Medicinos mokslo istorija Lietuvoje neatskiriamai susijusi su Johano Peterio Franko ir jo sūnaus Jozefo vardais. 1804 m. Frankai atvyko į Vilnių iš Vienos. Johanas Peteris Frankas, Getingeno, Pavijos ir Vienos universitetų profesorius, Vilniaus universitete dėstė bendrosios ir specialiosios terapijos kursus, o 1805 m., pakviestas dirbti caro rūmų gydytoju ir Peterburgo medicinos akademijos rektoriumi, išvyko į Peterburgą.

Jo sūnus Jozefas Frankas Vilniuje profesoriavo iki 1823 m., vadovavo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologijos katedrai. Jo iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus medicinos draugija (1805), Medicinos, Vakcinacijos, Motinystės institutai. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo.

J. Frankas daug nuveikė keldamas bendrą sveikatingumo lygį Vilniuje, teikdamas pagalbą neturtingiems ligoniams. Profesorius ir jo žmona, garsi Vienos dainininkė Kristina Gerhardi, L. van Beethoveno bičiulė, aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, rengė labdaringus koncertus, rėmė teatrą. Namas Didžiojoje gatvėje, kuriame gyveno profesorius, ilgą laiką buvo vadinamas Franko namu.

J. Frankas vertėsi ir gydytojo praktika, gydė vilniečius ir garsėjo kaip puikus diagnostikas. Po Vilnių sklandė pasakojimai, kad vos įžengęs į ligonio namus jis jau užuosdavo ligą ir galėdavo numatyti jos baigtį. Tuo įtikėję vilniečiai susispiesdavo prieškambaryje ir iš profesoriaus veido išraiškos bandydavo nuspėti ligonio likimą. Pagal tai planuodavo, kada paveldės mirusiojo turtus, ar ruoštis laidotuvėms.

Savo žiniomis J. Frankas padėjo ir Vilniaus universiteto astronomui Piotrui Slavinskiui, kuris mokėsi Anglijoje ir Prancūzijoje, buvo labai gabus. Vienu metu jis sunkiai susirgo karštine, o pasveikęs pasibaisėjo supratęs, kad prarado visas sukauptas žinias ir nieko nebepamena. J. Frankas jam patarė pradėti mokytis iš naujo. P. Slavinskis paklausė jo patarimo ir pasikvietė kolegą astronomą A. Šahiną, kad jį mokytų aritmetikos, geometrijos. Pradėjęs mokytis P. Slavinskis pastebėjo, kad žinios sugrįžta, todėl pradžiugęs jau po  šešių savaičių  galėjo tęsti savo darbus. Šią istoriją savo atsiminimuose  aprašė universiteto auklėtinis, filaretas Mykolas Malinovskis.

Abu Frankai, tėvas ir sūnus, puikiai žinomi ir vertinami Europos medicinos istorijoje. Vilniuje J. Frankas išgarsėjo ne tik kaip puikus gydytojas, bet ir kaip labdarys, teatro ir muzikos globėjas. Jo namų neaplenkdavo nė vienas žymesnis Vilniuje gastroliavęs dainininkas, muzikantas.

1861 m. laikraštis „Kuryer Wilenski“ paskelbė istoriko Mykolo Homolickio atsiminimus apie profesorių Jozefą Franką, jo labdaringą veiklą, koncertus. Aprašoma, kaip 1820 m. į Vilnių atvyko garsi Europoje dainininkė Andželika Katalani. Ji buvo tituluojama „dainavimo karaliene ir karalių dainininke“. Italų sopranas garsėjo savo balsu, apimančiu net tris oktavas, labai stipriu ir lanksčiu. J. Frankas dainininke labai rūpinosi, padėjo organizuoti koncertus ir jų metu jai asistavo. Ta proga surengė priėmimą savo namuose, kurio metu A. Katalani dainavo svečiams, o J. Frankas jai akompanavo. Viešnios garbei jis taip pat surengė pietus, kuriuose dalyvavo ir senatorius kunigaikštis Mykolas Oginskis, daug kitų iškilių svečių, mėgstančių muziką.

M. Homolickis aprašo ir paskutinį J. Franko surengtą labdaringą koncertą, kuris vyko buvusiuose civilinių generalgubernatorių rūmuose 1822 m. gruodžio 21 d. Dalyvavo jo žmona su mokinėmis, per pertrauką Vilniaus gimnazijos iškalbos ir poezijos mokytojas Ignacas Šidlovskis perskaitė odę apie labdarą, skirtą J. Frankui. Profesorius paskatino labdaringą veiklą ir jo paveiktas Vilniaus vyskupas Kosakauskas įsteigė Labdaros namus, kuriems rūmus padovanojo jaunasis Dominykas Radvila. Profesorius nuolat rūpinosi lėšomis labdarai ir vargšų gydymui.