Metaliniai knygų apkaustai, auksinti viršeliai, brangakmenių inkrustacijos, mediniai įtvarai – visa tai gali skambėti neįprastai su knygos istorija nesusidūrusiam skaitytojui, tačiau ne knygų restauratoriams. Dirbdami muziejuose ar bibliotekose jie kasdien rankose laiko ir atkuria laiko paženklintus dokumentus, stengiasi išsaugoti juos ateities kartoms kaip unikalų kultūros paveldo objektą. Vienas šių saugotojų ir puoselėtojų – Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos restauratorius-knygrišys, Vilniaus knygrišių gildijos narys ir vienas jos įkūrėjų Rimas Supranavičius.

Prieš restauravimą – išsamūs tyrimai

Kai kuriems bibliotekoje saugomiems dokumentams, pavyzdžiui, rankraštinėms arba pirmosioms spausdintoms knygoms (vadinamoms inkunabulais) – daugiau nei pusė tūkstančio metų. Dalis šių dokumentų, nepaisant ilgaamžiškumo, puikiai išsilaikę, tačiau kitai daliai reikalinga specialistų pagalba. Norint sudūlėjusią, apiplyšusią knygą, o kartais visiškai į skutelius subyrėjusį dokumentą restauruoti, reikalingas specialus pasiruošimas: įvertinama ir aprašoma fizinė dokumento būklė, atliekami nuodugnūs mikrobiologiniai ir cheminiai tyrimai ir tik tada sprendžiama, kokie restauravimo žingsniai bus atlikti.

„Jei restauruojama knyga, o jos lapai yra visiškai susidėvėję – darbai prasideda nuo jų. Knygos lapai valomi, plaunami, dezinfekuojami, jei reikia, atkuriamos trūkstamos popieriaus dalys. Vėliau, atsižvelgus į knygos būklę, ji sutvirtinama, perrišama, atkuriamas viršelis ir nugarėlė. Viskas turi būti atliekama tokiu būdu ir technika, kokie buvo naudojami pirmųjų jos kūrėjų – senųjų knygrišių, ir pritaikytos tos medžiagos, apkaustai (jei tokie buvo) ir dekoravimo priemonės, kurios identiškos autentiškai knygai“, – pasakoja restauratorius.

Anot R. Supranavičiaus, svarbu nepamiršti, kad restauravimas – tai ne naujo pavidalo suteikimas, o sunykusių dokumentų būklės stabilizavimas ir atkūrimas, išsaugant kiek įmanoma daugiau autentiškumo. Todėl ši darbo dalis – nepaprasto meistriškumo reikalaujanti ir sudėtinga, nes, norint gerai įrišti knygą, svarbu išmanyti knygrišystės amatą, žinoti technikas ir stilius, kurių yra daug ir kurie keitėsi priklausomai nuo laikotarpio.

Metaliniai knygos apkaustai. Faber, Basilius

Knygoje apie baudžiavą – senosios knygrišystės pėdsakai

Pasak R. Supranavičiaus, net ir dirbant daug metų neįmanoma įminti visų knygos įrišimo paslapčių, gyvuojančių kelis tūkstančius metų. Nors knygrišystės užuomazgos slypi dar senovės Romoje, jos pradžia laikomas V amžius, kai buvo pradėti gaminti diptichai – surištos vaškuotos rašymo lentelės. Šiose vienodo formato lentelėse buvo išgręžiamos skylutės ir dvi ar daugiau lentelių surišamos į vieną knygą, vadinamąjį kodeksą. Tokio tipo įrišimai aptinkami ir daug vėlesniais amžiais – VU bibliotekoje galima pamatyti XVII–XVIII a. rankraštį, pavadintą „Knyga, skirta kontroliuoti, kaip atliekama baudžiava“, kuris yra būtent tokio įrišimo pavyzdys.

