Klimato kaita daugelį metų buvo tik mokslininkų problema, tačiau pastaruoju metu sulaukia vis daugiau dėmesio visuomenėje. Tačiau kol pasaulio šalys dar tik diskutuoja, kaip reikėtų su ja kovoti, šylantis klimatas atneša daugybę ne tik ekologinių, bet ir socialinių iššūkių. Ne vienerius metus moksleivius ir suaugusiuosius apie klimato kaitą švietęs Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto hidrologijos ir meteorologijos bei klimato sistemos studijų alumnas, klimatologas dr. Justinas Kilpys teigia, kad padidėjęs dėmesys šiai problemai džiugina, tačiau kartu ir kelia abejonių.

Visuomenėje dėmesys klimatui vis dar fragmentiškas

Dr. J. Kilpys pasakoja, kad, tiek jam dirbant Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje, tiek klimatologu VU, dažniausiai visuomenę domino ne atliekami tyrimai, o reguliarios sezoninės prognozės arba klimato kaita. Mokslininko teigimu, bet koks dėmesys klimatui yra svarbu, tačiau tai turi būti daroma įvairiais požiūriais.

„Dažniausiai užduodami tie patys klausimai – kokia bus žiema, kokios bus Kalėdos. Kai tai darai ilgai, imi kartoti šablonus, pats save ir pačiam pasidaro nuobodu. Tačiau visai kitaip atrodo darbas su moksleiviais. Čia ne tik daugiau laisvės pasirinkti, apie ką kalbėti, bet ir problemą jie supranta visai kitaip. Esu turėjęs vieną atvejį, kai pasakojau apie klimato kaitą ir viena moksleivė susigraudino, pradėjo ašaroti. Paklausė, ar situacija bloga, o aš griežtai atsakiau, kad labai bloga. Nuo tada tikrai pradėjau rinktis žodžius. Nes vieniems moksleiviams neįdomu, bandai įtraukti juos pokštaudamas, o kitiems labai įdomu ir priima net per jautriai, tad tą pusiausvyrą atrasti labai sunku“, – pasakoja klimatologas.

Pasak dr. J. Kilpio, tyrimai rodo, kad jaunimas iki 20 metų tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje yra labai susirūpinę klimato kaita, o kai kurie dėl to netgi suserga depresija. Jaunimo iki 30 metų amžiaus susirūpinimas taip pat yra didelis, tačiau 40–60 metų asmenims klimato kaita beveik nerūpi, o nuo maždaug 60 metų ir daugiau susirūpinimas vėl padidėja.

„Čia atsiranda paradoksas: 40–60 metų žmonių klimato kaitos suvokimas prasčiausias, bet jie turi didžiausią sprendimų priėmimo galią. Ir gali protestuoti kiek nori ar stengtis sumažinti savo anglies pėdsaką, bet tavo poveikis bus labai mažas, kol valstybė plėtos iškastinio kuro infrastruktūrą. Tų žmonių sprendimai yra nulemti 40 metų į priekį. Pavyzdžiui, pastatyto dujotiekio niekas nesiims ardyti. Todėl švietimo tikslinė grupė turėtų būti suaugusieji – sprendimų priėmėjai“, – teigia mokslininkas.

Vis dėlto dr. J. Kilpys neslepia džiaugsmo, kad apie klimato kaitą kalbama vis daugiau: „Anksčiau klimatas buvo lygu klimatologai, o mūsų požiūrio kampas visuomet toks pats. O kai pradeda kalbėti vadybininkai ar komunikacijos specialistai, jie į problemą žiūri kitaip. Aišku, svarbu ir tai, ką jie šneka, kokie yra jų interesai.“

Verslams – ateinančių pokyčių ženklai iš Europos centrinio banko

Dr. J. Kilpys šiuo metu dirba banke, kuriame atlieka klimatinių duomenų analizę. Anot jo, nors viešojoje erdvėje apie tai informacijos mažai, tokios užduotys didelėse kompanijose darosi vis aktualesnės, nes verslas turi būti pasirengęs galimiems gamtiniams iššūkiams.

„Dabar dirbu komandoje, kuri vadinama „stress testing“. Visame banke tos komandos užduotis yra užduoti klausimus: o kas, jeigu? Pavyzdžiui, kas, jeigu rytoj prasideda finansų krizė – bankas žlugs ar ne? Tai atliekama nuolat, kas 3 mėnesius. O dabar atsiranda naujas aspektas: o kas, jeigu krizė ir sausra? O jeigu prasidės krizė, bet kartu bus įgyvendinamas žaliasis kursas? Tiesiog bandai modeliuoti ateitį ir prie klausimo „o kas, jeigu“ atsiranda klimato aspektas“, – pasakoja dr. J. Kilpys.

Anot jo, toks darbas reikalauja duomenų analizės įgūdžių. Čia klimato modelių išeities duomenis bandoma susieti su socialiniais ir politiniais scenarijais. Pavyzdžiui, modeliuojama, ar bus įgyvendintas žaliasis kursas, ar ne, koks būtų kritulių ar temperatūros poveikis abiem atvejais.

„Kai turi tuos scenarijus, eini kurti modelį, kaip paversti duomenis finansiniais rodikliais. Tą daro ne tik bankai, yra ir įvairių konsultantų, kurie gana aktyviai bando tokius modelius pateikti. Tad ši sritis labai aktyvi, o galimų scenarijų rodikliai labai įvairūs: populiacijos augimas, maisto ir energijos poreikis, temperatūros ir kritulių pokyčiai. Galiausiai modeliuojama, kaip visa tai pavirs finansiniais skaičiais. Toks ir yra modeliavimas – atvira užduotis sugalvoti, kas bus, remiantis duomenimis“, – aiškina dr. J. Kilpys.

Jo teigimu, problemiška kol kas tai, kad ši sritis yra ganėtinai nauja ir struktūriškai dar nėra apibrėžta, kokią metodiką naudoti. Tačiau artimiausiais metais Europos centrinis bankas žada parengti vienodą metodiką, kuri leis bankus palyginti tarpusavyje. Be to, nuo 2023 m. visi bankai turės teikti ataskaitas su skaičiais, kiek jie finansuoja iškastinį kurą, naftos pramonę ir pan.

„Tai turbūt yra žaliojo kurso padarinys, bet daugelis įmonių jau turi vadinamuosius ESG (Environment social governance) padalinius, tad kuriant strategijas, planus, kasdienę veiklą bandoma atsižvelgti į tris dalykus: tinkamą valdymą, socialinius poreikius ir aplinkosauginius poreikius. Daugeliu atvejų tai yra viešųjų ryšių klausimas – kompanija atrodo gerai, kai turi socialiai atsakingą strategiją. Pastaraisiais metais vis daugėja skelbimų, kuriais ieškoma būtent tokių ESG specialistų. Tuo tarpu bankuose prireikia ir analitikų, kurie pamodeliuotų ateitį“, – sako dr. J. Kilpys.

Iš Europos centrinio banko ateinantys signalai rodo, kad klimato kaita nebėra vien tik klimatologų rūpestis, o finansų sektorius skatina keistis ir kitas sritis: „Teikdami būsto paskolą bankai gali paklausti žmogaus, kokio efektyvumo klasės bus būstas. Pavyzdžiui, jei būstas bus A++ klasės, galbūt bus geresnės sąlygos gauti paskolą, nes bankui yra gerai atrodyti tvariam. Supratimas apie klimatą keičiasi, o ateityje klimatiniai faktoriai lems daugelį sprendimų“, – sako dr. J. Kilpys.