„Išlaikiusi paskutinį mokyklos egzaminą iškart artimiausiu autobusu išvažiavau į Lietuvą, net nesulaukusi savo išleistuvių“, – pasakoja Ramunė Markevičiūtė, Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto klasikinės filologijos absolventė. Beveik visą gyvenimą Vokietijoje praleidusi mergina dėl būsimų studijų apsisprendė nelengvai, tačiau visą laiką žinojo, kad jos laukia Lietuvoje.

Pasak Ramunės, kelionė į taip išsiilgtą tėvynę buvo viena iš priežasčių, galiausiai lėmusių aistrą klasikinėms studijoms. Daugybę metų pragyvenusi Vokietijoje, mergina norėjo suprasti, kaip gyvenama Lietuvoje, ir šis entuziazmas lydėjo ją visą studijų laikotarpį.

Esi dvyliktoje klasėje, sprendi, kur stoti – kodėl 18 metų mergina pasirenka klasikinės filologijos studijas?

Na, visų pirma tai merginai nebuvo 18 metų. Aš metus laiko praleidau ieškodama savęs ir turiu pripažinti, kad klasikinė filologija buvo, negaliu kitaip paaiškinti, likimo ironija. Aš norėjau būti aktore. Mokyklą baigiau taip pat ne Lietuvoje, o Vokietijoje, ten teko mokytis lotynų kalbos, bet gyvenime nebūčiau pagalvojusi, kad ja rimtai užsiimsiu. Nelabai žinojau, kur stoti, pasirinkau labiau vedama intuicijos.

Kita vertus, mano močiutė, lituanistė, mane įkalbinėjo rinktis klasikinę filologiją: „Labai gerai skamba, o lotynų kalbą tu jau studijavai, visa kita įdomiai atrodo, turėtum pabandyti.“ Dabar net nežinau, kaip tai įvyko, bet aš tada klasikinę filologiją įrašiau į pirmą vietą, taip ten ir atsidūriau.

Kodėl iš Vokietijos nusprendėte grįžti studijuoti į Lietuvą?

Galima sakyti, kad visą gyvenimą gyvenau pirmyn atgal tarp Lietuvos ir Vokietijos, labai daug kraustydavomės iš vienos šalies į kitą. Bet savo identitetą aš pasirinkau būtent lietuvišką, nusprendžiau, kad būsiu lietuvė, ne vokietė. Nors vokiečių kalba man yra antra gimtoji ir vokiška kultūra nėra svetima, bet aš save suvokiu kaip lietuvę ir gyvendama Vokietijoje jaučiau be galo didelį Lietuvos ilgesį.

Ką atsakydavai žmonėms, kurie klausinėdavo: „O ką dirbsi pabaigusi?“?

Aš dar ir dabar su tuo klausimu susiduriu! Turbūt kiekvienas filologas šitai patiria. Bet rimtai į tokius klausimus nežiūriu, man atrodo, kad žmonės, kurie to klausia, stokoja fantazijos ir apskritai suvokimo, kad toks dalykas kaip užtikrintas studijų pasirinkimas neegzistuoja.

Man atrodo, svarbiau yra pasirinkti tai, ko iš tikrųjų nori, dėl ko tavo širdis plaka greičiau. Mano pasirinkimas buvo intuityvus, bet man į galvą nebūtų šovę rinktis ką nors tokio kaip buhalterija, teisė ar kažkas panašaus, kas atrodo kaip praktiškas ir pinigus nešantis pasirinkimas. Bet kas tau pačiam iš to, jeigu kankiniesi per tas studijas?

Mano galva, jeigu žmogus daro iš širdies tai, kas jam patinka – ras, kaip tai pritaikyti, ką toliau daryti. Gal mano požiūris idealistinis, bet man atrodo, kad jis pasiteisina. Todėl su žmonėmis, kurie klausia: „O ką dirbsi?“, galima tik pajuokauti.

Šiuo metu gyvenate Berlyne ir studijuojate Berlyno laisvajame universitete – kaip nutiko, kad ten patekote?

Aš atradau Berlyną. VU studijavau klasikinės filologijos bakalaurą ir tuo metu su mano srities magistrantūros studijomis VU buvo sudėtinga. Kadangi studentų skaičius gan nedidelis, klasikinės filologijos magistrantūros studijos siūlomos tik kas antrus metus.

