2004 m. Hanoverio universiteto profesoriui Peteriui Ulrichui Sauerui buvo suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas. Šiemet gegužės mėnesį eilinį kartą apsilankęs VU jis domėjosi ne tik savo srities – fizikos – klausimais, bet ir ieškojo Vilniaus universiteto bibliotekoje unikalaus leidinio – vokiško Kristijono Donelaičio poemos „Metai” vertimo, išleisto 1818 m.

Savo mintimis apie literatūrą, kultūrų sąveiką ir Vilniaus universiteto studentus P. U. Saueris sutiko pasidalyti ir su „Universitas Vilnensis” skaitytojais.

Ar prisimenate savo pirmą vizitą į Lietuvą?

Tiesą sakant, nelabai jau ir prisimenu, kada tai buvo. Pirmą kartą atvykau čia praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje. Atvažiavau kaip projekto, susijusio su dviejų Lietuvos universitetų – Vilniaus universiteto ir Vilniaus pedagoginio universiteto – studentų mobilumu, koordinatorius. Tas projektas taip pat buvo susijęs ir su tarptautiniais ryšiais tarp fizikų. Visa tai vyko maždaug 1993–1994 metais.

Kokį įspūdį Jums paliko Lietuva tada?

Pirmiausia, labai patiko Vilniaus senamiestis – Katedra, Gedimino prospektas, centriniai Vilniaus universiteto rūmai. Buvau tiesiog sužavėtas senamiesčio architektūra. Apskritai Lietuva buvo man labai įdomi – pažindavau ją žingsnis po žingsnio. Vienas iš pirmųjų dalykų, apie kurį išgirdau, buvo turtinga jūsų universiteto istorija, jo vaidmuo Europoje.

Žinau, kad Jūs domitės K. Donelaičio poema „Metai“. Kaip gimė toks interesas?

Sakyčiau, kad tas interesas yra platesnis. Šiandien dauguma Lietuvos gyventojų yra katalikai, tačiau istoriškai lietuvių kalba ir kultūra buvo labiau puoselėjama protestantiškame krašte – Rytų Prūsijoje. Mano turimais duomenimis, pirmoji spausdintinė knyga lietuvių kalba buvo Liuterio Katekizmo vertimas į lietuvių kalbą, išleistas XVI a. Iš esmės tai – Biblija, kuri buvo pirma išversta į vokiečių kalbą, o paskui iš vokiečių kalbos – į lietuvių kalbą. Jeigu aš neklystu, ji buvo išspausdinta Kionigsberge (dabartinė Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis).

Jūs turbūt taip pat esate girdėjęs apie žinomą vokiečių ministrą ir administratorių Wilhelmą von Humboldtą, kuris reformavo Vokietijos universitetus. Beje, jis buvo lingvistas, domėjosi ir lietuvių kalba: sužinojęs apie K. Donelaitį, pasiūlė išversti jo poemą (tai padarė Liudvikas Rėza). Seniausioje 1818 m. vertimo publikacijoje yra paraleliniai tekstai lietuvių ir vokiečių kalbomis. Ši knyga taip pat išleista Rytų Prūsijoje.

Kita vertus, stiprūs ryšiai sieja Vokietiją su Lietuvos Klaipėdos kraštu. Pavyzdžiui, Neringoje Thomas Mannas turėjo vasarnamį. Jis nusipirko šį namą už Nobelio premijos pinigus. Vienas iš jo garsiausių romanų yra „Juozapas ir jo broliai“. Jis pradėjo rašyti šį romaną būtent čia, Lietuvoje. Neringoje T. Mannas praleido tris vasaras. Aš labai domiuosi tokiais dalykais, domiuosi kultūros sąveikomis.

Jūs esate fizikas ir taip domitės literatūra! Kodėl?

Tai mano pomėgis. Tačiau yra ir gilesnių dalykų. Mes dabar esame Europos tinklo dalyviai. Vienas žmogus, kai mes diskutuojame apie universitetų pokyčius, mums visiems yra labai svarbus – tai minėtasis W. Humboldtas. Remiantis jo idėjomis, buvo sukurti modernūs Vokietijos universitetai. Dabar mes akademinėje erdvėje diskutuojame apie Bolonijos procesą ir klausiame, ar W. Humboldto idėjomis galima pasinaudoti. Jos vis dar yra svarbios mūsų šiandieninėms diskusijoms apie naujas universitetų struktūras. Sakyčiau, iš dalies šios diskusijos yra savotiškai susijusios ir su K. Donelaičio poema, kuri, kaip jūs turbūt žinote, yra įtraukta į pasaulinio literatūrinio UNESCO paveldo sąrašą.

Jūs esate VU garbės daktaras. Ką Jums reiškia šis vardas?

Pirmiausia, man tai didžiulė garbė. Tai nėra tas vardas, kurį lengva gauti. Jūsų universitetas paprastai suteikia tokį vardą tik dviem žmonėms per metus. Jeigu pažiūrėsime į sąrašą tų, kam jūsų universitete buvo suteiktas garbės daktaro vardas – pavyzdžiui, Vaclavas Havelas ar Zbigniewas Brzezinskis – tai aš, palyginti su jais, esu „mažas žmogus“. Taigi būti jūsų universiteto garbės daktaru – tikrai didžiulė garbė man. Be to, dabar jaučiu įsipareigojimą VU Fizikos fakultetui – jaučiu pareigą kartkartėm atvykti čia, pasidalyti savo žiniomis su Vilniaus universiteto studentais.

Ar yra skirtumų tarp studentų Lietuvoje ir Vokietijoje?

Nelabai galiu atsakyti į šį klausimą, nes nepakankamai gerai pažįstu studentus Lietuvoje. Galiu pasakyti tik tokį dalyką – paskutinis daktaro laipsnio siekęs studentas, kuriam aš vadovavau, atvyko į mano universitetą iš VU. Čia jis įgijo bakalauro ir magistro laipsnius, o Hanoveryje gavo daktaro laipsnį. Jis buvo puikus studentas – dabar dirba Lisabonoje ir atlieka ten labai rimtą tyrimą. Mes vis dar bendradarbiaujame. Jeigu pagal jį vertinčiau visus Lietuvos studentus, galėčiau nupiešti nuostabų paveikslą. Tačiau esu realistas. Manau, kad jis buvo studentas, kokių reta. Tačiau tai, kad jis atvyko iš VU, reiškia, kad jūsų universitetas sugeba išugdyti tokius studentus, o tai savo ruožtu parodo, kad studijos jūsų universitete pasižymi aukšta kokybe.