiai.

Studijų kokybė – bendruomenės susitarimo dalykas

Apie tai, kaip kokybiškas studijas suvokia studentai, pasiteirauta VU Studentų atstovybės prezidento Armino Varanausko. Šis pabrėžė, kad diskusijos apie studijų kokybė yra nesibaigiančios, nes pati studijų kokybės sąvoka yra nuolat apmąstomo ir peržiūrimo susitarimo dalykas.

Pats studentas studijų kokybę linkęs apibrėžti kaip  „subalansuotą turinio, materialiųjų ir intelektinių išteklių bei studijų proceso dalininkų požiūrių bei lūkesčių visumą, turinčią aiškų tikslą ir veikiančią  kaip lanksti sistema”. Tačiau ir po to, kai pateikė šį ilgą apibrėžimą, A. Varanauskas pridūrė, kad susitarimo aspektas, kalbant apie kokybę, svarbiausias.

Kokybės kultūros VU puoselėjimas: vertybės, būdai, priemonės

Kaip matome, nuomonės gana įvairios ir visos akcentuoja vis kitą studijų kokybės vadybos aspektą. VU kokybės vadybos centrui tenka nelengva užduotis šią akcentų įvairovę paversti darniai veikiančios sistemos tobulinimo įrankiu. Remiantis šiuo principu, taip pat įgyvendinamas ir projektas „VU vidinės studijų kokybės vadybos sistemos sukūrimas ir įgyvendinimas“.

Pasak KVC dirbančių specialistų, vienas iš studijų kokybės valdymo veiksmingumą lemiančių veiksnių yra sisteminga studijų kokybės stebėsena, vertinimas, analizė ir rezultatų panaudojimas studijų kokybės tobulinimui. Taip pat labai svarbu užtikrinti, kad egzistuotų grįžtamasis ryšys, ir čia taip pat reikalinga sistema, skatinanti visus bendruomenės narius bendradarbiauti.

Anot VU Studijų komiteto pirmininko prof. A. Račkausko, kalbant apie VU kokybės strategiją, labai svarbu, kad joje numatyta skatinti studentų mokslinį aktyvumą. Profesoriaus įsitikinimu, sumenkus studentų mokslinių draugijų veiklai, daugelyje universitetų ir norint pakeisti daugumos studentų požiūrį į mokslinę veiklą, reikia imtis inovatyvių priemonių. Taip pat, pasak profesoriaus, svarbu pritraukti gabius ir motyvuotus abiturientus. „Čia VU reikia konkuruoti ne tiek su šalies universitetais, kiek su vis populiarėjančiu požiūriu, kad studijuoti užsienyje yra prestižas. Universiteto tarptautinis pripažinimas būtų tam gera atsvara“, – teigė prof. A. Račkauskas.

Docentė  M. Šešelgytė džiaugiasi, kad nuo pat TSPMI įsisteigimo daug dėmesio teikiama studijų kokybei. „Viena vertus,  mes turime tą privalumą, kad esam jauni – mums tik 20 metų. Tad turėjome galimybę kurti savo žaidimo taisykles naujai, atsižvelgdami į naujausią praktiką“, – sako M. Šešelgytė. Pasak TSPMI prodekanės, studijų kokybės reikalavimai aiškiai aprašyti instituto strateginiame plane, kuris kasmet peržiūrimas, atnaujinamas. Stengiamasi nuolat palaikyti grįžtamąjį ryšį su studentais, kuriems po kiekvieno semestro išdalijamos grįžtamojo ryšio anketos, taip pat organizuojami administracijos susitikimai su studentais, grupių seniūnais, kuriuose svarstomi visi iškilę klausimai, taip pat ir susiję su studijų kokybe.

Pasak M. Šešelgytės, kitas svarbus dalykas, siekiant užtikrinti studijų kokybę jų institute – kas kelios savaitės organizuojami administracijos susitikimai su studentų grupių seniūnais, siekiant išvengti nesusipratimų ir neaiškumų, iškart sprendžiant iškilusius klausimus bei problemos, tuoj pat  susisiekiant su dėstytojais ir drauge konsultuojantis.

Docentės N. Radavičienės tvirtinimu, svarbiu studijų kokybės užtikrinimo instrumentu tapo KVC, kartu su Studijų direkcija ir fakultetų kokybės koordinatoriais, atliekama esamų studijų kokybės stebėsena, taip pat docentė teigė nuolat besidominti gerosiomis praktikomis tiek kituose VU padaliniuose, tiek kitose aukštosiose mokyklose, ir tai labai svarbus postūmis nuolat permąstyti ir tobulinti situaciją.

