Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto biofizikos magistrantas Karolis Girulis studentų pasaulio šaudymo čempionate, kuris vyko rugsėjo 15–19 d. Vroclave (Lenkija), užėmė antrąją vietą. Šaudymo sportas reikalauja tokių savybių, kurios nėra būdingos kitoms sporto šakoms. Tad studentų pasaulio šaudymo sporto vicečempionas, Lietuvos kulkinio šaudymo sporto čempionas K. Girulis pasakoja, kokių galių reikia šaudymo sporte, pristato pasiektus laimėjimus ir atskleidžia užsibrėžtus ateities tikslus.

Kokie tavo didžiausi laimėjimai šaudymo sporte?

Lietuvos čempionas esu jau septintus metus iš eilės. Man priklausantis Lietuvos rekordas yra 598 taškai iš 600 galimų. Mano kolekcijoje – daug tarptautinių titulų. Kelis kartus esu išrinktas geriausiu Alytaus sportininku, pasiekiau ne vieną Lietuvos rekordą. Keletui jų trūksta taško ar dviejų iki olimpinių ar pasaulio rekordų. Štai pasaulio čempionate Miunchene (Vokietija), kuris vyko šią vasarą, trūko vos vieno taško, kad  patekčiau į olimpiadą. Apdovanojimų labai nesureikšminu, man jie nėra labai svarbūs.

Kaip tau sekėsi trečiajame   pasaulio studentų  šaudymo sporto čempionate? 

Dalyvavau trijose rungtyse: mažo kalibro šautuvu 60 šūvių gulėdamas surinkau 587/600 ir užėmiau 18 vietą. Mažo kalibro šautuvu šaudydamas iš trijų padėčių (gulėdamas, stovėdamas, klūpėdamas) po 40 šūvių surinkau 1140/1200 taškų. Šioje rungtyje patekau į finalą septintas ir šioje vietoje išsilaikiau. Paskutinis pratimas buvo šaudymas stovint pneumatiniu šautuvu 60 šūvių. Iš 600 galimų taškų surinkau 593 ir patekau į finalą, buvau antras. Čia po pirmojo šūvio jau atsilikau tik 0,1 tašku. Kova dėl pirmos vietos buvo įnirtinga, tačiau Vokietijos atstovas paskutiniais šūviais įrodė esąs stipresnis.

Tai ne pirmasis mano pasaulio studentų čempionatas. Prieš dvejus metus dalyvavau antrajame studentų pasaulio čempionate Pekine. Gaila, kad tą kartą negavome jokio finansavimo iš Studentų sąjungos. Galime iškovoti kelialapius į olimpines žaidynes, tad nereikia atmesti nė vienų rimtų varžybų, kuriose galima susidurti su aukšto lygio konkurencija, nes tai suteikia daug patirties ir įgūdžių varžybų aplinkoje. Žinoma, kaip ir kiekvienose varžybose tikimasi ir pergalės.

Kodėl būtent šaudymas tave taip sudomino?

Ši sporto šaka man padeda atrasti save. Ji išmoko į pasąmonę pažvelgti kitaip, sugebėti ją kontroliuoti ir valdyti save, kai lieka tik refleksai ir viskas pavyksta savaime. Tai galima pasiekti tik po ilgų treniruočių metų ir dalyvavimo varžybose, kai ta aplinka nebeveikia ir nebejaudina.

Šaudant taip pat galima atsipalaiduoti, nukreipti mintis nuo aplinkinio pasaulio. Tai iš dalies panašu į jogos seansą, kai pasauliai – išorinis ir vidinis – susilieja į visumą. Pasąmonės galia gali valdyti kūną ir protą, tarytum dailininko ranka, kuri su kiekvienu potėpiu kuria stebuklus.

Šaudymas nėra įprasta sporto šaka. Ji tinka ne kiekvienam. Yra toks posakis: „Čia juk šaudymas, ne šachmatai – galvoti reikia.“ Tai intelektuali sporto šaka: pasiekus aukštą sportinę ir techninę kvalifikaciją reikia dar gerai pasiruošti ir psichologiškai, kadangi visi aukšto lygio sportininkai turi beveik vienodas technines galimybes. Žmogus turi mokėti valdyti save ir nepasiduoti aplinkos poveikiui, jos trikdžiams ir šalutiniams veiksniams, kurie nuolat daro įtaką starto metu. Svarbu sutelkti dėmesį į esminius dalykus šaudant. Tai išmokti nelengva ir tikrai ne kiekvienam tai pavyksta.

Daug laiko skiri treniruotėms?

