Klasikinės filologijos antro kurso magistrantai Karolis Lyvens ir Antanas Vitkauskas ir tos pačios specialybės trečio kurso bakalaurantė Gražina Kelmelytė drauge su asistente Dalia Andziulyte rugpjūčio 18–24 d. dalyvavo Poznanėje (Lenkijoje) vykusioje Schola Aestiva Latinitatis Vivae Posnaniensis, organizuotoje Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Klasikinės filologijos instituto.

Karolis Lyvens

Sėdi žmogus bare ir net neįtaria, kad šalia sėdinti triukšminga alų maukianti grupė šneka mirusia kalba. Ir šiais laikais galima atsidurti bendruomenėje, kuri šneka lotyniškai. Tai patyrėme Lenkijoje, savaitės trukmės Poznanės vasaros gyvosios lotynų kalbos mokykloje. Gyvoji lotynų kalba. Ar tik tai nebus dar vienas utopinis pasaulinės kalbos projektas? Ne, tačiau svajojančių apie tai yra. Galbūt tai bandymas prikelti mirusią kalbą, kuri, tiesą sakant, niekada ir nebuvo gyva? Juk lotynų kalbą siejame su senais raštais, tarptautiniais žodžiais, medicininiais terminais, su Katalikų bažnyčia, su romėnų aukso amžiaus literatūra – Ovidijumi, Vergilijumi, Ciceronu, tačiau nežinome, kaip patys romėnai šnekučiavosi susėdę prie šeimyninių pietų stalo, žinome tik tai, kas užrašyta. Kita vertus, lotynų kalba buvo ir šnekamoji, tarptautinė kalba, vienijusi visą Vakarų pasaulį – kalba, kurios sistema sustingusi, bet kurioje nuolat atsirasdavo naujų sąvokų, žodžių, padėjusių kalbai išlikti aktualiai ir vartojamai. Ir nors ši kalba prarado lingua franca vaidmenį, buvo palengva išstumta vietinių, iš pradžių prancūzų, vėliau anglų kalbų (pvz., iki 2012 m. privalėta naujas augalų rūšis aprašyti lotyniškai, bet dabar galima ir angliškai), tačiau gyvuoja ir toliau kaip „pogrindinis“, mažai kam žinomas judėjimas, vienijantis ir profesionalius filologus, ir entuziastingus mėgėjus. Šį judėjimą priimta vadinti Latinitas Viva (Gyvoji lotynybė).

Latinitas Viva dalyvius vienija meilė lotynų kalbai. Jie sutaria, kad lotyniškai galima ne vien skaityti ar versti, bet ir rašyti, šnekėti. Judėjime yra svajotojų, rašančių laiškus Europos Sąjungos vadovybei ir siūlančių lotynų padaryti oficialia ES kalba; yra Academia Latinitati Fovendae (Akademija lotynų kalbai skatinti), vienijanti profesionalius filologus; yra ir Romos užmiestyje įkurta uždara puritoniška bendruomenė (Akademija Vivarium Novum), kurioje šnekama tik lotyniškai. Taip pat yra daug vietinių lotyniškų būrelių (circuli Latini), daug Facebook puslapių, tinklalapių, forumų ir panašių dalykų. Lotynų kalbos būrelių yra visur – paieškojus internete, galima atrasti jų net ir Tokijuje ar Honkonge. Kiekvienais metais vyksta daugiau nei dešimt įvairaus dydžio lotyniškų suvažiavimų ir gyvosios lotynų kalbos kursų, neminint individualaus ir internetinio bendravimo. Teko dalyvauti Monumenta viaeque suvažiavime, vykusiame 2010 m. Romoje: jame dalyvavo apie 200 žmonių iš 26 šalių. Matant tokį skirtingų tautų atstovų susibūrimą kyla mintis, kad lotynų kaip tarptautinė kalba išlieka funkcionali. Tai pasaulis, kuriame greta paprasto bendravimo, beveik vaikiško susižavėjimo naujų žodžių kūrimu dera akademinės diskusijos apie lotyniškąją literatūrą, kalbotyrą, Europos tapatybę ir t. t.

