Vilniaus universiteto (VU) bendruomenės nariai gyvena laukimo nuotaikomis – ne tik mokslo metų pradžios, bet ir rektoriaus rinkimų. Kiekvienas turime savo viziją, koks turėtų būti rektorius, kokiomis savybėmis jis turėtų pasižymėti, ar tai turėtų būti žmogus „iš šalies“, ar iš Universiteto, ar labiau mokslininkas, ar vadybininkas.

Kazimieras Motieka, advokatas, VU Tarybos pirmininkas
„Vadybos patirtis ne mažiau svarbi nei mokslinė veikla“

Vilniaus universitetas yra seniausia aukštoji mokykla Lietuvoje. Pagal Europos universitetų įsteigimo datas, Vilniaus universitetas užima aukštą 92-ąją vietą. Visa tai įpareigoja saugoti Universiteto tradicijas, gerbti jo praeitį ir kurti ateitį.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas), atsižvelgdama į svarbų Universiteto vaidmenį atkuriant Nepriklausomos Lietuvos visuomenės gyvenimą, jau 1990 m. birželio 12 d. įstatymu Nr. I-281 patvirtino Vilniaus universiteto Statutą. Nauja jo redakcija buvo patvirtinta 2002 m. balandžio 23 d. įstatymu Nr. IX-860.

Vilniaus universiteto Statuto 9 straipsnyje aiškiai ir išsamiai nurodytos rektoriaus pareigos ir jo atsakomybė. Be abejo, kad vykdyti Statute nurodytas Universiteto rektoriaus pareigas gali tiktai moksle ir visuomeniniame gyvenime didžiulį autoritetą turintis asmuo. Tačiau šiuolaikiniame gyvenime ne mažiau svarbu yra ir tai, kad Universiteto vadovas jau turėtų praktinę vadybos patirtį, be ko šiais laikais vargu ar galima sėkmingai vadovauti Universitetui. Todėl vadybos patirtis organizuojant racionalią Universiteto infrastruktūrą, taip pat jo raidos planavimo įgyvendinimą, tarptautinį bendradarbiavimą keliant mokslo ir studijų lygį bei kokybę, Universiteto vadovui yra ne mažiau svarbi negu jo veikla moksle ir visuomenės gyvenime.

Vilniaus universiteto turtinga praeitis ir geras vardas yra ne tiktai Lietuvos, bet ir visos Europos turtas. Todėl labai svarbu, kad Universiteto rektorius Europos universitetų struktūrose būtų žinomas kaip turintis tarptautinio bendradarbiavimo praktiką asmuo. Manau, kad tarptautinio bendradarbiavimo įdirbio, nustatytų asmeninių kontaktų ir ryšių tęstinumas yra viena iš svarbiausių sąlygų kuriant ir stiprinant Vilniaus universiteto autoritetą Europos universitetų bendrijoje.

Manau, kad Universitetui sėkmingai vadovauti gali tiktai tokias savybes turintis rektorius.

Prof. habil. dr. V. Bumelis, VU Senato narys, UAB „SICOR Biotech“ generalinis direktorius, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas
„Rektorius turi užtikrinti, kad studijų kokybė atitiktų Vakarų standartus“

Rektorius turi būti ne tik Universiteto administracijos vadovas, bet ir jo tikrasis lyderis, užtikrinantis Universiteto studijų kokybės atitikimą Vakarų šalių standartams.

Rektorius turi būti mokslo bei verslo visuomenėje žinomas ir savo mokslo darbais bei idėjomis nusipelnęs žmogus, suprantantis šios dienos bei ateities reikalavimus, drąsiai priimantis iššūkius ir naujoves gerinant studijų kokybę bei aukštinant Lietuvos aukštojo mokslo vardą ir vertę pasaulyje.