Galų gale norėjau pasisemti žinių ir iš užsienio universiteto. Dar studijuojant VU man jau buvo įdomu, kaip tai atrodo kitoje šalyje, galvojau, kaip galėsiu kelti savo kvalifikaciją, pasisemti žinių ir jas parsivežti atgal į Lietuvą.

Taip aš ir sugalvojau pastudijuoti Vokietijoje, nes kalba man kliūčių nesudarė, galų gale, galima sakyti, klasikinės filologijos lopšys yra Vokietijoje, čia XVIII a. gimė filologija apskritai. Kadangi Vokietijoje gyvenau mažame miestelyje, į kurį tikrai nenorėjau grįžti, ieškojau ko nors didelio, kažko, kas keltų iššūkius – ir tai buvo Berlynas.

Tuomet susiradau stipendijų programą DAAD (Vokietijos akademinių mainų tarnyba), kuri suteikia galimybę studijuoti Vokietijoje. Gavau tą stipendiją, išvažiavau į Berlyną, ir tai buvo nuostabus pasirinkimas.

Magistrantūros studijos Vokietijoje man davė labai daug. Mano pirminis planas buvo sugrįžti į Vilnių doktorantūrai, tačiau gavau pasiūlymą studijuoti ją čia, Berlyne. Tą dabar ir darau. Kodėl? Atrodė, kad norisi pasiimti dar daugiau, tų 2–3 metų magistrantūros studijų tarsi neužteko, norėjosi toliau mokytis. Ir reikia pasakyti, kad čia doktorantūros studijų galimybės, visas universitetinis aparatas tikrai labai gerai išplėtotas, darbuotojai, doktorantai yra itin gerai aprūpinami.

Bandysiu užbaigti savo disertaciją čia. Tolimesni planai siejasi su VU, o kaip bus iš tikrųjų, dar pažiūrėsim. Man labai patiktų dėstyti, grįžti į universitetą, atiduoti dalį to, ką aš gavau iš jo, ką išmokau būdama užsienyje. Kartais labai kirba ateiti ir tai pritaikyti. Ar pavyks, tai jau kitas klausimas, juolab kad gyvenime niekada negali žinoti, kur galų gale atsidursi. Planų yra visokių ir jie dažniausiai visi nukreipti į Lietuvą. Jeigu tai nebus universitetas, bus kažkas kita, bet, ko gero, tai bus Lietuvoje.

Kas šioje mokslo šakoje tave sužavėjo, kad nusprendei taip įsitraukti į studijas ir mokslinę veiklą?

Tikriausiai visapusiškumas. Aišku, žmonės išgirdę apie lotynų ir senovės graikų kalbas įsivaizduoja, kad tai yra kažkas labai siauro, specializuoto, kur nagrinėji, knibinėji tas numirusias kalbas ir jų žodžių šaknis. Jie nustumia tave į kažkokį paralelinį pasaulį, kuris neturi nieko bendro su šituo moderniuoju.

Bet faktas toks, kad yra visiškai atvirkščiai. Tai labai plačios studijos, ypač VU. Čia mokomasi ne tik kalbos arba dviejų, bet ir istorijos, dailės istorijos, filosofijos, tai visi humanitariniai mokslai viename branduolyje. Ir kai jau praeini tą lotynų ar graikų kalbų mokymosi etapą, kai tau reikia išmokti begalę dalykų, kai pasieki tą tašką, pradedi operuoti aukštesnėm kategorijom. Studijos pradeda vesti į labai platų matymo spektrą.

Tai labai abstrakčiai skamba, tačiau aš pati po studijų dirbu Vokietijos tyrimų sąjungos projekte, kuriame yra aštuoni skyriai, nagrinėjantys vieną klausimą – koks yra santykis tarp naujo ir seno. Kas yra nauja, kas yra sena, kaip atsiranda naujumas, iš ko tai gimsta, ir kiekvienas iš aštuonių skyrių tai nagrinėja iš savo perspektyvos. Yra anglistai, romanistai, netgi dailės istorikai. Ir esame mes – lotynistai, bandantys tą naujo ir seno santykį suprasti remdamiesi savo tekstais.