Ši kalba gali vienyti tautas, kurias sieja ta pati antikos kultūra ir bendras lotyniškasis paveldas. Kaip tarptautinė kalba ji yra neutrali, niekam nėra gimtoji, todėl, pavyzdžiui, arogantiškas gimtakalbis romėnas negali diskriminuoti barbaro imigranto. Gyvoji lotynų kalba yra mirusi (nekintanti) ir daugelį šimtmečių vartota kalba, todėl mus galėtų suprasti ir romėnai, ir viduramžių vienuoliai, ir renesanso humanistai, ir ateities žmonės, kurie mokysis šios kalbos. Žmogus, kalbantis lotyniškai, gali paimti Cicerono knygutę į rankas ir bendrauti su autoriumi tarsi su atvykusiu laiko mašina pašnekovu, kuris šneka lyg ta pačia kalba, bet priklauso visiškai kitokiam antikos pasauliui. Šis jausmas padeda pasijusti visateise daugiau nei 2000 metų senumo tradicijos grandimi ir iš tiesų paversti šią tradiciją savo paties dalimi.

Dėl neatsiejamo kalbos ryšio su antikine praeitimi bendruomenėje nuolat kyla diskusijos ir ginčai tema „kaip tai pasakyti lotyniškiau?“ (quomodo Latinius?), o kalbos „tarmės“ priklauso nuo vartojamų neologizmų ir jų artimumo klasikinei leksikai – štai „autobusas“ vieniems yra raeda longa (ilgasis vežimas), kitiems autoraeda longa (ilgasis autovežimas), tretiems laophorum (iš šiuolaikinės graikų kalbos), neminint tokių žodynuose nugulusių išradimų kaip automatum Pullmanianum (iš portugališko autopullman, kuris savo ruožtu kilęs iš amerikiečių pramonininko G. Pullmano pavardės). Vieni mėgsta vartoti senovinius žodžius naujomis prasmėmis, kiti įveda naujus: skolinasi, išsiverčia iš naujųjų kalbų, kartais suformuoja ką nors originalaus. Dažnai visa tai praturtina kalbą ir leidžia pamąstyti, kaip geriau sekti lotynų kalbos pavyzdžiais – romėnų literatūros aukso amžiaus autoriais.

Į Poznanę vykome keturiese. Keliems iš mūsų renginiai, kuriuose bendraujama lotyniškai, buvo nauja patirtis, ir nors iš pradžių buvo nedrąsu patekti į lotynišką aplinką, draugiška ar net šeimyniška atmosfera greitai pavertė baimę entuziazmu. Net tarpusavyje pradėjome šnekėtis lotyniškai.

Paskaitos vyko „veteranų“ (veterani) ir pradedančiųjų (tirones) grupėms. Pastaroji skaitė renesanso humanisto Poggio Bracciolini istorijėles iš rinkinio „Facetiae“ (liet. „Sąmojingi pasakojimai“), o pažengusieji nagrinėjo šv. Augustino „Confessiones“ (liet. „Išpažinimus“). Sudėtingas vietas „vertėme“ į paprastesnę lotynų kalbą, mokėmės naujų žodžių, frazeologijos, aiškinomės realijas, kūrėme dialogus, rašėme istorijas, vaidinome. Tikrai neteko nekantriai žvilgčioti į laikrodį, buvo labai smagu, sužavėjo paskaitų sklandumas ir efektyvumas. Po paskaitų iki pat gilios nakties bendraudavome, patyrėme daugybę įdomių nuotykių, susipažinome su miesto istorija, jo senamiesčiu, architektūra, iki vėlumos veikiančiais barais, aplankėme zoologijos sodą. Susibičiuliavome su kitataučiais kolegomis (buvome per 30), palaikome šiltus ryšius iki šiol. Esame tikri, kad mūsų draugystė tęsis ir galėsime susitikti jau lapkričio mėnesį Vroclave vyksiančiuose kursuose.

Gražina Kelmelytė

Mes, klasikai, studijuojantys senąją graikų ir lotynų kalbas, vis dėlto esame tik naujokai šnekamosios lotynų kalbos pasaulyje. Šiemet rugpjūtį nusprendėme pirmą kartą nuvažiuoti į Poznanėje vykstančią gyvosios lotynų kalbos vasaros mokyklą. Jaudinomės, nes iki šiol dar nebuvo tekę dalyvauti panašiame renginyje. Buvo smalsu, tačiau neįsivaizdavome, ar sugebėsime kalbėti lotyniškai – šia kalba mokėmės tik skaityti tekstus ir juos versti į lietuvių kalbą. Tokias žinias galima pavadinti pasyviu kalbos išmanymu, o bendrauti lotyniškai ir aktyviai vartoti kalbą – visai kas kita.