Šiuolaikiniai studentai linkę priimti modernios visuomenės iššūkį – jie tikisi kokybiškų studijų. Tad vienas iš rektoriaus uždavinių yra studijų kokybės užtikrinimas, bendradarbiaujant kartu su studentais bei visuomenės ir politikos atstovais. Rektorius turi užtikrinti, kad studentas, baigęs studijas, galėtų drąsiai jaustis darbo rinkoje, kad jis būtų aukštai vertinamas dėl Universitete įgytų techninių ir profesinių bei fundamentaliųjų žinių.

Dabar studentams atsiveria naujos galimybės, bendra Europos mokslo ir studijų erdvė, tampame bendro Europos gyvenimo dalyviai. Diplomai pripažįstami ES erdvėje. Rektorius turi užtikrinti, kad Universitetas glaudžiai bendradarbiautų su geriausiais Europos ir pasaulio universitetais. Tačiau labai svarbu, kad jaunuoliai, baigę studijas, įgiję patirties, norėtų sugrįžti į savo šalį. Todėl rektorius ir verslo atstovai turi nuolat stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą, kad nuolat turėtų išsamią informaciją vieni apie kitus.

Universiteto rektorius yra atsakingas už visa, kas nauja, už kokybiškų žinių perdavimą studentams, už aplinkos formavimą, kuri burtų bendruomenę, skatintų ją kurti savas tradicijas bei vertybes, tačiau kartu jis yra atsakingas ir už senųjų tradicijų tęsimą ir puoselėjimą.

Prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, VU Tarybos narė
„Neišleisti iš akių humanistikos“

Koks turėtų būti Vilniaus universiteto rektorius, tikriausiai žinome visi.

Bet būti tokiam, kokio norėti turi teisę kiekvienas Universiteto bendruomenės narys, sunkiai įmanoma.

Kas svarbiausia? Tikėti, kad Vilniaus universitetas yra Lietuvos garbė, Lietuvos vidinė Europa. Sugebėti šiame sudėtingame ir ne visada garbingame pasaulyje garbingai veikti taip, kad Universitetas būtų gyvas ir veiksmingas visomis savo struktūromis.

Neišleisti iš akių humanistikos. Techniniai ir technologiniai universitetai įsteigė ar planuoja įsteigti humanistikos centrus ar institutus. Mes galime atsilikti. Jei atsiliksime humanistikoje, pradėsime atsilikti ir kitose srityse.

Vilniaus universitetui geriau konservatyvus atsargumas negu prasčiokiškos reformos. Prasčiokiškumas netinka šimtamečiui Universitetui, paveldėjusiam bent dalį aristokratinių tradicijų.

Universiteto bendruomenė turi itin vertinti, branginti rektoriaus galimybes veikti ne tik valdžia (ji yra demokratiškai apribota), bet ir autoritetu, asmenybės valia.

Rektorius negali atsirasti lyg iš niekur, jis jau turi būti buvęs su mumis, tarp mūsų.

Česlavas Okinčicas, VU Tarybos narys, advokatas, radijo stoties „Znad Willi“ pirmininkas
„Justi, suprasti ir puoselėti universaliosios Europos dvasią“

Vilniaus universitetas yra vienas seniausių šioje Europos dalyje.

Įsteigtas Stepono Batoro, Lenkijos karaliaus, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio lėšomis. Ilgus metus tai buvo Universitetas, kuriame dėstomoji kalba buvo lotynų, lenkų, rusų, lietuvių. Tačiau tai vis tas pats Universitetas. Universitetas, kurio visuomeninis statusas lenkia ir nacionalinės, ir valstybinės institucijos statusą. Tai kažkas daugiau, ir, kaip rodo pats pavadinimas, daug universaliau. Universitetas yra užgimęs iš Europos kultūros ir intelekto dvasios. Ši dvasia viduramžių Europoje ir pagimdė pirmuosius universitetus. Ši minties galia ir dvasia paskatino kurtis ir Europos sąjungą.

