Dirvožemio naudojimas bendrąja prasme suprantamas kaip jo funkcijų įsavinimas siekiant patenkinti visuomenės poreikius ir tuo pačiu gauti viena ar kita forma išreikštą naudą. Kalbėdami apie dirvožemio naudojimą, dažnai tai siejame tik su bioprodukcijos gavyba, t.y. žemės ir miškų ūkiu ir atitinkamai tiktai su jo derlingumo savybe / funkcija. Tačiau žvelgiant į dirvožemį per gamtonaudos prizmę, t.y. žvelgiant į jį kompleksiškai, kaip į gamtonaudos objektą, per jo visų savybių / funkcijų kompleksą, turėtume įvertinti tai, jog bioprodukcijos gavyba tėra tik dalis naudos, kurią mums teikia dirvožemis.

Dirvožemis yra ir aplinka, kurioje tarpsta biologinė įvairovė, ir tuo pačiu geocheminė aplinka, sąlygojanti visos aplinkos stabilumą, potencialą bei įvairovę. Kita vertus, dirvožemis – saugykla – tam tikro pobūdžio gamtinės aplinkos genofondo ir kultūrinės aplinkos archeologinės atminties talpykla. Dirvožemis atlieka ir ekologines, sistemas stabilizuojančias funkcijas. Jis dalyvauja hidrologinėje apytakoje, formuoja geocheminius barjerus, sorbcinę aplinką, savyje kaupia ir transformuoja mineralinę bei organinę medžiagas. Galų gale dirvožemis užima teritoriją, kurioje žmogus vysto savo ūkinę veiklą, kuri pasižymi nemaža įvairove. Pastarąją vykdant dažnai tenka rinktis, t.y. rasti kompromisą ir ieškoti santykio tarp vienų dirvožemio funkcijų naudojimo ir kitų tuo pačiu sustabdymo ar netgi sunaikinimo. Viena iš tokių žmogaus ūkinių veiklų, praktiškai sunaikinanti dirvožemį – tai teritorijos urbanizacija. Tačiau, skirtingai nuo šiuolaikinės urbanizacijos tempų ir technologijų, tradicinės statybos sprendimuose yra išlikę tam tikras kultūrinis / socialinis dirvožemio panaudojimo ir tuo pačiu jo tarsi tam tikros dalies išsaugojimo aspektas.

Dirvožemio panaudojimas urbanizacijos procese yra gana įvairiapusis.

Dirvožemio tiesioginis naudojimas:

           – Santykinai technologiškai neapdoroto dirvožemio panaudojimas statinių statyboje.

Dirvožemio netiesioginis naudojimas:

           – Dirvožemio dangos sunaikinimas formuojant urbanizuotas teritorijas.

Ir nors galima išskirti net dvylika įvairiausių būdų dirvožemio ar vietinių gruntų panaudojimo tradicinėje statyboje, tačiau šiuo atveju, kuomet kalbame apie tiesioginį jo panaudojimą statyboje, turime apsibrėžti kelias sąlygas. Pirma – dirvožemio medžiaga neturi būti technologiški apdorota, ar bent jau apdorota tiek, jog prarastų savo natūralias savybes, ir antra – medžiaga statyboms turi būti imama tik iš vietinės dirvožemio storymės, t.y. ne giliau kaip iš gylio, iki kurio yra prasiskverbę dirvodaros procesai. Tokiu būdu galėtume išskirti kelis statybos variantus:

– Urvų kasimas kalcifikuotoje ar sudruskėjusioje dūlėjimo plutoje, t.y. kalciažemiuose (Calcisol). Šis statybos būdas yra paplitęs pietų Australijos sausringose srityse, kur vyrauja senieji karbonatingieji ir druskingieji dirvožemiai.

– Plytų iškirtimas dirvožemio storymėje. Plačiai paplitęs visame pasaulyje, ypač ten, kur yra susiformavę molingi dirvožemiai: ir centrinėje Azijoje rusvuose ar pilkšvuose pradžiažemiuose (Regosol) ar druskožemiuose (solonchak, solonez), ir Indijoje raudonieji ar geltonieji geležaliuminžemiuose (Ferralsol) ir pan.