Pirmąjį rytą susipažinome ir pasiskirstėme į naujokų ir „veteranų“ grupes. Pirmasis seminaras prasidėjo prisistatymu, trumpu pasakojimu apie save ir savo šalį. Naujokų grupėje buvo žmonių iš kelių kraštų: Lietuvos, Vokietijos, Čekijos bei Lenkijos. Kalbėdami galvojome apie žodžių galūnes, trūko reikiamų žodžių, tačiau paskaitos pabaigoje jau buvo aišku – kalbėti lotyniškai įmanoma. Labai nustebome, kad lotynų kalbą galima dėstyti kaip gyvąją, jai puikiai tinka metodai, naudojami šiuolaikinių kalbų mokyme. Vėlesnėse paskaitose rašėme istorijas, kūrėme dialogus, porą kartų teko net ekspromtu vaidinti, lotyniškai improvizuoti įvairias situacijas. Norintys galėjo mokytis šnekėti ir senąja graikų kalba. Išmokome daugybės naujų žodžių ir posakių, vartojamų kasdieniame gyvenime – namų apyvokos daiktų pavadinimus, maisto gamybos terminus, žodžius, susijusius su žmogaus išvaizda, charakteriu, elgesiu. Galėtų pasirodyti, kad šios žinios nėra naudingos – vėliau vis tiek turėsime grįžti į universitetą ir skaityti tekstus, kuriems suprasti reikės kitokio žodyno. Tačiau besimokydami net patys nepastebėjome, kaip ėmėme vartoti vis sudėtingesnes sakinių konstrukcijas, vis platesnį žodyną, o skaityti ir suvokti lotyniškus tekstus darėsi vis lengviau.

Vakarop po paskaitų vaikštinėdavome po senamiestį, vakarieniaudavome šnekučiuodamiesi lotyniškai. Naujokai, pritrūkę pašnekesyje reikiamo žodžio, klausdavo kalbą geriau išmanančiųjų – tai vienas geriausių būdų išmokti dalykų, kuriems paskaitose neužteko laiko. Siekiantys šnekėti lotyniškai, ypač ne klasikai, skatinami profesinio susidomėjimo, dažnai būna charizmatiškos asmenybės. Drauge su mumis buvo ir kunigas iš Gniezno, ir politechnikos universiteto studentas, ir informatikos instituto inžinierius bioinformatikas, ir diplomatas, visą savo atostogų laiką skiriantis  gyvajai lotynų kalbai.

Ne ką blankesni ir dėstytojai. Štai Paolo Pezzuolo – dar tik klasikinės filologijos studentas, tačiau lotynų kalbą išmano taip, tarsi būtų gimtakalbis romėnas. Juokavome, kad jis žino visus keisčiausius kada nors egzistavusius lotyniškus žodžius – nuo augalo dalių pavadinimų iki specifinių technikos terminų. Šis dėstytojas gebėjo nepaprastai sudominti ir patraukti auditoriją savo tema, sugalvoti originalių užduočių. Kiekvieną dieną nekantriai laukdavome jo paskaitų. „Veteranams“ dėstė Cecilie Koch, kurianti eiles lotynų kalba ir puikiai išmananti lotynišką raštiją. Ji su studentais skaitė šv. Augustino „Išpažinimus“. Teko girdėti, esą kartą, supainiojusi paskaitos laiką ir neatsinešusi Augustino teksto, jį deklamavo iš atminties. Galėjome tik stebėtis „humanistine“ šios dėstytojos erudicija ir asmeninėmis savybėmis. Žavėjo ir Marcin Loch – pagrindinis šios vasaros mokyklos organizatorius. Šis elegantiškas Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto doktorantas ne tik dėsto lotynų kalbą, bet yra ir vargonininkas bei mechaninių laikrodžių specialistas. Kiekvieną vakarą klausydavomės jo istorijų, pasakojamų meistriška lotynų kalba, kupina humoro ir aliuzijų.