Vilniaus universiteto rektorius natūraliai paveldi geriausias Europos tradicijas. Priima savo pirmtakų, kurių plejadą pradeda kun. Petras Skarga, palikimą, ir tęsia jų tradicinį paveldą. Pirmtakų, kuriuos šiandien vertiname ne pagal kalbą, kuria kalbėjo, o pagal jų tarnystę tiesai, nuopelnus mokslui ir akademinei bendruomenei.

Vilniaus universiteto rektorius turi būti žymus mokslininkas, užimantis garbingą vietą tarp mokslo korifėjų, tai turėtų būti atviras ir tolerantiškas žmogus. Jis turėtų būti europietis, kadangi Universitetas yra pati europiškiausia civilizacijos pagimdyta institucija.

Vilniaus universitetas iš esmės yra viena iš grandžių, jungiančių Lietuvą su Europa. Rektoriumi privalo būti tas, kuris junta, supranta ir gali puoselėti šią universaliosios Europos dvasią.

Prof. Saulius Gudas, VU Senato narys, Kauno humanitarinis fakultetas
„Elektronizuotos biurokratijos laikais svarbiausia – išmintis“

Universitetas yra ypatinga institucija, kuri šimtus metų puoselėja dvasines vertybes, formuoja intelektinės minties tradiciją, vidinių santykių kultūrą. Universitetas savo veikla ir darbais aktyviai veikia tautos dabartį. Universitetas atiduoda tautai absolventą – taip formuoja tautos ateitį.

Universiteto rektorius pirmiausia IŠREIŠKIA tą esminę Universiteto savybę – savarankišką mąstymo tradiciją, ją saugo, puoselėja ir plėtoja pažangos kryptimi.

Universitetas turėtų būti labai svarbus valstybės problemų sprendimo dalyvis.

Šie laikai – ne tik aukštų technologijų laikai, bet ir elektronizuotos biurokratijos plėtros laikai, kai valdymo išlaidos (dėl gausybės smulkmeniškų apribojimų kontrolės) dažnai viršija gaunamo produkto vertę, o valdymo taisyklės stabdo pažangius procesus. Pavyzdžiui, viešųjų pirkimų taisyklės, kurios vienodai klasifikuoja daikto pirkimą ir intelekto pirkimą. Arba tas pats amžiaus cenzas fiziniam darbui ir protiniam darbui, dėl kurio mes prarandame tai, kas yra ypatinga (nėra užrašoma juodu ant balto) – patirtis.

Įstatymai netobuli.

Todėl reikia, kad rektoriaus asmenybė ne tik išreikštų tradiciją ir ją apgintų, bet ir turėtų ypatingų asmenybės bruožų – IŠMINTIES sprendžiant vidinius Universiteto procesus ir santykius su aplinka.

Tolerancija, paprastumas ir išmintis yra greta.

Paklusti išminčiai – ar tai nėra geriausias protingų žmonių dalykinio bendravimo principas?

Akad. prof. habil. dr. Algis Piskarskas, VU Senato narys
„Profesoriai turi būti apmokami geriau nei administratoriai“