– Sienų užpildymas dirvožemiu. Paplitęs ten, kur vyrauja skaldingi santykinai jauni dirvožemiai. Viduržemio jūros regione (Maltoje) sienų užpildymui naudojamas kalkžemis (Leptosol) ar raudonžemis (Terra rosa).

– Plytų iš dirvožemio presavimas. Tai bene plačiausiai paplitęs statybos būdas naudojant vietinių dirvožemių dirvodarinę medžiagą. Todėl skirtinguose pasaulio regionuose iš nedegtų plytų pastatytų namų spalva bei faktūra labai įvairuoja, priklausomai nuo dirvožemių spalvos ir jų medžiaginės sudėties. Tropinėse ir subtropinės platumose vyrauja raudono ir geltono atspalvio plytos; pusdykumes ir dykumose – pilkšvos, vidutinėse platumose įvairaus atspalvio rudos. Įdomių atspalvių įgaunama kalnų regionuose, kur pastarieji labai priklauso nuo kalnodarinių uolienų spalvos. Pavyzdžiui, atskiruose Kirgizijos kalnų slėniuose galima aptikti statinių, turinčių žalsvą ar netgi melsvą atspalvį dėl plytose esančių mėlynų ar žalių molio skalūnų priemaišų.

– Tinkavimas iš vietinių dirvožemių dirvodarinės medžiagos padarytu tinku. Dėsningumai būdingi tie patys kaip ir plytų architektūroje. Tačiau įspūdingiausiai jie išryškėja Afrikoje, Madagaskare, kur vyrauja geležies ir aliuminio oksidais turtingi tropiniai raudonieji geležaliuminžemiai (Ferrralsols). Arba Burkina Fase, kur statybai naudojama gelsvos ar balkšvos spalvos lateritinės dūlėjimo plutos. Blankesnės spalvos yra nulemtos drėgnesnio klimato, dėl kurio iš dirvožemio yra išplaunami geležies oksidai.

Bendrame pasauliniame kontekste ne išimtis ir Lietuva, savo molinėje architektūroje išsiskirianti rausvai ir gelsvai rudais atspalviais. Lietuvoje molinės architektūros išplitimas siejamas su teritorija, kurioje vyrauja molingos ir priemolingos nuogulos. Priklausomai nuo vyraujančių nuogulų pobūdžio pasirenkamas ir statybos būdas. Tradicinėje statyboje šiuose regionuose naudojamas išplautžemių (Luvisols) bei balkšvažemių (Albeluvisols) molinga ir priemolinga dirvodarinė medžiaga. Glaudžiausiai per savo spalvinę gamą bei medžiaginę sudėtį tarpusavyje siejasi moreniniame priemolyje susiformavę dirvožemiai ir statiniai, kuriems panaudota pastaruosius dirvožemius sudaranti medžiaga. Ši medžiaga statybos procese praktiškai nėra technologiškai apdorojama, todėl  atspindi tiek dirvožemio spalvą, tiek ir jo medžiaginę sudėtį.

Išryškėja tendencija, jog tradicinėje architektūroje naudonant dirvožemį atsispindi ne tik jo spalva, bet ir jo storis bei išsivystymo laispnis. Šiaurinėse platumose, pavyzdžiui, Norvegijoje, kur vyrauja labai ploni durpiški dirvožemiai, dėl gerų termoizoliacinių savybių jų paviršiniu horizontu yra dengiami stogai. Vidutinėse platumose, kur vyrauja santykinai jauni geležies mineralų prisotinti, dėl drėgno ir santykinai šalto klimato įvairaus atspalvio rudi molingi ir priemolingi dirvožemiai, jų medžiagą naudoja sienų statyboje bei jų apdailoje. Dirvožemių jaunumas čia lemia rusvą ne tik jų pačių bet ir statinių atspalvį. Sausringose srityse, kur ir pati dirvodara yra stipriai sulėtėjusi dėl nepalankių salygų, dirvožemio profiliai išbąla ir išpilkėja, tai atsispindi ir čia esančiuose pastatuose. O einant link subtropinių ir tropinių platumų, kur vyrauja stori seni, stipriai išsivystę dirvožemiai, kurių sudėtyje vyrauja geležies ir aliuminio oksidai, statiniuose ir jų apdailoje vyrauja raudonos ir geltonos spalvos, liudijančios, jog jie pastatyti ant senų, stipriai išsivysčiusių molingų dirvožemių.