Ji paminėjo ir paraleliai vykstančią gerosios akademinės patirties sklaidą universiteto viduje, dėstytojų meistriškumo kursus, elektroninius mokymosi kursus apie studijų programų rengimą, vertinimą bei tobulinimą ir apie kokybės vadybos planavimą, kokybės koordinatoriams suteiktas galimybes KVC renginiuose ir išvykose susipažinti su  užsienio universitetų praktika kokybės vadybos srityje.

Docentas V. Jaskūnas pasidžiaugė, kad VU nepasiduoda Lietuvoje išpopuliarėjusiam būdui viską reguliuoti teisinėmis priemonėmis, nuvertinant dialogą ir diskusiją. Kuriant akademinę kultūrą, direktyvų ir nuobaudų kelias, docento teigimu, nėra tinkamas. Pasak jo, labai svarbu, jog VU ir toliau išsaugotų pagarbą diskusijai, įsiklausymui į įvairias pozicijas ir bendro sutarimo paieškoms. Tai esą ypač svarbi gyvybingos akademinės institucijos tapatybės dalis.

Pasidžiaugti yra kuo

Kalbėdami apie studijų kokybės puoselėjimą Vilniaus universitete, jo atstovai pasidžiaugė ir šioje srityje pasiektais rezultatais.

Pasak prof. A. Račkausko, akivaizdus kokybės tobulinimo rezultatas yra jau tai, kad universitetas figūruoja garsiausiuose pasaulio universitetų reitinguose. Taip pat kaip pasiekimą kokybės srityje profesorius  paminėjo ir  gretutinių studijų, leidžiančių studentams įgyti dvigubą bakalauro laipsnį,  pradžią bei Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS) diegimą VU.

N. Radavičienė reikšmingiausiais pastarųjų metų įvykiais gerinant studijų kokybę įvardijo atvirą diskusiją „Sklandus studijų procesas: kokybės faktoriai“, kurioje dalyvavo fakulteto studentai ir studijas administruojantys darbuotojai, bei studentų aktyvumą tobulinant studijų programas, kurį išjudino išoriniam programų vertinimui rengiamos trylikos Filosofijos fakulteto studijų programų savianalizės.

Docentas V. Jaskūnas pasidžiaugė, kad bendromis pastangomis VU per dvidešimt metų pavyko sukurti tai, ko nepasisekė padaryti per beveik dviejų šimtmečių laikotarpį nuo XIX a. pradžios – išplėtoti orientalistikos studijas ir tyrimus, kurie Orientalistikos centrą pavertė stipriausiu šios srities akademiniu centru Baltijos šalyse. Jis viliasi, kad per kitą dešimtmetį Orientalistikos centras galėtų tapti tarptautiniu mastu nedideliu, bet dinamišku akademiniu centru, kuriuo būtų galima ne tik džiaugtis, bet ir pagrįstai didžiuotis.

Problemos, iššūkiai ir sprendimai

Bet kurioje veikloje tenka grumtis su įvairiais sunkumais, didesnėmis ar mažesnėmis kliūtimis, iššūkiais. Ne išimtis – ir studijų kokybės užtikrinimas bei tobulinimas.

Visų pirma, kaip ir daugelyje sričių, čia susiduriama su nepakankamais finansiniais ištekliais, pradedant dėstytojų atlyginimais ir baigiant paskatinimo už gerą darbą kokybės srityje nepakankamumu.

N. Radavičienė patikino, kad nors tiesioginio ryšio tarp dėstytojo atlygio ir jo darbo su studentais kokybės nėra, tačiau nepakankamas atlyginimas verčia dėstytojus dirbti keliose vietose. Tai padidina jų darbo krūvį, ir jiems tampa sunku rasti laiko sutelktiems pokalbiams su studentais. Kita vertus, nors studijų kokybės vertinimui labai reikšmingas yra studento bendravimas su dėstytojais, individualios konsultacijos, tačiau tą įgyvendinti trukdo nors ir paprasta, tačiau, rodos,  neįveikiama kliūtis – dėstytojai neturi atskirų darbo kabinetų, tad tokie pašnekesiai turi vykti ne pačiose tam tinkamiausiose vietose ir dažnai paskubomis.