Teisingą atsakymą rasime, jei neieškosime bendrinio rektoriaus įvaizdžio. Kaip skiriasi valstybių prezidentai savo galiomis ir galimybėmis, taip skiriasi ir universitetų rektoriai. Nelygu, kokia valstybė ir koks universitetas. Universitetų pasaulyje yra įvairių: nacionalinių ir regioninių, edukacinių ir mokslinių, humanitarinių ir techninių. Tačiau labiausiai išsiskiria klasikiniai mokslinių tyrimų universitetai (research universities). Juose dominuoja mokslinė veikla aprėpianti visus mokslus: humanitarinius, socialinius, fizinius, biomedicininius ir technologinius. Vienintelis toks klasikinis universitetas Lietuvoje – Vilniaus universitetas. Čia klasikinio mokslo tradicijos puoselėjamos nuo viduramžių. Kito universiteto Lietuvoje, aprėpiančio visus mokslus nuo filologijos iki medicinos, nėra. Suprantama, šį faktą oficialiai konstatuoti – tai reikštų patvirtinti Universiteto išskirtinumą ir, savaime suprantama, išskirtinį finansavimą. Deja, šalies universitetus, kurių yra santykinai daugiau nei bet kurioje Europos valstybėje, Vyriausybė finansuoja pagal lygiavos principą. Tuo tarpu kiekviena šalis turi savo vieną ar kelis išskirtinius universitetus: Lenkija – Jogailos, Rusija – M. Lomonosovo, Prancūzija – Sorbonos, Vokietija – Liudviko Maksimiliano, Jungtinė Karalystė – Oksfordo ir Kembridžo, JAV – Harvardo ir Jeilio ir t.t. Šių universitetų biudžetai taip pat išskirtiniai. Tuo tarpu Lietuvoje bijoma pripažinti, kad turime išskirtinį nacionalinį Vilniaus universitetą. Daugeliui Lietuvos patriotų Vilnius ir Vilniaus universitetas nuo pat Nepriklausomybės Akto paskelbimo 1918 m. iki šių dienų visada buvo ir liks Lietuvos nacionalinio įvaizdžio dominantė.

Išskirtinio universiteto rektorius turi būti išskirtinė asmenybė. Pirma, rektorius turi būti Lietuvoje ir pasaulio universitetų bendrijoje žinomas ir gerbiamas žmogus ir kartu geras administratorius. Universitetas, turintis 25 tūkstančius studentų ir 4000 darbuotojų, 13 fakultetų, apie 200 profesorių ir virš 500 mokslininkų, yra lyg maža valstybė valstybėje. Todėl valdyti stambiausią Lietuvoje biudžetinę instituciją gali tik žmogus, išmanantis universitetų politikos ir administracijos subtilybes.

Antra, išlaikyti autoritetą tarp šimtų profesorių, kurių daugelis yra Lietuvos ir kitų pasaulio akademijų bei organizacijų nariai, nacionalinių bei tarptautinių premijų laureatai, gali tik tas, kuris pats kramtė(o) rupią mokslininko duoną, susivokia plačiame mokslų spektre (skiria „Lozorių nuo lazerio“) ir puoselėja visas universitetinio mokslo kryptis ir jų bendradarbiavimą.

Trečia, jis turi būti puikus diplomatas (ne blogesnis nei šalies prezidentas ar užsienio reikalų ministras). Reikalas tas, kad Vilniaus universitetą lanko visi aukšti Lietuvos valstybės svečiai: karaliai ir karalienės, prezidentai ir prezidentės. Kaip juos priima rektorius, kaip sugeba laikytis etiketo, koks jo išprusimas istorijos ir kultūros klausimais (ne tik kalbant apie Lietuvą), kuria ir šalies įvaizdį. Vienu žodžiu, rektoriui reikia išmanyti ne mažiau (o kartais ir daugiau) nei šalies Prezidentui. Be to, Universitetas yra įvairių interesų – mokslinių, ekonominių ir politinių – sankirtoje. Norint apginti Universiteto autonomiją, išlaikyti orumą ir atlaikyti konkurenciją turi vykti nuolatinis dialogas su politikais ir socialiniais partneriais ieškant konsensuso. Ypač tai svarbu derinant mokslo ir studijų bei pramonės ir verslo interesus. Dažnai tie interesai labai skirtingi ir net prieštaringi.

