Vos ne kasdien girdime apie skirtingose šalyse vykstančius išpuolius. Taigi terorizmo grėsmė tiek Europoje, tiek pasaulyje niekur nedingo. Dr. Giedrė Šabasevičiūtė, iš arti stebėjusi Egipto revoliuciją, sako, kad smurtas, kuris ilgą laiką buvo stumiamas į mūsų visuomenių pakraščius, pamažu „grįžta namo“. Kur glūdi jo šaknys, kas skatina radikalius procesus ir kokį vaidmenį čia atlieka islamas?

Lapkričio 13-osios išpuoliai Paryžiuje dar kartą parodė, kad konfliktai, vykstantys Artimuosiuose Rytuose, nebegali būti traktuojami kaip vien užsienio politikos problema – taip, kaip buvo įprasta manyti Europos ir JAV karinių strategų aplinkoje.

Šis karų išvarpytas regionas tampa mums artimas kaip niekad, nes gyvename globaliame pasaulyje, kuriame laisvai juda kapitalas, prekės, ideologijos ir žmonės. Žvelgiant iš sociologinės perspektyvos, karų ir smurto sankaupa Artimuosiuose Rytuose primena vokiečių sociologo Norberto Eliaso civilizacijos plėtros teoriją. Jis sako, kad visuomenės civilizuojasi pamažu už savo ribų išstumdamos nereguliuotą prievartą ir smurtą. Taip įsigali civilizacijos priešprieša – barbarystė. Susidaro įspūdis, kad pasaulio padalijimas į taikos ir karo teritorijas diktavo ir tebediktuoja JAV ir Europos vedamo „karo prieš terorizmą“ politiką, kuri pateisino karinius veiksmus „ten“ tam, kad apsigintų nuo „barbarų“ keliamo pavojaus „čia“, savoje teritorijoje, kurioje netrukdomai klestės taika, civilizacija ir gerovė. Tačiau šiandien karas nebeturi geografinių ribų ir smurtas „grįžta namo“, kaip pabrėžė britų autorius Arunas Kundnani. Šį kartą į patį civilizacijos ir taikos centru laikomą Paryžių.

Prancūzijos prezidento François Hollande‘o reakcija į išpuolius atspindi jo politikos trumparegiškumą. Jis pareiškė, kad Prancūzija „kariaus, ir karas bus negailestingas“, kartu buvo suintensyvintas Daesh valdomos teritorijos Sirijoje bombardavimas. Tačiau kyla klausimas: prieš ką kariaus Prancūzija? Nė vienas iš Paryžiaus išpuolių dalyvių nebuvo tiesiogiai susijęs su Daesh, visi jie turėjo Prancūzijos ir Belgijos pilietybes. Pats Daesh fenomenas yra iš dalies Europos produktas, turint mintyje tai, kiek europiečių paauglių kasmet išvyksta į Siriją kariauti Daesh gretose. Jie dažniausiai yra iš vadinamosios antrosios imigracijos kartos, t. y. gimę ir augę Prancūzijoje, tačiau didelį skaičių Daesh kovotojų sudaro atsivertėliai į islamą. Daesh sunaikinimas Sirijoje neišspręs problemos, kurios šaknys glūdi Europos visuomenėse. Jei ir pavyktų Daesh sunaikinti fiziškai, reikia nepamiršti, kad šalyje jau penkerius metus vyksta pilietinis karas, tad vieną grupuotę lengvai pakeičia kita.

Kaip paaiškinti tokį Europos jaunimo suradikalėjimą? Ekspertų komentaruose vyrauja dviejų tipų analizė: arba visą kaltė verčiama islamo religijai, kurios pamatiniai tekstai mini švento karo, džihado, galimybę, arba jaunimo radikalizacija siejama su patirtu rasizmu, socialine atskirtimi ir sunkia kasdienybe nustekentuose imigrantų rajonuose didžiųjų Europos miestų pakraščiuose. Tačiau nė vieno paaiškinimo nepakanka. Rasizmas ir socialinė atskirtis, be abejonės, yra vienas iš radikalizacijos motyvų, nes didžią dalį Daesh kovotojų sudaro Paryžiaus, Liono ir Briuselio gyventojai iš imigrantų rajonų. Tačiau kaip paaiškinti prancūzų konvertitų, kurie niekada nepatyrė rasizmo, susijusio su jų kilme, traukos Daesh reiškinį? Kaip rodo šių jaunuolių asmeninės istorijos, islamo religija vaidina tik antraeilį vaidmenį jų radikalizacijos procese. Jie atsiverčia į islamą likus keliems mėnesiams iki išvykimo į Siriją. Jaunuoliai pereina stebėtinai trumpą ir paviršutinišką indoktrinacijos procesą dažniausiai ne mečetėse, bet savo gyvenamosiose vietose prie kompiuterio. Jie paprastai turi labai ribotas arba jokių arabų kalbos žinių, ir jų radikalizacija vyksta ne per religinius tekstus kaip 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio džihadistų atveju, bet internete stebint videoklipus ir ikonografiją.

Sutinku su prancūzų sociologu Olivier Roy, kuris pabrėžia, kad ne islamo religija atsakinga už jaunimo radikalizaciją. Šie jaunuoliai jau buvo radikalūs prieš atrasdami islamą. Dėl to jų angažuotumas ir veiksmai įgauna prasmę. Kitaip tariant, tai nėra islamo radikalizacija, bet radikalizmo islamizacija. Kyla kitas klausimas: kodėl islamas? Todėl, kad tai vienintelė ideologija, kurią šiandien siūlo radikalaus maišto rinka.

Ar Daesh, arba Islamo valstybė, kelia realią grėsmę Lietuvai? Mano nuomone, mūsų šalies žiniasklaida kiek per rimtai sureagavo į Daesh išplatintą vaizdo įrašą, kuriame tarp grupuotės priešų buvo paskelbta ir Lietuva. Mūsų šalies svoris tarptautinėje erdvėje per mažas, kad taptume Daesh strateginiu taikiniu. Kita vertus, reikia nepamiršti, kad radikalizacija ir kontaktas su grupuotės nariais vyksta individualiai per internetą. Užtektų bent kelių jaunuolių, kurie išreikštų paauglystės maištą būtent Daesh siūlomomis priemonėmis, kad grėsmė taptų reali.

Dr. Giedrės Šabasevičiūtės specializacija – Artimųjų Rytų studijos. Mokslininkė įgijo sociologijos daktaro laipsnį Prancūzijos aukštųjų socialinių mokslų didžiojoje mokykloje, o šiuo metu tęsia podoktorantūros studijas Oriento institute Prahoje. Nuo 2011 iki 2015 m. ji dirbo mokslininke prancūzų socialinių tyrimų institute Kaire, dėstė Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose.