Julija Šabasevičiūtė Vilniaus universitete (VU) studijuoja ir dirba jau 10 metų. Mergina visada žinojo, kad eis humanitariniu keliu – todėl rinkdamasi studijas pirmiausia atkreipė dėmesį į VU Filologijos fakultetą ir jame pasiliko ilgam.

„Pati baigiau mokyklą, kurioje prancūzų buvo pirmoji užsienio kalba, todėl artimiausia studijų programa man pasirodė prancūzų filologija. Įstojau, mokiausi ketverius metus, bet taip ir neatradau ryšio su pačia kultūra – viskas buvo gerai, tačiau tikriausiai per ilgai mokiausi tos pačios kalbos, įsivaizdavimas, kad jau metas viską mokėti tobulai, trukdė toliau eiti frankofonišku keliu“, – pasakojo Julija.

Įstojusi į literatūros antropologijos ir kultūros magistrantūros programą, Julija pradėjo dirbti Filologijos fakulteto dekanate, o baigusi mokslus išbandė ir dėstytojos darbą, tačiau gana greitai suprato, kad kol kas tai – ne jai.

Bet vien darbo nepakako, norėjosi kažko daugiau. „Ir vieną dieną pas mus užsuko dėstytoja iš Teisės fakulteto. Ji mokėjo italų kalbą ir labai džiaugėsi, kad Filologijos fakultete atsirado nauja ir jos akį patraukusi studijų programa – italų filologija. Be abejo, žinojau apie šią programą, bet tikrai nebuvau jos smulkiai išnarsčiusi, o ši teisininkė taip gerai sugebėjo man ją perpasakoti – kokia įdomi programa, kokie naudingi kursai! – kad pati pradėjau galvoti, kaip būtų smagu ją studijuoti. Ir įstojau!“ – šypsosi Julija.

Italų filologijos programa iškart pasirodė ypatinga tuo, kad didelė dalis jos dėstytojų yra italai, ir dar puikiai kalbantys lietuviškai, be to, visi puikūs savo srities specialistai. „Jų dėka vis atsiranda impulsų naujoms veikloms, kelionėms, visada esu skatinama mokytis, domėtis, todėl jau du kartus važiavau į ERASMUS praktiką: po pirmųjų studijų metų vasarą leidau Bolonijoje, kultūrinėje asociacijoje „Ateliersi“, kitą kartą praktikavausi Pizos universitete, sutikau daugybę įdomių žmonių, užmezgiau naujų kontaktų ir pradėjau bendrų veiklų“, – džiaugėsi studentė.

Italijoje Julija su savo kolegomis lankėsi ir visai neseniai – ten atliko savaitės trukmės dialektologinę praktiką, kurios rezultatus pristatė seminare „Ligūrijos dialektas susitinka su Lietuva“. Praktikos metu studentai susipažino su Ligūrijos tarme, specifiniais terminais ir fonetiniais ypatumais, taip pat domėjosi regiono kultūra, papročiais.

Apie studentus iš Lietuvos rašė ir vietinė italų spauda, juos kalbino ir filmavo žurnalistai – lietuvaičiams buvo labai malonu pamatyti savo nuotraukas popieriniame laikraštyje. „Atrodo toks mažas dalykas, bet studentui tai tikrai didelė motyvacija ir džiaugsmas. Patiems italams irgi labai smagu, kad mes, žmonės iš Šiaurės Rytų Europos, mokame itališkai ir dar tyrinėjame jų pačių dialektus – italai tuo nelabai užsiima. Kitas dalykas – mes kalbėjomės daugiausia su vyresnės kartos atstovais, o su jais tam tikri dalykai, deja, išnyks, tad tokių pokalbių fiksavimas patiems italams yra labai brangus. Įsivaizduokite, atvažiuotų į Lietuvą studentai iš kokios Pietų Amerikos šalies ir sakytų: „Mes norime vieno Aukštaitijos kaimo tarmę panagrinėti.“ Būtų neįtikėtina – taip atrodė ir italams“, – apie praktiką pasakojo Julija.

Mergina kalbas studijuoja jau 10 metų, tačiau pasakyti, kiek jų moka – vis dar sudėtinga. „Mokykloje pirmoji užsienio kalba buvo prancūzų, antroji – anglų, šiek tiek mokiausi vokiečių, bet ją visai užmiršau. Kai studijavau pirmąjį bakalaurą, dar buvau pasirinkusi suomių ir ispanų kalbas. Aš galiu susigaudyti sistemose – pavyzdžiui, suprasti ispanų kalbą man tikrai nėra sudėtinga“, – teigia studentė. Šiuo metu Julija aktyviai vartoja tik italų ir anglų kalbas, bet jeigu tenka bendrauti su užsieniečiais, dažniausiai jie būna italai. „Kalbos vartojimo aktyvumas ar pasyvumas lemia daug. Kiek susiduri su kalba, tiek ją ir moki, tačiau aš labai savikritiška ir niekada nesakau, kad moku kokią nors kalbą. Nemanau, kad kalbą įmanoma išmokti taip, kad galėtum sakyti ją mokąs, tobulumui ribų tikrai nėra“, – svarsto filologė.

Dabar merginai svarbu pabaigti likusius dvejus studijų metus ir per tą laiką sugalvoti, kuria kryptimi eiti toliau. Planuose gali atsirasti ir doktorantūros studijos – galbūt Lietuvoje, galbūt užsienyje, dar sunku numatyti. „Negalėčiau pasakyti, kad mėgstu dirbti tą patį darbą visą laiką, turbūt dėl to ir patinka dirbti dekanate – reikia ir remontus koordinuoti, ir finansus planuoti, ir dar įvairiausių darbų nuveikti. Kol kas neįsivaizduoju tokios vietos, kuri galėtų man pasiūlyti tokį platų veiklos spektrą. Dabar man čia labai įdomu, o kas bus vėliau – žiūrėsim“, – užbaigė Julija.