Suprantama, Universiteto sėkmė labai priklauso nuo rektoriaus komandos, nuo prorektorių, dekanų, administracijos padalinių direktorių. Tačiau iš esmės pagrindinė Universiteto ląstelė yra katedra, kurioje kuriama mokslinių tyrimų infrastruktūra, atliekami moksliniai tyrimai, studentai rengia diplominius darbus, teikiami, laimimi ir vykdomi projektai, publikuojami straipsniai, dirbamas kasdienis pedagoginis darbas. Pagal šios veiklos rezultatus Universitetui yra skiriamas biudžetinis finansavimas. Deja, šis faktas universitetuose yra primirštas ir nuvertintas: apie tai galima spręsti pagal ubagiškus katedrų darbuotojų atlyginimus, o uždirbtos katedrų darbuotojų biudžetinės lėšos pasiekia katedras taip nugludintos, kad jų visiškai nepakanka sulaikyti protų nutekėjimą. Tai itin skaudi problema. Tuo tarpu aukštesnės grandies administracijos darbuotojams mokami atlyginimai kelis kartus viršija profesoriaus algą. Štai čia glūdi visų universitetų bėda. Aš balsuočiau už tokį rektorių, kuris imtųsi šį uždavinį spręsti. Profesoriai turi būti apmokami geriau nei administratoriai. Taip yra Europos universitetuose, taip yra JAV. Tik Lietuvoje viskas aukštyn kojom. Nė vieno universiteto pasaulyje nacionaliniu nepadarė administratoriai. Jei administracija užgožia mokslinę universiteto dvasią – tai nerimą keliantys ženklai. Nacionalinį universitetą savo darbais kuria universiteto profesoriai, mokslininkai ir talentingi studentai. Administracija jiems padeda. To turėtų nepamiršti būsimasis Vilniaus universiteto rektorius.

Prof. habil. dr. Vygantas Paulauskas, VU Senato Mokslo komiteto pirmininkas
Gero rektoriaus formulė

Turbūt visi sutiks, kad Universiteto rektorius turi būti geras vadybininkas – kolektyvas didelis, o Universiteto misija specifinė ir sudėtinga, todėl sėkmingai vadovauti šiam kolektyvui yra nelengva dėl daugelio tiek objektyvių, tiek subjektyvių priežasčių: sudėtinga Universitetų bei visos švietimo sistemos padėtis, atsainus visuomenės požiūris į mokslą ir švietimą, ryškių asmenybių, turinčių savo tikslus ir ambicijas, gausa Universiteto kolektyve ir t. t. Sutinku su šia nuostata, tačiau man nerimą kelia vis stiprėjanti visuomenėje nuomonė, kad pagrindinis reikalavimas, keliamas didelių kolektyvų (universitetų, ministerijų) vadovams, yra gera vadyba. Manau, kad Universitetas – išskirtinė ir labai specifinė įstaiga, todėl Universiteto rektorius visų pirma turi būti tikras mokslininkas. Sunku įsivaizduoti, kad nebūdamas tarptautiniu mastu pripažintu mokslininku VU rektorius taptų Universiteto mokslinės bendruomenės autoritetu. (Nors pas mus ir nėra Nobelio premijos laureatų, tačiau dirba nemažai pasaulyje žinomų mokslininkų). Dar vienas argumentas šiai nuomonei pagrįsti yra tas, kad be mokslo nebus ir aukšto lygio studijų.

Rektorius turi būti puikus diplomatas, nes šiuolaikiniame greitai kintančiame pasaulyje nelengva suderinti valdžios, visuomenės, studentų ir Universiteto kolektyvo idėjas ir nuostatas, kurios kartais net būna prieštaringos. Kita vertus, kartu rektorius turi būti principingas, turėti savo nuomonę ir mokėti pakovoti dėl Universiteto pozicijų. Šie bruožai bus ypač svarbūs dabar, vykstant aukštojo mokslo reformai, kuri bus skausminga, pareikalaus nepopuliarių sprendimų, o tokius gali priimti tik stipri asmenybė.

Vienas iš svarbiausių rektoriui keliamų uždavinių – suburti darnią ir kompetentingą komandą bei sugebėti ją sutelkti keliamiems uždaviniams įgyvendinti.

Suprantu, kad bandžiau aprašyti „idealų“ rektorių – puikus mokslininkas, sumanus vadybininkas, geras diplomatas ir oratorius, principingas, teisingas, jautrus, dėmesingas. Todėl kaip matematikas pabaigai pateiksiu gero rektoriaus formulę: 60 proc. mokslininko, 30 proc. – vadybininko ir 10 proc. – likusios savybės.