Seniau treniruodavausi iš tiesų labai dažnai ir daug dėmesio skirdavau techniniam pasiruošimui. Dabar standartinėms treniruotėms tiek laiko skirti negaliu, tačiau treniruojuosi nuolat. Nesvarbu, kas tai būtų: viešasis transportas, pertraukėlė kine ar nuobodi paskaita. Tie, kurie moka pasąmonėje susikurti aplinką, reikalingą treniruotėms, „šaudyti“ gali bet kada ir bet kur. Tai nėra koks nors prasimanymas, kuris tik keliuose vadovėliuose minimas. Tai vėlgi susiję su pasąmonės ir kūno darnumu, nes visą fizinę techniką valdo smegenys, o psichologinę – protas.

Ar yra kas nors bendra tarp fizikos ir šaudymo?

Žinoma. Fizika yra visur. Kalbėti apie fizikinius dėsnius šaudyme tikrai nepradėsiu, nes tam ir knygos nepakaktų. Tačiau šis mokslas iš tiesų padėjo daugybę dalykų suprasti ir pritaikyti sau šioje sporto šakoje.

Vilniaus universitetas yra geriausias Lietuvoje, mokytis jame tikrai nėra lengva. Ar nebijai, kad didelė sėkmė šaudymo čempionate gali atnešti prastų rezultatų moksle?

Nesiekiu būti geriausias mokslo srityje ir girtis aukščiausiais įvertinimais. Ne toks mano tikslas. Man mokslas yra savęs ir pasaulio pažinimas, o ne jo kūrimas. Mokausi aš tikrai gerai, stengiuosi įsigilinti į tuos dalykus, kurie, mano manymu, bus reikalingi ir gyvenime turės įtakos. O į tuos, kurie man bereikšmiai, aš paprasčiausiai nekreipiu dėmesio.

Esi pasiryžęs Vilniaus universitetui atnešti olimpinį apdovanojimą, tiesa?

Esu pasiryžęs tapti olimpiečiu. O olimpinėse žaidynėse visų galimybės yra lygios. Tačiau viena diena ir tik viena rungtis parodys, kas turės garbės iškelti savo šalies vėliavą aukščiausiai. Ar tai bus mano diena – pažiūrėsim. Be tikslų juk niekas negali matyti savo kelio. Jie ir reikalingi, kad nepasiklystume.

Ką tau reiškia Vilniaus universitetas?

Čia nuostabi atmosfera, daugybė gerų ir malonių žmonių, su kuriais galima rasti bendrą kalbą. Universitetas atlieka savo funkciją: suteikia žmonėms informacijos ir žinių. Tik nuo pačių studentų priklauso, ar tos žinios tampa įgūdžiais, ar tiesiog paukšteliu, pralėkusiu pro šalį. Nėra idealių mokslo įstaigų, visos jos turi trūkumų, tačiau aš taip sakau tik todėl, kad nėra ir idealių žmonių, sugebančių atitikti tuos kriterijus, kuriais remiantis yra kuriami mokslai. Kiekvienas turi atsirinkti. Tie, kas to nedaro, manau, yra panašesni į šios sistemos vergus nei į asmenybes.

Savo ateities planus ketini sieti su fizika ar su sportine veikla?

Kaip jau minėjau, fizika supa mus visur ir visada, todėl gyvenimas be jos nėra visavertis. Ar tai bus konkreti fizikos šaka, tikrai negaliu tvirtai atsakyti. Planų turiu įvairių. Mano gyvenimo kelias yra labai vingiuotas, o už kiekvieno posūkio laukia nežinomybė ir išbandymai. Kas žino, kaip pasisuks tas kelias ateity. Tačiau kelias vizijas turiu.

Ką patartum studentams, kurie norėtų išbandyti savo jėgas įvairiose varžybose, tačiau kartais pritrūksta drąsos žengti pirmąjį žingsnį?

Linkiu pirmiausia atrasti save, o tai geriausia padaryti save išbandant. Kodėl alpinistas lipa į pasaulio viršūnes? Ar dėl to, kad kiti jau įlipo ir jis dėl to jaučiasi nevisavertis? Ar tiesiog kad įrodytų sau, jog ne kalnas yra didžiausia kliūtis, o jis pats? Nepatyręs alpinistas nelips į Everestą vienas ir nepasiruošęs. O kur daugiau, jei ne ekspedicijoje, galima įgyti daugiausia žinių bei įgūdžių ir gauti patarimų iš geriau tą sritį išmanančių žmonių. Bijoti varžovo – tai visų pirma bijoti savęs, nes tik pasitikėjimas savimi gali atvesti iki pergalės.  Konkuruojant kyla tikslų – aukščiausių kalnų, kurie yra ne kas kita, kaip tik kitas gyvenimo etapas. Sėkmės atradimuose.