„Laikui bėgant vaško lenteles keitė pergamentas, vėliau – popierius ir sudarė sąlygas raštui ir knygai intensyviau plisti ir spaudai atsirasti. Europoje knygrišystė suklestėjo vidurinių amžių pabaigoje, suintensyvėjus knygų prekybai. Tuo metu knygos buvo įrišamos ne tik vienuolynuose, valdovų dvaruose ar teismų raštinėse (čia dirbantys raštininkai knygas surišdavo pačiu paprasčiausiu būdu – prirašytus lapus tiesiog pritvirtindavo prie odos lakšto), bet ir besikuriančiuose knygrišių cechuose, kurie XVI a. atsiranda ir Lietuvoje. Gana žymus buvo Vilniaus knygrišių cechas“, – pasakoja knygrišys.

Jis priduria, kad vyravo du pagrindiniai knygų įrišimo būdai: mediniai kietviršiai sujungiami su knygos bloku ir aptraukiama oda (įrišas pastovia nugarėle); vėliau išplito kitas būdas – pagal susiūto ir suformuoto bloko matmenis atskirai daromas viršelis, dažniausiai kartoninis, ir šios dalys sujungiamos (įrišas tuščiavidure nugarėle). Viršelis kartais buvo aptraukiamas puošniais audiniais.

„Lietuvoje knygrišių cechuose besidarbuojantys meistrai iš italų ir vokiečių perėmė tradiciją odinius knygų viršelius dengti įvairių metalo rūšių (sidabro, bronzos ir kt.) apkaustais. Knygų viršeliai buvo gražinami įspaustų raštų ir tautiniais motyvais – vyravo dobilo, rūtos, ąžuolo lapo su gilėmis atvaizdai. Labai dažnai įspaudžiami herbai, superekslibrisai, pačios knygos kaustomos įvairiomis figūrinėmis sąsagomis ir kampainiais“, – pasakoja knygrišys.

Knygoms aptraukti dažniausiai buvo naudojama jaučio oda, tačiau jos buvo rišamos ir pergamentu iš avių, asilų odos ar net balintos kiaulės oda. Žinoma, vyravo ir augalinės kilmės medžiagos – šilko, aksomo, drobės audiniai, iš kurių padaryti viršeliai taip pat būdavo dekoruojami metalinėmis plokštelėmis.

1664 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero pakartotinė privilegija Vilniaus knygrišių cechui ir potvarkis, kaip cechas turi veikti ir kaip jo nariai elgtis

Išskirtiniai viršeliai ir Lietuvos didikų knygose

Žiūrint į senąsias knygas, nelieka nepastebėtas knygų puošnumas. Ypač prabangūs VI–XII a. rankraštiniai Bizantijos ir Vakarų Europos pergamentiniai kodeksai, kurių apdarai puošiami dramblio kaulo raižiniais, brangakmeniais inkrustuotais aukso apkalais ar emalės plokštelėmis.

„Ypatingu puošnumu pasižymėjo retesnių bažnytinių knygų viršeliai – jie buvo dengti dramblio kaulo, aukso, sidabro arba emalio plokštelėmis su įvairiais išraižytais vaizdais, knygos puoštos nėriniais, siuviniais, įspaudais, tapytais arba raižytais ornamentais“, – pasakoja restauratorius.

Prabanga pasižymėjo ir dekoravimo menu išsiskyrė valdovams bei didikams rišamos knygos. Anot R. Supranavičiaus, nereikia stebėtis, kad knygos buvo labai puošiamos ir turėjo išskirtinę išvaizdą: „Jos turėjo ypatingą vertę, buvo ne tik informacijos šaltinis, bet ir rodė žmogaus statusą, juk įsigyti jas galėjo tik turtingiausieji. Kiekvienas didikas laikė garbe turėti turtingą biblioteką.“ Kaip pavyzdį jis mini Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto knygų kolekciją. Jų viršeliai išpuošti rulečių, pavienių spaudų ir plokštelių įspaudais, naudojant gryno aukso lakštus.