Ką noriu tuo pasakyti – ši kalba veda į visiškai kitokias erdves, atveria tau langą, pro kurį tu bandai suvokti bendrą pasaulio vaizdą. Bet dėl to jis nepasidaro siauresnis ar prastesnis. Pavyzdžiui, fizikai taip pat suvokia pasaulį per savo langą, kuris yra lygiai toks pats siauras kaip ir filologo. Jis tiesiog kitoks.

Kaip galėtum palyginti aukštąjį mokslą Lietuvoje ir Vokietijoje?

Ilgai apie tai galvojau. Vilniaus universitetas man davė nežmoniškai daug, visapusišką išsilavinimą. Klasikinės filologijos studijos kokybės požiūriu yra fantastiškos. Sakyčiau, kad labai aukštą jų lygį palaiko ir tai, kad nėra daug stojančiųjų, todėl dėmesys tenka individui, tu netampi masės dalimi.

Iš tikrųjų man sunku palyginti, nes VU man visada buvo svajonių studijų dalis. Tai buvo labai entuziastingas periodas ir dėl to bet kokius sunkumus esu linkusi nustumti į šalį. Reikėjo labai daug mokytis, bet tai neatrodė sunku. Kitas dalykas – bendruomenė, ji yra tarsi šeima, dėstytojai nėra tau tik dėstytojai, tokios bendruomenės kaip VU Berlyne tikrai neradau. Čia visi labai individualūs, visi pasinėrę į savo reikalus ir kiti jiems rūpi mažai, klasikų bendruomenės nelabai yra.

Kita vertus, Vokietijos studijų sistema kitokia, čia nėra tokio griežto plano. Nėra taip, kad per 3 ar 4 metus esi priverstas pabaigti studijas, aišku, visi yra tuo suinteresuoti, bet pažįstu žmonių, kurie čia Vokietijoje bakalaurą yra studijavę ilgiau nei aš per visą savo studijų karjerą. Tu gali individualiau pritaikyti savo studijų planą, bet turi pats žinoti, ko tau reikia.

Tuo tarpu Lietuvoje studijos organizuojamos griežčiau. Jeigu nebaigi per ketverius metus, turi imti akademines atostogas, susidaro kliūčių, diplominių darbų gynimas tik kartą per merus. Berlyno universitete atiduodi darbą, jį ištaiso ir gali atsiimti diplomą – bet kada, bet kuriuo metų laiku.

Man pačiai lanksčios studijos yra artimesnės, tačiau aišku, kad tai ir didesnė rizika – mažiau žmonių gali baigti tokį universitetą. Vokietijoje yra didesnė intereso kultūra, gerokai daugiau studentų čia eina į paskaitas, nes nori, ne todėl, kad reikia, kad atsiskaitinės – tiesiog nori pasiklausyti dėstytojo.

Kokius žmones pakviestum studijuoti klasikinę filologiją?

Pirmas būdvardis, kuris man šauna į galvą – kūrybingus. Kurie yra suinteresuoti arba domisi tuo, kaip vyksta kultūrinis vystymasis, kaip gimė ta Europa, kurią mes dabar pažįstame. Ir visus, kurie domisi ir žavisi tuo senovės, mitologijos, literatūros pasauliu, kurie aptinka be galo daug slėpinių pasaulyje ir nori sužinoti atsakymus į tuos klausimus.

Kodėl Lietuvai reikia klasikinės filologijos studentų? Antikinių kalbų ekspertų?

Man atrodo, kad jie labai reikalingi. Viena vertus, dėl to, ką neseniai skaičiau apie paklausias specialybes. Vis mažiau bus reikalingi žmonės, kurie gali atlikti tam tikrus mechaninius darbus. Reikės būtent kūrybingų žmonių, kurie sugeba generuoti idėjas, mąstyti kitaip. Reikės mąstytojų ir tyrinėtojų.

Mano galva, klasikinė filologija suteikia būtent tai, šiuos gebėjimus. Kodėl to reikia būtent Lietuvai? Dėl to, kad Lietuva iš esmės yra viena labai stipria koja pastatyta ant lotynų kalbos. Pirmieji mūsų šaltiniai, literatūra yra parašyta lotynų kalba. Ir jeigu negalėsime perskaityti savo praeities, tai labai minimaliai suprasime apie savo ateitį ir kur mes norime eiti. Galų gale lotynų ir graikų kalbos yra visos Europos pamatai ir, jeigu norime surasti savo vietą joje, mums reikia atsigręžti būtent į tą mūsų bendrą paveldą.