Šią problemą, pasak N. Radavičienės,  bent iš dalies padėtų išspręsti kitoks požiūris į pedagoginės ir mokslinės veiklos santykinę reikšmę vertinant dėstytojo darbą. Tradiciškai VU dėstytojas labiausiai vertinamas dėl paskelbtų mokslinių publikacijų skaičiaus, ir tai turi lemiamą vaidmenį suteikiant jam mokslinį laipsnį ar pedagoginį vardą. Išskirtinis pedagoginis talentas ar darbo metodika, pasak N. Radavičienės, čia turi itin menką reikšmę, todėl „nėra sunku įsivaizduoti arogantišką, studento žmogumi nelaikantį dėstytoją, kurį visada apgins jo publikacijų sąrašo skydas“.

Vis dėlto prodekanė džiaugiasi, kad čia KVC šiek tiek bando keisti požiūrį – metų pabaigoje renkant geriausią dėstytoją labiausiai atsižvelgiama būtent į darbo su auditorija ypatumus.

Kalbant apie kokybės užtikrinimo problematiką, N. Radavičienė taip pat pasigenda didesnio studentų aktyvumo. „Apklausos, kurioms tiek dėmesio skiria KVC, nepasieks savo tikslo, jei nedidės studentų, pareiškiančių savo nuomonę, skaičius. Jis didėja, tačiau norėtųsi statistiškai reikšmingesnio studentų atstovavimo“, – sako N. Radavičienė. Pasak jos, nors studentai patys įvardija komunikacijos stygiaus problemą, tačiau išties per mažai domisi jos galimybėmis.

M. Šešelgytė kaip vieną kliūčių studijų kokybės gerinimo srityje įvardijo per daug biurokratijos. Taip pat ji teigia, kad VU galėtų parengti daugiau programų anglų kalba ir tokiu būdu pritraukti daugiau užsienio studentų. Šią problemą spręsti būtų galima atnaujinant, „atjauninant“ personalą. (Nors, kaip žinia, čia vėlgi daug kas priklauso nuo finansų).

Dėmesio reikalaujančios sritys

V. Jaskūno manymu,  kalbant apie studijų kokybę VU, mažiausiai yra nuveikta absolventų karjeros stebėsenos ir Universiteto antreprenerystėssrityse. Pasak jo, tai ne tik VU, bet visos aukštojo mokslo sistemos trūkumas, o norint jį pašalinti, reikalinga daugelio valstybinių įstaigų veiklos sinergija. „Darosi akivaizdu, kad Lietuvoje būtina formuoti įvairių studijų krypčių studijas koordinuojančius priešakinius centrus, kurie konkurenciją tarp skirtingų tos krypties programų, kuri savaime yra geras dalykas, ilgainiui paverstų kokybės užtikrinimo priemone“, – sakė V. Jaskūnas. Pastarieji centrai galėtų tapti tarptautiniais ar bent regioniniais. Tačiau tam, kad prie šio tikslo būtų bent kiek priartėta  (bent jau humanitariniuose moksluose) „reikia pereiti nuo mąstymo apie investicijas į mokslą, kaip socialinės paramos priemonę, prie atvirų į tarptautiškumą orientuotų studijų ir mokslo koncepcijos“. V. Jaskūnas išreiškė viltį, kad artimiausiu metu Vilniaus universitete bus skiriama daugiau dėmesio sistemingam studijų tarptautiškumo didinimui, ypač humanitariniuose ir socialiniuose moksluose.

Dr. D. Šlekio nuomone,  labiausiai reikėtų padirbėti strateginiame lygmenyje. Pasak jo,  universitetas disponuoja nemažais finansiniais resursais, turi labai gabių studentų, aukščiausio lygio mokslininkų ir dėstytojų. Tačiau visas turimas potencialas dar nėra pakankamai panaudojamas. Trūksta aiškesnių strateginio lygio gairių, planų, kurie nors jau pamažu atsiranda, tačiau tai galėtų vykti sparčiau.

„Tobulumui ribų nėra. Tai banalu, bet teisybė. Tobulinti reikia viską, tobulėti reikia visiems“, – sako prof. A. Račkauskas. Jam antrina ir VU Studentų atstovybės prezidentas A. Varanauskas, teigdamas: „Kokybės turi būti siekiama visur. Tiek studijų procese, tiek moksliniuose tyrimuose, tiek administruojant ir prižiūrint šiuos procesus ar galop tiesiog teikiant paslaugas savo akademinės bendruomenės nariams. Visose srityse reikia dirbti ir siekti perfekcijos – tik tuomet išlaikysime tikrąją universitetinę dvasią“.

Bernardinai.lt