Lietuvoje informatikos ir informatikos inžinerijos disciplinos turi žemą reitingą tarp stojančiųjų studijuoti aukštosiose mokyklose ir lieka nepopuliarios, nepaisant jų plėtros ir didelio inovacinio potencialo versle, technikoje bei socialinėse struktūrose.

Kodėl perspektyvi informatikos specialybė Lietuvoje pasidarė nepaklausi ir jos populiarumas tarp abiturientų kasmet mažėja, atsako Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Informatikos katedros doc. dr. Antanas Mitašiūnas ir Matematikos ir informatikos instituto Bendrųjų reikalų skyriaus vadovas, Lietuvos informatikos mokytojų asociacijos narys Aidas Žandaris.

Informatikos populiarumo mažėjimas nėra specifinis Lietuvos reiškinys, o pasaulinė tendencija. Kaip teigia doc. A. Mitašiūnas, informatika yra nepaklausi Pietų, Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje bei Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, jau daugiau kaip prieš 5 metus vienas iš stipriausių Europoje Ciuricho technikos universitetas į informatikos studijas priima visus norinčius, bet vis tiek nesurenka pakankamo stojančiųjų skaičiaus. Autoritetingiausių pasaulyje informatikos profesinių organizacijų ACM ir IEEE leidinys „Computer Science Curriculum 2008: An Interim Revision of CS 2001 (December, 2008)“ šią problemą įvardija kaip informatikos krizę (ang. Computing crisis). Šis leidinys teigia, kad priėmimas į informatikos studijas sumažėjo 60–70 proc. ir yra užpildoma tik 50 proc. planinių vietų. Minėtas leidinys pažymi, kad tie universitetai, kurie diversifikavo informatikos studijas, išsaugojo stojančiųjų skaičių.

„Priežastys, identifikuotos pasauliniu mastu, yra šios: ikiuniversitetinis mokymas suformuoja besimokantiesiems neadekvačią informatikos sampratą, o universitetuose informatikos dėstytojų potencialas neatitinka studijuojančiųjų informatiką poreikių“, – tvirtina docentas.

A. Žandaris svarbiausių informatikos populiarumo mažėjimo priežasčių siūlo ieškoti bendrojo lavinimo mokykloje. „Mokykloje nėra rimto informatikos ir informacinių technologijų nei teorinio, nei praktinio kurso, kur būtų galima suvokti informatiką kaip dalyką“, – įsitikinęs jis.

„Informatika Lietuvoje buvo deficitinė tik tol, kol priėmimas nebuvo padidintas tris kartus, kol nebuvo lengvai prieinama, nors 1993–2003 m. laikotarpiu informatikos studijos Vilniaus universitete klestėjo ir pagal darbdavių vertinimus joms nebuvo lygių. Dešimtys informatikos studijų programos absolventų parengė ir apgynė daktaro disertacijas Europos ir JAV universitetuose“, – prisimena A. Mitašiūnas.

Anot jo, vykstant informatikos diferenciacijai ir specializuotų krypčių pumpuravimuisi, informatika ir toliau orientuojasi į bendruosius principus ir pagrindus, kurie leidžia adaptuotis prie naujų technologijų ir naujų idėjų, atsiliepti į naujai atsirandančių krypčių poreikius. Bet kurios informatikos pobūdžio programos studijų metu įgytos žinios sudaro ne daugiau kaip 10 proc. visų žinių, kurias informatikas profesionalas turės įgyti per visą darbinę karjerą. Vadinasi, 90 proc. žinių informatikas turės įgyti pats mokydamasis visą gyvenimą. Nepasiruošusiam žmogui tai yra nepaprastai sudėtinga.

A. Žandario manymu, informatikos nepopuliarumą lėmė daugiau politiniai informatikos, kaip dalyko, strategų sprendimai: pirmiausia informatika mokyklose nepagrįstai buvo pervadinta į informacines technologijas, o paskui jos ir nebeliko. Tik informacinės technologijos. O kai dalyko nėra mokyklose ir daugelis mano, kad tai tik elementarus darbas su raštinės programomis, tai sunku tikėtis ir populiarumo tarp stojančiųjų.

Šie duomenys rodo, kad į informatikos studijas nėra priimami motyvuoti, pirmuoju prioritetu šias studijas pasirinkę studentai. „Priėmimo į informatikos studijas tvarka įvairiais aspektais nėra palanki norintiesiems studijuoti informatiką. Pavyzdžiui, to paties absolvento konkursinio balo, apskaičiuoto pagal informatikų formulę, reikšmė gali būti net dviem balais mažesnė, negu apskaičiuota pagal kitos studijų programos formulę. Tuo tarpu „krepšelis“ stojančiajam yra skiriamas pagal absoliučią konkursinio balo reikšmę, o ne santykinę pasirinktoje studijų programoje“, – aiškino doc. A. Mitašiūnas. Tokia tvarka ypač disonuoja su tokių šalių kaip JAV valstybiniu požiūriu į informatiką kaip į strateginį resursą, užtikrinantį šalies konkurencingumą ir klestėjimą XXI amžiuje, įvedant specialų kompiuterių mokslo studijų teisės aktą krizei įveikti.