Renesanso epochoje plito iš Rytų šalių perimti įrišimo ir puošybos būdai. Knygos puoštos odiniais auksintais kietviršiais, sudėtingais ornamentais, pavyzdžiui, arabeskų (piešinio ornamentas iš susipynusių stilizuotų augalinių arba geometrinių elementų) motyvais. Kaip popieriaus dekoravimo būdas atsiranda marmuravimo technika, kuri buvo naudojama puošiant ne tik knygas, bet ir atskiras baldų detales. Barokas į knygų įrišimą įnešė masyvesnį stilių, labiau su augaliniais ornamentais.

Įšventinant į meistrus – puota

Pasak restauratoriaus, jei kada tektų apsilankyti knygrišio darbo vietoje, iškart atkreiptumėte dėmesį į jo darbo įrankius: presus, spaustuvus, siuvimo stakles ir nesuskaičiuojamą kiekį smulkių techninių prietaisų, tokių kaip gludinimo kauliukai, teptukai, įvairiausi šrifto spaudai. Norint išmokti jais naudotis ir įvaldyti knygrišystės technikas, tiek anksčiau, tiek dabar tenka įveikti ilgą ir sudėtingą mokymosi etapą.

„Senajame Vilniaus knygrišių ceche veikė pakopinė mokymo sistema: mokinys, pameistrys, meistras. Ceche mokinys ir pameistriai mokėsi 2 metus, tada turėdavo 3–4 metams vykti pasimokyti „svetur“ – dažniausiai į Krokuvą, o grįžę per 6 savaites turėdavo pateikti 6 skirtingu stiliumi įrištas knygas. Atlikus šią užduotį meistrai spręsdavo, ar mokinio knygos įrištos tinkamai ir parodytas meistriškumas vertas meistro statuso. Jei vis dėlto pameistrys mokytojams savo talentą įrodydavo, reikėdavo padaryti ir kitą tradicija tapusį žingsnį – iškelti meistrams puotą. Tik tuomet galėjai tapti tikru meistru“, – pasakoja R. Supranavičius.

Baudžiavos knyga

Tačiau puotos amžinai nesitęsė ir tradicinė knygrišystė užleido vietą pramoninei: knygos pradėtos įrišinėti mašinomis spaustuvėse, o rankomis rišami tik užsakomieji vienetiniai darbai. Knygrišystė tapo taikomojo dekoratyvinio meno sritimi, kurią Lietuvoje XX a. labiausiai išpopuliarino Tadas Lomsargis Prancūzijoje užgimusiu art deco stiliumi. Nuo tada knygrišiai amatą puoselėja eksperimentuodami su įvairiomis medžiagomis, pradedant roplių, žuvies oda, baigiant porcelianu, plastiku ar net kailiais. Išbandomos ir įvairios technologijos – nuo pynimo, siuvinėjimo iki dažymo, taikant inovatyvius įrišimo būdus.

Lietuvoje knygrišius vienijančios mokyklos šiuo metu nėra, tačiau amato tradicijas išsaugoti padeda beveik dvidešimt metų veikianti Vilniaus knygrišių gildija. Joje susirinkę meistrai – restauratoriai, dailininkai, odininkai atlieka istorinius ar kuria meninius įrišus. Jie amato mokėsi individualiai užsienio mokyklose (Švedijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ar kaimyninėje Estijoje) ir savo žinias pritaiko didžiausiose šalies bibliotekose.

„Svarbiausia neužsisklęsti. Knygrišystės amatas bus gyvas tiek, kiek bus gyvas knygrišių noras juo dalintis“, – sako R. Supranavičius.

Plačiau susipažinti su tekste paminėta marmuravimo technika galima VU bibliotekos parengtoje skaitmeninėje ekspozicijoje „Sugautas raibulys. Marmuruotas popierius“.